Kontrauskai pagrįstai didžiuojasi unikaliu Lietuvos kulinarinio paveldo muziejumi, deja, dėl jo patalpų netyla ginčaqi su Vilniaus miesto savivaldybe.

Kulinarinio paveldo muziejus, įsikūręs Vilniaus senamiestyje, yra vienintelis Lietuvoje, tokių muziejų reta ir pasaulyje. Dėl šito, atrodo, niekas nesiginčija, o štai dėl patalpų, kuriose jis įsikūręs, jau keleri metai netyla triukšmas, netgi vyksta teismai. Mums šiuo metu pasirodė svarbiausias muziejaus unikalumas ir, žinoma, jo įkūrėjai Vaclovas ir Henrita Kontrauskai. Kad ponui Vaclovui šis muziejus yra didžiausia jo gyvenimo meilė, suvokiau vaikščiodama paskui jį po muziejų, klausydamasi jo pasakojimų, apžiūrinėdama tikrai įspūdingus eksponatus.

Baltasis auksas

„Kaip žmogus pradeda valgyti? – paklausia šeimininkas ir tuoj atsako: – Akimis.“ Anot jo, valdovai ir didikai valgė gražiose salėse, juos supo prabangūs baldai, ant sienų kabojo meno kūriniai, stovėjo skulptūros, o ant stalo puikavosi puikūs porceliano, kažkada vadinto baltuoju auksu, servizai.

Ir čia pat Vaclovas pažeria žinių apie tai, kad Europoje ilgai niekam nepavyko atrasti porceliano gamybos formulės, o atvežtasis iš Kinijos buvo beprotiškai brangus. Yra išlikę duomenų, kad Augustas II Stiprusis, Saksonijos kurfiurstas, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui už 15 porcelianinių vazų sumokėjo 600 dragūnų pulku. XVIII a. pradžioje vokiečiui alchemikui J.F.Bötgeriui pagaliau pavyko sukurti porcelianą, kuris savo savybėmis nė kiek nenusileido kiniškajam. Augustas II Stiprusis 1710 m. Meiseno pilyje įkūrė porceliano manufaktūrą ir, bijodamas prarasti porceliano gamybos paslaptį, joje įkalino garsųjį alchemiką. Vis dėlto paslapties išsaugoti nepavyko – porcelianas pradėtas gaminti ir kitose Europos šalyse.

Aptarnavo monarchus

Viešąją įstaigą Lietuvos kulinarinio paveldo muziejų Vaclovas su žmona Henrita ir UAB „Ida Basar“ įsteigė 2003 m. O jau 2006–2008 m. Kontrauskams teko garbė aptarnauti LR prezidentūrą, didingus pasaulio monarchus: Jos Didenybę karalienę Elžbietą II, Japonijos imperatorių Akihito su imperatoriene, Belgijos karalių Albertą II ir karalienę Silviją, daugiau nei trisdešimties šalių prezidentus. Karalienės Elžbietos II vizitui buvo užsakytas specialus servizas su Lietuvos Prezidento herbu, atspaustu ant visų indų. Stalo porcelianas buvo pagamintas vokiečių firmoje Liuksemburge, sidabriniai stalo įrankiai – Talino juvelyriniame fabrike, krištolo taurės – Baltarusijoje. Visi šie indai buvo stropiai išrikiuoti ant balta staltiese dengto stalo – taigi, nesunku įsivaizduoti tuometę šventinę atmosferą, juo labiau kad salės sienas puošia šventę liudijančios to meto fotografijos.

Karalienės Elžbietos II vizitui buvo užsakytas specialus servizas su Lietuvos Prezidento herbu, atspaustu ant visų indų.

Karalienės Elžbietos II vizitui buvo užsakytas specialus servizas su Lietuvos Prezidento herbu, atspaustu ant visų indų.

Gobelene – karaliaus atvaizdas

Pirmąją salę muziejaus šeimininkas vadina karališkąja. Čia galima pasigėrėti prabangia, meniška, XVIII a. Prancūzijoje pagaminta komoda, kuri, pasak liudininkų, buvo skirta karaliaus inauguracijai. Ant sienos kabo įsimintina graviūra, kurioje puikuojasi „Karlsberg“ alaus kompanijos įkūrėjas Karlas Robertas Jakobsonas su Danijos karaliumi Frederiku VII. Toje pačioje salėje galima pasigėrėti ir gobelenu, kuriame išaustas Belgijos karaliaus Alberto atvaizdas. Gobelenas, verslininko Bronislavo Lubio užsakymu išaustas vienos iš „Audėjo“ fabriko auksarankių, 2006 m. buvo padovanotas garsiajam Lietuvos svečiui.

„Kaip šis gobelenas atsidūrė muziejuje? – perklausė V.Kontrauskas. – Numaniau, kad buvo išausti keli gobeleno egzemplioriai, vieną jų „Audėjo“ fabriko direktorius Jonas Karčiauskas padovanojo muziejui. Mat mudviem su žmona Belgijos karaliaus vizitas buvo ypatingas, esame pamaloninti aukščiausiu Karalystės apdovanojimu – Leopoldo II ordino karininko kryžiumi.“

Ką valgė Radvilos?

Vadinamajame didiko kambaryje pasitinka šilku išmuštos lubos, šilko užuolaidos, puikuojasi raudonmedžio komplektas – servantas, stalas ir indauja, kurioje sudėti indai – tikri meno kūriniai… Čia saugoma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės statuto kopija (originalą Kontrauskų šeima padovanojo Valdovų rūmams), kabo originalūs paveikslai, žemėlapiai. Dalis eksponatų skirta Lietuvai, kita dalis – Europai. Pro akis neprasprūdo kunigaikščių Radvilų dvaro valgiaraščiai, atrasti Gražinos Drėmaitės. Jos ir V.Kontrausko pastangomis tekstai buvo išversti iš senosios lenkų kalbos ir išleisti atskira knygele.

„Sovietų laikais buvo mėginta sumenkinti Lietuvos istoriją, didikų luomą, – dėsto muziejaus įkūrėjas. – Buvome piešiami tarsi prasčiokai, valgantys vien bulves. Paskaitęs dvaro valgiaraštį, maloniai nustembi. Štai tik vieni 1783 metų sausio 23 dienos Radvilų šeimos pietūs: sriuba su prieskoniais ir be lukšto virtais kiaušiniais, angliškas mėsos gabalas, ropės su paukščiukais, patiekalas iš pupelių ir jerubės, apkeptos kaulų smegenys, nupenėtas gaidys su ryžiais, stirnino šlaunies kepsnys, prancūziški paštetai… Visi klausia, nejaugi tiek daug jie suvalgydavo? Tikrai ne, Radviloms patiekalus nešdavo vieną po kito, jie visko paragaudavo, o paskui jais gardžiuodavosi bajorai. Jauniesiems kunigaikščiams, kunigaikštienei buvo sudaromi atskiri valgiaraščiai…“

Valdovai ir didikai valgė gražiose salėse, juos supo prabangūs baldai, ant sienų kabojo meno kūriniai, o ant stalo puikavosi porceliano servizai.

Valdovai ir didikai valgė gražiose salėse, juos supo prabangūs baldai, ant sienų kabojo meno kūriniai, o ant stalo puikavosi porceliano servizai.

Vilniuje – 600 smuklių

Negali abejingai praeiti pro unikalų 1821 m. žemėlapį, kur dar pažymėta Prūsijos karalystė, tačiau nei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, nei Lenkijos karalystės nėra, nes po Trečiojo padalijimo jos tapo gubernijomis. Toks žemėlapis – daugelio kartografų pasididžiavimas, nes jame sužymėti visi vienkiemiai, smulkūs vieškeliai, net pašto stotys, pagaliau karčemos ir smuklės, kurių buvo apstu – vien Vilniuje jų būta apie 600…

„Indai surinkti iš įvairių Lietuvos ir užsienio dvarų, prabangūs baldai – taip pat, – pasakoja juos rodydamas šeimininkas. – Šioje spintoje – Didžiosios Britanijos monarchų eksponatai. Tai įrankiai – ir paauksuoti, ir sidabriniai, ir su dramblio kaulo inkrustacijomis, šalia jų – paprastesni. Kai kurių įrankių paskirtis jau sunkiai nuspėjama. Štai šis metalinis gėlės pumpuro formos žnybtukas buvo naudojamas keptos vištos kojelei prilaikyti ją pjaustant, o čia replės cukraus gabalėliams paimti, sidabrinis semtuvas ir šluotelė stalo trupiniams surinkti… Žinoma, tokia prabanga naudojosi gal tik 3–5 proc. žmonių.“

Ištaigingi karietų barai

Antrame muziejaus aukšte daugiau etnografinių mažmožių. Dar vieną muziejų su 8 tūkst. etnografinių eksponatų Vaclovas su Henrita yra įkūrę Henritos tėvų sodyboje, Rokiškio rajone, Laibgaliuose. Jame – karietos, vežimai, važiai, rogės, namų apyvokos daiktai, daugybė drožinių. Muziejus atviras visiems, norintiems pajusti ankstesnių laikų dvasią. Pasakodamas apie tuometinių kelionių ypatumus, apie ištaigingas dvarų karietas, šeimininkas siūlo pasidomėti angliškais sandariai suveriamais karietų barais, kuriuose netrūksta aukščiausios prabos krištolo grafinų, taurių vynui ir mažų stikliukų, skirtų įvairioms užpiltinėms, viskiui, degtinei, krupnikui, taip pat vazų saldainiams, sausainiams, cigarų dėžučių…

Čia pat sudėlioti XVII a. eksponatai iš Vakarų Europos, atskirame stende – carinės Rusijos puošmenos. Akis patraukia įdomus grafų tualetinis staliukas su jo viduje paslėptu porcelianiniu naktiniu puodu. Baldas ir grakštus, ir įdomus – jo vidinės sienelės taip pat padengtos porcelianu – taip į aplinką nepasklisdavo nemalonių kvapų…

Serga kolekcininko liga

Šeimininkas maloniai sutinka aprodyti ir retro stiliumi įrengtą savo būstinę. Vaclovas neslepia, kad daugybę metų serga kulinarinio paveldo kolekcininko liga. Anot jo, gana svarbus jo kolekcijos turtas – įvairūs katalogai ir knygos, rinkti apie 40 metų. Kabinete yra net 2 tūkst. kulinarinių knygų, iš kurių vien antikvarinių – daugiau nei 500. Atsargiai išėmęs iš lentynos, jis pagarbiai sklaido garsiosios Liudvikos Didžiulienės knygą „Kaip prigulinčiai suvartoti dievo dovanas“, išleistą 1893 metais Tilžėje ir knygnešių pargabentą į Lietuvą.

Lietuvos kulinarinio paveldo muziejus turi apie 25 tūkst. eksponatų, tad ekspozicijos keičia viena kitą.

Lietuvos kulinarinio paveldo muziejus turi apie 25 tūkst. eksponatų, tad ekspozicijos keičia viena kitą.

Sovietmečio nuotraukos

Paskutinė muziejaus salė skirta sovietmečiui. Joje – originalūs gėrimų buteliai, tuomečiai pinigai, cigaretės. Čia rado vietą ir restoranų indai bei 1980 m. olimpiadai sukurtos dovanos – indai užsienio svečiams. Šioje salėje ir gerai pažįstamas tranzistorius, ir televizorius „Šilelis“, ir daugybė kitų pačių žmonių suneštų eksponatų. Bet labiausiai dėmesį traukia sovietmečio švenčių nuotraukos.

Kavai gražiausi puodeliai

Kai paklausiau, iš kokių puodelių muziejaus šeimininkas geria kasdienę kavą, jis atsakė: „Iš gražiausių.“ Anot jo, šiukštu nereikia taupyti turimų gražių daiktų.

„Visiems sakau, kad nelaikytų kur nors paslėpę porceliano, o naudotų jį kasdien, taip pat ir stalo sidabrą. Į muziejų žmonės atneša namie nenaudojamus daiktus, klausdami, ar priimsime. Mat nei vaikai, nei anūkai jų nevertina. Vyresniosios kartos žmonės baiminasi, kad, jiems išėjus anapilin, visa tai bus išmesta, sunaikinta“, – teigia pašnekovas.

Jau sėdėjome prie pietų staliuko pirmame aukšte įrengtoje smuklėje, kur kasdien nebrangiai gali papietauti daugybė vilniečių, kai šeimininkas paklausė: „Na, kokį įspūdį jums padarė muziejus, ar jis vertas žmonių dėmesio? Mes dar antra tiek eksponatų turime sandėliuose, per maža erdvė, kad galėtume visus eksponuoti. Be to, dar turime didelę dailės kūrinių kolekciją…“

Kulinarinio paveldo muziejus yra unikalus ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.

Kulinarinio paveldo muziejus yra unikalus ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.

Muziejus – ant plauko

Deja, niekam ne paslaptis, kad šiuo metu Lietuvos kulinarinio paveldo muziejus bylinėjasi su Vilniaus savivaldybe dėl patalpų, kuriose įsikūręs muziejus. Vilniaus savivaldybė 2014 m. išnuomojo muziejui patalpas Bokšto g. 9 dvidešimčiai metų su sąlyga, kad nuomininkai investuos 2 mln. litų (580 tūkst. eurų) iki 2018 m. pabaigos. Taip ir įvyko – niekam nenaudojamos avarinės būklės (be elektros, nešildomos, net suirusiais pamatais) patalpos Kontrauskų pastangomis ir lėšomis (investuoti keli šimtai tūkstančių eurų) buvo suremontuotos ir jose įsteigtas Kulinarinio paveldo muziejus. Dar V.Kontrauskas turėjo ambicijų atkurti du kieme stovėjusius pastatus – „Lietuvos paminklai“ parengė projektą, tikėtasi gauti paramos iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Naujose patalpose muziejaus direktorius svajojo įkurti senųjų kulinarijos knygų biblioteką ir skaityklą, taip pat išplėsti pradėjusią veikti smuklę, kurioje, kaip planuojama, bus galima paragauti autentiškų patiekalų iš lietuviškų, lenkiškų, žydiškų ir kitų tautybių vilniečių virtuvių.Deja, savivaldybės sumanymas patalpas privatizuoti stabdo bet kokią veiklą. Beveik 349 kv. m patalpos įtrauktos į privatizuojamų objektų sąrašą ir greičiausiai atsidurs aukcione. Kreiptasi į Vilniaus teismą ir laimėta, taip pat laimėtas Vilniaus apygardos teismas, netrukus teks „atlaikyti“ Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą…

„Mūsų klausimas buvo svarstytas aukščiausio lygio komitetuose ir posėdžiuose, turime visuomenės palaikymą, bet, patikėkite, svyra rankos, kai ginčijamasi dėl aiškių dalykų: muziejus – vienintelis Lietuvoje, pasaulyje tokius muziejus ant vienos rankos pirštų suskaičiuotume, deja, jį norima sunaikinti“, – liūdnai baigia pokalbį muziejaus šeimininkas.