Pirmąjį kovo dešimtadienį, prasidėjus Mėnulio jaunačiai, metas sėti pomidorus. Kaune gyvenanti Jurgita Grigaitė šių šilumamėgių daržovių augina daug ir kitaip nei įprasta.

Lauke skanesni

Prieš kelerius metus įsigijusi sodybą, Jurgita pomidorus, kaip ir kitas daržoves, augina kuo natūraliau, nenaudodama jokių cheminių priedų. Eksperimentuodama ji šiltnamyje auginti skirtus pomidorus pasodino lauke ir čia jie puikiausiai tarpo. „Lauke augusių pomidorų vaisiai buvo daug skanesni, aromatingesni, tvirtesni, nesutrūkinėję, derlius – gerokai gausesnis. Pamačiusi, kad puola fitoftora, priviriau eglių spyglių nuoviro, į kurį pridėjau ūkiško muilo. Išvirtą skystį dar šiltą porą savaičių tiesiog liejau ant pomidorų. Jie nurudavo, nudžiūvo, bet po poros savaičių, tarsi atsilygindami už rūpinimąsi jais, sužaliavo iš naujo. Derlius buvo vėlyvesnis, bet nustebino pomidorų dydžiu ir skoniu“, – pasakojo daržininkė mėgėja.

J. Grigaitė naujų pomigorų veislių sėklų ieško turguje, pas pažįstamas močiutes ir savo artimuosius. J. Grigaitės asmeninio archyvo nuotr.

Pavykęs eksperimentas

Kitas jos bandymas – žaidimas su hibridiniais pomidorais Kumato, kuriuos dėl gero skonio ir aromato dažnas perka prekybos centruose. Pirmaisiais metais jų augino ir šiltnamyje, ir lauke. „Antraisiais metais Kumato pomidorai mane labai nustebino, nes užaugo dar aukštesni, bet smulkesniais vaisiais, buvo labai atsparūs. Regis, jiems buvo nebaisios nei šalnos, nei maras, kitos ligos. Trečiaisiais metais Kumato man pateikė staigmeną: pagaliau išsiskyrė „tėvo“ ir „motinos“ veislės, iš kurių buvo sukurtas šis hibridas. Vieni pomidorai buvo kaip įprasti mano antramečiai kumato, o kiti – kekiniai, ypač gausiai derantys kieti, saldūs ir aromatingi vyšniniai pomidoriukai. Jų luobelė buvo kieta kaip plastikas, todėl pomidoriukai nevyto, nepuvo, puikiai laikėsi.

J. Grigaitės asmeninio archyvo nuotr.

Įvairios kolekcijos

Susirgusi kolekcionavimo manija J.Grigaitė vienais metais augino vaisius primenančius pomidorus, kitais sodino daug vyšninio ir vynuoginio tipo, dryžuotųjų pomidorų. „Buvo metai, kai daugiausia auginau lietuviškų, paveldinių, gautų iš savo giminaičių. Kai kurie pomidorai jau buvo perkrikštyti pagal kilmės vietą, pomidoro formą ar savybes. Pavyzdžiui, Paberžės raudonieji, Dotnuvos geltonieji, Jaučio širdis, Obelėlė, Ąžuoliukas. Turėjau nemažai Lietuvos selekcininkų sukurtų veislių: Jurgiai, Balčiai, Laukiai, Svara, Rutuliai. Buvau susižavėjusi tamsiai raudonais pomidorais, kurie mane tiesiog papirko atsparumu ligoms ir ištverme šaltoms vasaroms“, – patirtimi dalijosi Jurgita.

Šimtas veislių

Po trejų žavėjimosi pomidorų veislių įvairove metų kolekcininkė suprato, kad nori skanių ir ilgai išsilaikančių pomidorų. Todėl ji puikiai žino, ką augins šią vasarą. Jos numylėtiniai bus oranžiniai pomidorai. „Dėl pomidorų sėklų banko šįmet auginsiu apie 100 naujų veislių. Bus visokių gražuolių ir keistuolių, senų gerų pasaulinio paveldo veislių“, – sakė pašnekovė.

Pasak jos, visi pomidorų auginimo subtilumai atrandami besidomint ir dirbant. „Gaminu pomidorams žolių raugą, kurį jie labai mėgsta, barstau pelenais ir susmulkintais laužo angliukais. Jei matau, kad trūksta fosforo, pamaitinu pomidorus žuvų miltais. Beje, sodindama į duobę, įmaišau smulkintų kiaušinio lukštų“, – pasakojo pašnekovė.

J. Grigaitės asmeninio archyvo nuotr.

Būtinas vėdinimas

Anot augintojos, pomidorams patinka, kai žmogus į jų gyvenimą kišasi kuo mažiau. „Pomidorai mėgsta grūdinimą šalčiu, kankinimą sausra. Juos reikia lieti retai, bet gausiai, maitinti natūraliais žolių raugais, žuvimi, pelenais ir natūraliu kalciu. Būtina tinkamai mulčiuoti. „Svarbiausia taisyklė šiltnamyje auginamiems pomidorams – niekada neuždaryti durų, net labai vėsią vasarą. Jie mėgsta skersvėjus, todėl šiltnamis turi būti nuolat vėdinamas. Šie augalai labiausiai bijo kaitros ir varvančio nuo stogo karšto vandens kondensato“, – perspėjo augintoja.

Medžiaga knygai

Rinkdama kuo tikslesnę informaciją apie pomidorų veisles, jų kilmę, ji daug laiko praleidžia internete. Jei gauna nežinomos, vadinamosios vietinės veislės pomidorų sėklų iš kitų augintojų, nuodugniai išklausinėja, ką augalai mėgsta, kaip buvo prižiūrimi, kaip dera. Nuo ankstyvo pavasario Jurgita į daržą eina su sąsiuviniu ir fotoaparatu, žymisi, kaip pomidorai auga, koks jų atsparumas ligoms, šalčiams, koks derlingumas, kaip patinka sodybos mikroklimatas, koks skirtumas tarp šiltnamyje ir lauke auginamų tos pačios veislės pomidorų. Savo stebėjimų rezultatus ji planuoja kada nors sudėti į knygą.

„Galima tik apgailestauti, kad dauguma svajoja turėti žolę prie namų be „piktžolių“, dirvą be skruzdėlių ir sraigių, obuolius be kirminų, namus, kurių netemdytų dideli medžiai. Esu labai laiminga, kad turiu sodybą, kurioje galiu įgyvendinti 20 metų puoselėtą šventvietės projektą. Tai vieta, kur kiekvienas norintis gali atvažiuoti ir pajusti sakralinį gamtos ir žmogaus ryšį“, – dalijosi mintimis menininkė.

J. Grigaitės asmeninio archyvo nuotr.

Ateities planai

Sodyboje ji ketina organizuoti plenerus, menininkų stovyklas ir gamtininkų seminarus. Daug dėmesio Jurgita ketina skirti naujai atrastai ir labai pamėgtai sričiai – sėklininkystei. „Tolimesnės ateities planuose – įkurti rimtą sėklų banką Lietuvoje. Tad stengiuosi dabar megzti ryšius su bendraminčiais, tuo užsiimančiais profesionalais ir mėgėjais, medžioju sėklas turguje iš močiučių, ieškau pas giminaičius ir artimuosius, – sakė Jurgita. – 2015 metais po sėkmingo seminaro Kaune atsirado feisbuko paskyra „Augmenijos paveldo bendrija“, kad būtų kur burtis visiems, besidomintiems paveldu. Ten dalijamės informacija, vyksta natūriniai mainai. Kitoje paskyroje – „Floros pasaulyje“ – kviečiami jungtis visi, besidomintys augmenija. Ten dalijamės ne tik informacija, sėklomis ir augalais, bet ir laukinės gamtos gėrybėmis, pačių sukurtais gardumynais ir rankdarbiais.“

J. Grigaitės asmeninio archyvo nuotr.