Čia Manto įspūdingiausias radinys – daugiau kaip 10 kilogramų sveriantys 19-os šakų elnio ragai. / Asmeninio archyvo nuotr.

 Tikriausiai nemažai žmonių miškus lanko vasaros gale, rudeniop – žinoma, grybauja ar uogauja. Tačiau miško gėrybės grybais ir uogomis nesibaigia – gerai pamaklinėjus galima rasti ir įspūdingų ragų. Arba ne tokių ir įspūdingų, tačiau pats rago radimo jausmas veikiausiai yra nustelbiantis patį radybų objektą. Tačiau vėlgi – kai ragų ieškojimas tampa hobiu, neabejotinai norisi ir įspūdingų trofėjų. Pasirodo, ragų ieškotojų bendruomenė Lietuvoje yra ne tokia jau maža – kai kurie šį hobį derina su medžiokle, kai kurie į mišką keliauja tik tam, kad rastų jau numestus ragus.Prasidėjo nuo medžioklės

Štai ragų ieškojimo entuziastas Mantas Juozaitis pasakoja, kad šiam jo hobiui startas buvo duotas dar ankstyvoje vaikystėje.

„Viskas prasidėjo, kai man buvo aštuoneri. Tėvas nusivedė mane į medžioklę su varovais. Buvau varovas, su ryškia liemene.

Pati pirma pažintis su mišku buvo baisoka, vis bijojau, kad pasiklysiu, tačiau viskas sekėsi gerai ir jokių netikėtumų nenutikdavo.

Dabar net nebeatsimenu jau, kelintame varyme netikėtai radau nedidelį ragelį. Aš net nesupratau, kas ten yra – nunešiau parodyti tėčiui, o jis pasakė, kad tai jauno stirnino ragelis. Tiesa, po to pirmojo netyčia rasto rago, nors medžioklėse varovu būdavau nuolatos, ilgą laiką nieko rasti man nepavyko“, – pasakoja M. Juozaitis.

Stirnino ragai. Mantas pasakoja, stirninų ragus dažnai randantis tiesiog pievose. / Asmeninio archyvo nuotr.

Stirnino ragai. Mantas pasakoja, stirninų ragus dažnai randantis tiesiog pievose. / Asmeninio archyvo nuotr.

Reikalauja įgūdžiųNuo mažų dienų miškuose su tėčiu laiką leisdavęs vyras sako, kad tiek medžioklė, tiek ragų ieškojimas atskirai – daug žinių ir įgūdžių reikalaujančios veiklos.

„Medžioklėje reikia labai daug žinių turėti. Ir ragų ieškojime taip pat. Reikia „draugauti“ su žemėlapiais, mokėti orientuotis miške, žinoti, kaip nepaklysti, arba paklydus rasti kelią atgal. Mokėti naudotis kompasu – būtina, jei neturi žemėlapio arba negali pagelbėti išmaniosios technologijos.

Be to, reikia išmanyti laukinių gyvūnų gyvenimo ritmą, elgesį. Pavyzdžiui, būtina žinoti, kada šernės veda šerniukus, tuo metu jų negalima trukdyti, nes šernės būna pavojingos. Jei jau nutinka taip, kad miške vaikštant susitinki šernę su šerniukais, geriausiai būtų sustoti, nejudėti, stebėti situaciją ir palengva trauktis atgal. Instinktas gali liepti imti bėgti, bet jei bėgsite – šernė ims vytis, ir galiausiai rezultatas gali būti liūdnas“, – pasakoja pašnekovas.

Briedžio ragelis. Pastarieji ragus neretai pameta pelkėse, krūmokšniuose. / Asmeninio archyvo nuotr.

Briedžio ragelis. Pastarieji ragus neretai pameta pelkėse, krūmokšniuose. / Asmeninio archyvo nuotr.

Būta ir ekstremalių susitikimųŠernų, ypatingai anksčiau, Lietuvos miškuose tikrai buvo gausu. Tad nenuostabu, kad ir Mantui teko susidurti su šernais visai iš arti, tiesa – tąkart buvo baisu, tačiau davė vertingų pamokų.

„Miškuose jausdavausi jaukiai ir laukinių gyvūnų nesibaiminau tol, kol nesutikau šernės. Tada nežinojau, kaip elgtis.

Buvome trise, vaikščiodami netikėtai užėjome didžiulę šernų bandą. Pirmiausia net nesupratome, kad netoliese yra šernai, nieko nesimatė, tik kažkas labai šnarėjo. Tad mes ėjome gilyn, o kai pamatėme, kas ten, buvo jau per vėlu. Šernai lėkė tiesiai į mus – dviese mes spėjome pabėgti, o trečiam komandos nariui teko ropštis į medį. Bėda, kad medyje nebuvo patogių šakų, tad jis įsikibo į kamieną, kaip į stulpą, kiek galėjo laikėsi, tačiau po truputį vis slydo žemyn, nes rankos nebelaikė. Šernas jo laukė apačioje, o mes stebėjome iš toliau situaciją ir kurį laiką nežinojome, ką daryti. Galiausiai pamatėme, kad kolega nebeišsilaikys, ėmėm mėtyti pagalius į šerną ir šiaip ne taip atbaidėme juos bei skubiai iš tos vietos pasišalinome“, – apie išties nelabai malonų susidūrimą pasakoja ragų ieškotojas. Vis dėlto dabar, sako Mantas, kai jau sukaupta daug žinių apie miško kasdienybę ir gyvūnų elgesį, giriose jis jaučiasi visiškai ramiai ir jaukiai.

Mantas pasakoja anksčiau ragus pardavinėjęs, tačiau dabar pasilieka juos sau. Parduoda tik ragų nuolaužas arba ne itin gražius ragelius. / Asmeninio archyvo nuotr.

Mantas pasakoja anksčiau ragus pardavinėjęs, tačiau dabar pasilieka juos sau. Parduoda tik ragų nuolaužas arba ne itin gražius ragelius. / Asmeninio archyvo nuotr.

Įspūdingiausi – per 10 kilogramųRagų ieškojimu intensyviai domėtis Mantas sako pradėjęs paauglystėje. Pirmiausia rinko informaciją apie tai, kada kanopiniai meta ragus, domėjosi, kur geriausia ragų ieškoti.

„Kai man buvo 15–16 metų, prasidėjo mano ragų radiniai. Daugiausia esu radęs elnių ragų, net nežinau tikslaus skaičiaus. Dvejus briedžio ragus, ir keletą kaukolių su ragais.

Kol kas didžiausi ir įspūdingiausi būtent elnio ragai, rasti su kaukole. Jie sveria 10,2 kg ir sudaryti iš 19-os šakų“, – apie savo įspūdingiausią radinį pasakoja Mantas.

Laukuose

Galima manyti, kad ragus rasti didelė tikimybė kur nors miško glūdumoj, šabakštyne – kur ragus besiruošiantis mesti kanopinis „užstringa“ ir pameta ten savo karūną.

Vis dėlto labai daug ragų randama net ne pačiame miške.

„Elnių ragų daugiausia randama rapsų laukuose, jaunuolynuose. Briedžių – pelkėse, krūmuose. Stirninų – taip pat pievose. Esu jų radęs pamiškėje, krūmokšniuose.

Ragų ieškoti galima ištisus metus, tačiau, be abejonės, pavasarį, kai meta ragus, radybų tikimybė didesnė. Ragų ieškotojų iš tiesų yra labai daug, o ir ieškojimas nenuspėjamas – čia juk ne grybai, kad vietas žinant būtų galima nuolatos kažką rasti“, – pasakoja ragų ieškojimo entuziastas.

Ir parduoda

Mantas pasakoja anksčiau ragus parduodavęs, tačiau dabar parduodantis tik nelabai gražius ragelius arba rastas jų nuolaužas. Dailius ragus jis kaupia, saugo.

Iš ragų galima daryti dekoracijas namams, taip pat baldų detales, peilių rankenas ir pan.

 

 

Eglė KUKTIENĖ