Ligos pažeisti augalo lapai deformuojasi, raukšlėjasi, pasidaro ryškiai rausvi. Paskui jie pajuoduoja ir nubyra.

„Norėčiau sužinoti, kaip nuo grybinių ligų gydyti persiką. Pernai, kai augalas pradėjo sirgti, susiraitė ir pajuodo jo lapai, padėjo mikroelementinės vario trąšos. Jomis purškiau du kartus su intervalais ir kartą palaisčiau. Deja, pavasarį medelio lapai vėl susiraitė ir pajuodo. Tada du kartus purškiau „Skoru“, paskui vėl du kartus palaisčiau vario trąšomis. Medelis atsigavo tik liepos viduryje. Paaiškinkite, kuo purkšti ir kada. Ar mikroelementinės trąšos tinka purkšti per lapus rudenį, ar tik pavasarį?“ – klausia Alberta iš Joniškio.

Atsako agronomė, dendrologė Regina Sereikienė.

Auginant persikus sėkmę lemia keletas veiksnių. Pirmiausia reikia išsirinkti tinkamas veisles. Pakančiausios mūsų klimato sąlygoms – latviškos ir kanadietiškos veislės. Mažiausiai serga kanadietiškos „Velvet“ veislės persikai, atsparūs ligoms latviški ankstyvieji „Viktors“ ir „Maira“. Vis tik svarbu nepamiršti, kad tinkamos vietos sode parinkimas irgi daug lemia. Iš šiaurės pusės patariama įrengti užuovėją arba sodinti medelius taip, kad nuo šiaurės vėjų juos užstotų statinių sienos.

Šiuos kaulavaisius reikia sodinti puriame ir neužmirkstančiame grunte. Jie nepakenčia drėgmės pertekliaus. Beje, skursti ima ir tuomet, kai dėl stiprių sausrų ima trūkti drėgmės. Artėjant žiemai, saugant persikus nuo šalčių, aprišti jų kamienus galima tik eglišakėmis, o geriausia – visai nerišti. Apvyniojus per stipriai kitokiais aprišalais, kaupsis drėgmė, belaukdamas pavasario augalas susirgs grybinėmis ligomis.

Persikai puikiai vešės ir derės, kai bus sistemingai, bet saikingai tręšiami geromis kompleksinėmis arba organinėmis trąšomis. Vasaros pradžioje būtina normuoti per didelį derlių, šalinant dalį vaisių užuomazgų – tai neleis nusilpti augalo imuninei sistemai. Pašalinus dalį užuomazgų, persikas geriau žiemos ir mažiau sirgs.

Anksti pavasarį, dar prieš brinkstant pumpurams, persikus reikia nupurkšti „Čempionu“ (CHAMPION 50 WP). Tai vario preparatas, kurio į 10 l vandens dedama 50 g. Po žydėjimo vario preparatai netinka, tada reikia naudoti kitus fungicidus, pvz., „Topazą“ (5 ml 10 l vandens). Gana gerai įvairias grybines ligas stabdo „Efektorius“ (10 g 10 l vandens). Po žydėjimo purškiama 2–3 kartus, darant 10–14 dienų intervalus.

Būtent ankstyvas (dar prieš žydėjimą) persikų purškimas vario preparatais ir vėliau tinkamai parinktos cheminės apsaugos priemonės gali padėti išvengti gan bjaurios persikų ligos tafrinozės, kurią sukelia ragangrybis (Taphrina deformans).

Ligos pažeisti augalo lapai deformuojasi, raukšlėjasi, pasidaro ryškiai rausvi. Paskui jie pajuoduoja ir nubyra. Deja, gali nubyrėti ir visas užmegztas derlius, – tai tikrai neteikia džiaugsmo. Pora pavasarių iš eilės Lietuvoje vis susidarydavo tafrinozei plisti palankus temperatūros ir drėgmės santykis.

Iš pirmo žvilgsnio liga primena amarų sukeltą pažeidimą, bet sukėlėjas yra grybas, todėl naudojami minėtieji fungicidai. Grybiena gali peržiemoti šakelėse ar ant žemės nukritusiuose lapuose. Jei pavasaris nelietingas, liga gali nepasireikšti, sporos tampa neaktyvios, ir ligos protrūkio nebūna. Beje, sporos išlieka gyvybingos kelerius metus, kol gamtoje susidaro tinkamos sąlygos ragangrybiams plisti. Tad būtina išankstinė profilaktika – nudžiūvusių šakelių šalinimas, supuvusių vaisių ir jų mumijų nurinkimas, nes purškimas ligai įsismarkavus bus pavėluotas. Lietuvoje nėra registruoto specialaus fungicido šiai ligai gydyti, tad naudojame tai, kas yra.