Alvydos triušiai jau yra parodų čempionai. Asmeninio archyvo nuotr.

Prieš trejus metus mokytoja Alvyda Ruibienė Baraginės kaime (Marijampolės sav.) įkūrė triušių ūkį. Tokį pasirinkimą marijampolietei padiktavo nepanaudojama žemė kaime. Dabar veikli moteris pedagogės darbą derina su triušininkyste.

Pelno dar neskaičiuoja

Kartą A.Ruibienė, nuvažiavusi į Kaune, A.Stulginskio universitete, surengtą parodą, pamatė labai gražų veislinį triušį ir jį nusipirko. Šis nulėpausis patinėlis ir buvo pirmasis jos triušių ūkio gyventojas. Netrukus ji užsisakė dvi triušių pateles, kad šeimyna didėtų.

„Aš gyvenu kaime, bet esu registruota mieste, todėl negaliu gauti valstybės paramos šiam verslui. Visos investicijos – tik iš savo lėšų“, – pasakojo pedagogė Alvyda.

Pasak triušių fermos šeimininkės, pradėdamas ką nors naujo visada tikiesi, kad bus perspektyvu, tačiau kol kas ji dar skaičiuoja ne pelną, o investicijas į augantį verslą. Jos nuomone, triušininkystės ateitis jos ūkelyje priklausys nuo to, kokių veislių triušius augins, kaip seksis užauginti ir parduoti.

„Triušienos paklausa auga, o štai kailiukus sunku parduoti. Kol kas negaliu iš savo patirties tvirtinti, kad triušininkystė – perspektyvus verslas“, – prisipažino Alvyda.

Užsienyje kitokia kaina

Nuo vieno triušio ir dviejų patelių verslą kaime pradėjusi marijampolietė vienu metu laikė beveik 170 švelniakailių. Jos teigimu, dabar jos ūkelyje – triušių mažėjimo metas: dalis jų jau parduota, o jauniklių patelės dar neatsivedė. Tad šiuo metu tenka rūpintis mažesniu būriu augintiniu, jų yra apie šešiasdešimt.

Pernai rudenį dalį savo ūkelyje išaugintų triušių Alvyda nuvežė į parodą Danijoje ir sėkmingai pardavė. Pirmąjį triušį įsigijusi parodoje, dabar jau pati siūlo lietuviams savo veislinius augintinius. Ūkininkė neslėpė, kad kartais būna ir taip, kad planuoji parduoti septynis, o pavyksta parduoti tik tris keturis augintinius.

„Veislinis triušis turi atitikti standartus, būti tam tikro svorio, spalvos, jis turi būti įvertintas. Turiu jų nemažai, tačiau ne visi tinka vežtis į parodą. Kitus tenka parduoti mėsai“, – aiškino ūkininkė iš Baraginės. Ji neslėpė, kad tai ne visuomet apsimoka – juk brango tik pašarai triušiams, bet ne triušiena.

Moters skaičiavimais, kai iki 5 mėnesių augintą triušį parduoda už 12 eurų, atmetus išlaidas pašarams, lieka 5 eurai. Jeigu triušį augina ilgiau – iki 8 mėnesių ir parduoda mėsai, uždirbti jau nelabai pavyksta, nes labiau išauga išlaidos pašarams.

Anot A.Ruibienės, veislinio triušio kaina palankesnė, ypač jei pavyksta jį parduoti užsienyje. Moters duomenimis, parodose užsienyje už belgų didžiuosius triušius augintojai gauna nuo 100 iki 150 eurų. Lietuvoje – kur kas mažiau.

Poravimosi metas

Baraginės ūkininkės fermoje triušės nuo pernai rugsėjo, kai atsivedė paskutinius jauniklius, per rudenį bei žiemą tik ėdė ir ilsėjosi. Vasario mėnesį A.Ruibienė jau pradėjo triušius poruoti, bet pastebėjo, kad dar ne visos patelės atgavo jėgas. Tad savoje triušidėje ji kovą vadina triušių poravimosi metu. „Jau atšilo oras ir leidžiu poruotis“, – sakė moteris. Ji paaiškino, kad dažniau vadovaujasi praktika, o ne vien teorija.

Jai nepriimtina, kai kiti augintojai vos iki pusantro mėnesio triušiukus paauginusią triušę vėl greitai sukergia. A.Ruibienės triušidėje nuo vasario mėnesio prasidėjęs poravimasis turės tam tikras pertraukas.

„Mano triušiai veisliniai, todėl patelę su triušiukais palaikau iki 2 mėnesių, paskui dar leidžiu jai vieną mėnesį pailsėti, kad atsigautų, ir tik tada kergiu. Triušei reikia atgauti jėgas“, – įsitikinusi triušių augintoja, bandanti kuo geriau perprasti bei pažinti savo augintinius.

Šios ūkininkės fermoje, be didžiųjų šviesiai sidabrinių, Kalifornijos bei Naujosios Zelandijos baltųjų, šiemet gūžtą suka naujakuriai – smulkieji ugniniai triušiai. Alvyda turi šios naujos veislės patiną ir dvi pateles. Tikisi sulaukti ir mažylių. Ugniniai triušiai gražūs ir labai smulkūs, juos galima auginti ne tik tvarte, bet ir namuose kaip dekoratyvinius triušiukus, su kuriais žaistų vaikai. Alvyda pamatė juos parodoje Danijoje ir neatsispyrė. „Kaip sakoma, apetitas atsiranda bevalgant“, – juokėsi Alvyda.

Peršėrė kiaulpienėmis

Triušių augintojos dažnai aplinkiniai klausia, kuo ją patraukė triušiai. Atsakymo moteris teigia ieškanti ir pati. Tik viena žino: jeigu labai nori, gali šioje srityje ir per porą metų patobulėti. Moteris nepraleidžia seminarų, kelionių, parodų, kaip pati sako, vis dar investuoja į triušininkystės žinias.

„Aš esu pedagogė. Iki pietų dirbu mokykloje, po pietų – triušidėje. Jeigu nesuderinčiau dviejų darbų, tai, ko gero, būčiau nepradėjusi arba ne taip plačiai būčiau užsimojusi“, – sakė marijampolietė.

Grįžusi iš mokyklos, ji ilgam pradingsta triušių fermoje. Reikia gyvūnėlius pašerti, sušukuoti, sutvarkyti jiems nagus, išvalyti narvelius, išplauti girdyklas, o prieš parodą atrinktus triušius iš visų pusių išgražina. Kartą per mėnesį triušidėje daro generalinę tvarką, kitaip tvyros amoniako kvapas, triušiai ims čiaudėti, ašaroti.

Jeigu įžengusi į tvartą pastebi, kad triušiukas liūdi, vadinasi, jam kas nors negerai. Alvyda rūpinasi, kad triušių kojytės būtų švarios, todėl laiko juos ant paminkštintų tinklinių grindų. Medines grindis palikusi tik triušių gimdykloje.

Trejus metus augindama triušius, Alvyda įgijo daug patirties. Nors klaidų vis tiek nepavyksta išvengti. Štai vieną kartą peršėrė augintinius pavasarinėmis maistingomis kiaulpienėmis. „Prikišau tų gražiausių pienių pilnus gardus, paskui dar prikroviau. Išsigandau pamačiusi, kad pradėjo pūstis triušių pilvai. Vieną dieną vieną radau negyvą, kitą dieną – kitą. Čia buvo man labai gera pamoka“, – pasakojo ji.

Skirtis sunku

Triušininkystės srityje netrūksta permainų: atsiranda naujų triušių augintojų, o kiti didelę patirtį sukaupę augintojai atsisako auginti šiuos švelniakailius. Tarp pastarųjų – Gražiškių miestelio (Vilkaviškio r.) ūkininkai Rita ir Saulius Vasiliauskai.

Ūkininko žmona pasakojo, kad triušių jie nebelaiko porą metų. Moteris pusiau juokaudama aiškino, kad ilgaausių tvarte neliko beveik tuo pat metu, kai užaugę vaikai paliko namus ir išvyko studijuoti į didmiestį. „Vaikų namuose nebėra, jau studentai, tai ir triušių jau nebėra“, – ilgesingai atsiduso Rita.

Gražiškių seniūnijos seniūno pavaduotoja dirbanti moteris teigė, kad vyras nuo pat mažens mylėjo triušius, tai buvo jo pomėgis. Triušininkyste užsiėmė ir sukūrę šeimą. Tuomet augino karvių, triušių ir balandžių. Triušininkystė juos lydėjo daugiau kaip porą dešimtmečių. Atsisveikinti su ja privertė gyvenimo aplinkybės – jų priežiūra iš šeimininkų reikalaudavo nemažai laiko, o pagelbėti, namus palikus vaikams, jau nebuvo kam.

„Reikėdavo išvalyti triušių gardus, juos veisti. Veisliniams triušiams turėdavome ir nagus karpyti, kailius iššukuoti. Pasvarstę pasirinkome gyvulininkystę“, – pasakojo R.Vasiliauskienė.

Ji neneigė, kad triušiai vis tiek juos traukia. Važiuoja į triušių parodas jais pasigėrėti. „Kartais kyla minčių vėl įsiveisti ilgaausių, bet kai pradėsime, tai galo nebus“, – juokdamasi sakė moteris.

Rita dar prisimena, kaip buvo nelengva atsisakyti triušininkystės. Visus savo triušius perdavė iš Raseinių krašto atvažiavusiems sutuoktiniams. Jie paveldėjo vienkiemį, parengė projektą ir gavę valstybės paramą triušidėms statyti.

„Džiaugėmės nors tiek, kad gyvūnėlius į geras rankas atidavėme. Tokie entuziastai, kaip mes jaunystėje. Tad ramiai atsisveikinome ir ne taip liūdna buvo“, – prisipažino gražiškietė.

Triušininkystės ateitis – valdininkų rankose

Triušiai_ Edmundas Reimerys komentarui

Edmundas Reimerys, Lietuvos veislinių triušių augintojų asociacijos vadovas

Kokią matau triušininkystės ateitį Lietuvoje? Jeigu pradės protingai mąstyti Žemės ūkio ministerijos valdininkai, tai turės triušininkystė ateitį Lietuvoje, o jeigu mąstys, kaip ir anksčiau, bus sunku. Visose Europos šalyse plėtojama triušininkystė. Kadangi pas mus diktatūra, neleidžia plėtoti, tai triušių augintojai iš Lietuvos bėga į kitas šalis – į Lenkiją, Latviją. Anksčiau, iki mūsų asociacijos susibūrimo, buvo viena Lietuvos kailinių žvėrelių augintojų draugija, jai iš pradžių vadovavo vienas diktatorius, paskui perėjo vadovauti kitas diktatorius. Jie mūsų nenori, nori vieni būti, dalytis valstybės pinigus ir nieko nedaryti. Per 27 metus nesuorganizavo nė vienos tarptautinės parodos, nė vienas svečias nebuvo atvykęs ir jie nei į vieną šalį nebuvo nuvykę. Lietuvos veislinių triušių augintojų asociacija buvo įkurta prieš 5 metus, dabar ji jungia per 30 narių.