Palangoje įsikūrusi „Vila Mares“ subtiliu dizainu, persipynusiu su tradicine lietuviška architektūra, iš tiesų traukia daugelio praeivių akį.

Gražiame žaliuojančiame sode, ramioje Palangos vietoje įsikūrusi „Vila Mares“ daugelio praeivių akį traukia subtiliu dizainu, persipynusiu su tradicine lietuviška architektūra. Tai dviejų menininkų – skulptoriaus Donaldo ir architektės Nidos Žitkų – kūrinys, kuriam pora atidavė 20 metų.

Pirmasis projektas

Kai prieš daugelį metų Nida Žitkienė baigė architektūros studijas Vilniuje, jaunajai specialistei pirmąjį projektą patikėjo uošviai. Tai buvo namo, kuris Donaldo tėvams atiteko iš senelių, renovacija. Nors jauna pora save vadino „šakniniais“ kauniečiais, į vyro tėvų prašymą atsiliepė ir atvyko pagyventi į pajūrį. Pradžioje Nida planavo po namo pertvarkos grįžti į Kauną. Tačiau slinko laikas, garsas apie jauną architektę pasklido plačiau ir ji sulaukė pirmųjų užsakovų. „Galima sakyti, kad įtraukė darbas ir šiemet skaičiuojame jau dvidešimt metų Palangoje“, – pasakojo Nida.
2006-aisiais subrendo sprendimas įsigyti nuosavą būstą – jį paskatino suaktyvėjusi bankų paskolų jaunoms šeimoms rinka. Nuo pat jaunystės Nida ir Donaldas žavėjosi medine architektūra: „Nenorėjome naujų didžiulių mūrinukų, taip pat netraukė naujos statybos, tiesiog norėjome namo, kuriame būtų išlikusi senoji dvasia, – prisiminė Nida. – Esame neabejingi ekologijos idėjoms, todėl norėjome ką nors prikelti naujam gyvenimui. Pagaliau aš, kaip architektė, visuomet noriu iššūkių – juk naują padaryti paprasta, o štai kažką nuostabaus sukurti iš seno daikto daug įdomiau.“

Ankstesnis medinis namas pernelyg rėžė akį raudona spalva.

Ankstesnis medinis namas pernelyg rėžė akį raudona spalva.

Pažadas šventikams

Poros dėmesį patraukė jau senokai patalpintas skelbimas, nesudominęs kitų pirkėjų. Galbūt priežastis buvo ta, kad medinis namas pernelyg rėžė akį raudona spalva. Susipažinę su namo savininkais, abu apstulbo – čia gyveno rusų popai, todėl kiekviename kambaryje buvo įrengtos maldyklos ir tvyrojo savotiška dvasia, persmelkta smilkalų kvapo. Lietuvos stačiatikių bažnyčia – viena iš tradicinių religinių bendruomenių mūsų šalyje. 1995 m. stačiatikių parapija įkurta ir Palangoje. 2001 m. mieste pastatyta cerkvė, pavadinta Palangos Iveros Dievo Motinos ikonos bažnyčia.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Raudonąjį namą dvasininkai paveldėjo iš čia gyvenusio parapijiečio. Įdomu tai, kad popai nenorėjo parduoti šventos vietos bet kam, todėl gan atidžiai tyrinėjo norinčiuosius įsigyti jų turtą. Sąlygą iškėlė tokią: naujakuriai privalėjo pažadėti nenugriauti šio namo ir šiukštu nestatyti daugiabučio. Šypsodamasi architektė prisiminė patį pirkimo-pardavimo sandorį – pas notarą atvyko sutanomis apsirėdę popai, taip pat abitais vilkinčios vienuolės.

Prasidėjus darbams jaunai porai patarti skubėjo kaimynai, daugiausiai jie gailėjo čia augančių vynuogių, esą naujakuriai jas ėmėsi naikinti. „Visiems aiškinau, kad jų nenaikiname, o tik sutvarkome, praretiname, kad vynuogės atsigautų“, – prisiminimais dalijosi architektė. Darbus stebėjo ir čia gyvenę šventikai. „Patys nieko nedrįso sakyti, tik stebėjo iš tolo, kas vyksta su jų buvusiais namais. Ir tik visai neseniai, prieš keletą metų, jie išdrįso ateiti ir paprašė parodyti, kaip čia viską padarėme. Aprodėme, o jie ir sako – būtume žinoję, kad taip gražiai galima padaryti, niekada nebūtume pardavę“, – šypsojosi Nida.

Rekonstrukcijos metu naujakuriai išsaugojo ir kaimynų pamėgtas vynuoges.

Rekonstrukcijos metu naujakuriai išsaugojo ir kaimynų pamėgtas vynuoges.

Tradicijos ir naujovės

Kai užaugo abu sūnūs, pora apsisprendė įkurti viešbutį su skoningai įrengtais apartamentais. Pradėjusi rekonstrukciją, Nida jau tvirtai žinojo, kad čia vyraus jugendo stilius, taip pat tradicinės Žemaitijos architektūros elementai. Žemaitijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, nuo seniausių laikų pagrindinė statybinė medžiaga buvo medis. Puošiant namus naudota skulptūrinė, reljefinė drožyba peiliu, skaptukais. Tekinimas ir plokščias kiaurapjūvis ornamentas ėmė plisti XIX a. pabaigoje. Dekoruojamos buvo labiausiai matomos pastato dalys: sienos, prieangiai, durys, viršulangiai ir langinės, stogų skydų apačia, sijų ir gegnių galai, stogų žirgeliai, lėkiai, karnizai ir vėjalentės, trobų kampai. Trobų stogų užlaidos buvo gana didelės, todėl prieangiai ties įėjimais buvo statomi retai. Ten, kur juos pastatydavo, karnizus ir tvoreles puošdavo negausiais, santūriais pjaustiniais.

Tradicinės žemaitiškos architektūros pavyzdžių galima rasti „Vila Mares“ puošyboje.

Tradicinės žemaitiškos architektūros pavyzdžių galima rasti „Vila Mares“ puošyboje.

Tokį puošybos savitumą bei ornamentiką galima rasti ir „Vila Mares“ išorėje. „Derinomės daugiau prie skandinaviškos architektūros, nes spalvos ir sprendimai atitiko mūsų norus, pritaikėme visai kitokias medžiagas, pagamintas pagal naujas technologijas“, – tvirtino pastato kūrėja.
Beje, net ir senasis namas nebuvo vien medinis – čia stovėjo mūrinis priestatas, kuris darkė namo išorę, daug kur neatitiko langų, durų aukščiai, taigi Nidai teko gerokai pasukti galvą, kaip ištaisyti namo defektus. Paklausta, su kokiais iššūkiais šeima susidūrė rekonstruodama namą, architektė šypsodamasi patikino, kad jų nebuvę, nes jai tai vienas iš malonesnių procesų: „Man buvo malonumas, nes aš, kaip batsiuvys be batų, dėmesį skyriau kitiems užsakovų projektams, o vargti, dirbti ir sukti galvą teko Donaldui, padėjo ir kiti šeimos nariai. Jiems tikrai kilo daug klausimų, o aš sprendžiau kitų problemas, palikusi saviškius ant ledo mąstant, kaip įgyvendinti mano sumanymus“, – atviravo Nida.

Gražiai išplanuotos kiemo erdvės, apželdinimas – viskas subtilu ir paprasta, tačiau atlieka savo funkciją.

Gražiai išplanuotos kiemo erdvės, apželdinimas – viskas subtilu ir paprasta, tačiau atlieka savo funkciją.

Pakerėjo bangos

Todėl ir šiandien skulptorius Donaldas rečiau randa laiko kūrybai, jam tenka rūpintis namais, juos prižiūrėti, bendrauti su svečiais ir atlikti visus būtinus darbus, nes Nida apsikrovusi projektais, dėl ko jaučia tam tikrą moralinę skolą vyrui. Kaip pati pripažįsta, sunku dar ir todėl, kad Palangoje trūksta bendraminčių. Koks nuostabus bebūtų pajūrio kampelis, architektė be jokių dvejonių sugrįžtų į didmiestį: „Kur net oras dvelkia kitaip, čia man pernelyg daug provincijos, tikriausiai taip jau yra, iš kur išėjai, ten ir tavo vieta“, – svarstė Nida.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Gražiai išplanuotos kiemo erdvės, apželdinimas – viskas subtilu ir paprasta, tačiau atlieka savo funkciją. Nors ypatingos augalų įvairovės nėra, kiekvienas jų ryškiai atsispindi aplinkoje lyg patvirtindamas taisyklę „geriau mažiau nei daugiau“. Savo funkciją atlieka ir apšvietimas. „Žiemą tylu, nieko nėra, tuomet gyvename savo gyvenimus, tačiau pradedame laukti žmonių, kurie atveža šurmulio ir įvairovės“, – savo kasdienybe pasidalijo Nida. Gamtos apsuptyje pora rado labai įdomų užsiėmimą – pradėjo skrosti banglentėmis. Banglentininkų sportas nelengvas ir labai pavojingas, tačiau juo „užsikrėtę“ Žitkai bangas gaudo ne vien Baltijos jūroje, bet ir kitose pasaulio šalyse, kai nurimsta poilsio sezonas Palangoje.