Antano Smetonos dvaras- tipiškas "tautinio stiliaus" pavyzdys, sukurtas pagal modernistinės architektūros principus. M. Ambrazo nuotr.

 Apleisti dvarai – kaip piktžaizdės Lietuvos kraštovaizdyje. Visų atstatyti tikriausiai nepavyks, tačiau džiugina tai, kad pradedama suprasti, kokia tai yra vertybė. Antano Smetonos dvaras, kurį atstatė Ukmergės savivaldybė, yra puikus pavyzdys, kaip, pasitelkus Europos Sąjungos paramą, gali prikelti vertingus kultūros objektus netgi ne pats turtingiausias rajonas.

Užugirio kiemas

Prezidento Antano Smetonos dvaras stovi vaizdingoje Lėno ežero pakrantėje. Jo istorija prasidėjo 1934 metais, kai, ruošiantis švęsti A.Smetonos 60-metį, šios šventės organizacinis komitetas išleido vadinamąjį Prezidento dovanos ženklą, kainavusį penkis litus. Ženklas buvo noriai perkamas, o už pinigus, surinktus jį pardavus, nupirkta A.Smetonos tėviškėje 80 hektarų žemės ir nutarta ant Lėno ežero kranto pastatyti jam dvarą. 1936–1938 metais į šią vietovę buvo nutiesti vieškeliai.

A.Smetona dvarą pavadino „Užugirio kiemu“ ir planavo čia įkurti pavyzdinį ūkį, kuris vėliau galėtų tapti žemės ūkio mokykla. Pastato projektą parengė ir statybai vadovavo inžinierius Feliksas Vizbaras. Jis pastatą pristatė kaip ,,tautinio stiliaus“ pavyzdį, sukurtą pagal modernistinės architektūros principus – daug erdvės ir šviesos, aiškus patalpų suskirstymas. Projektuojant vengta nereikalingų detalių, taikytas lietuvio būdui būdingas aiškus namo planas.

Prezidento kabinetas ir apmąstymų kambarys. M. Ambrazo nuotr.

Prezidento kabinetas ir apmąstymų kambarys. M. Ambrazo nuotr.

Dvaras nestulbino prabanga. Žvelgiant iš amžių perspektyvos, ir rūmų išorė, ir vidus įrengti gana kukliai – visko tik tiek, kiek reikia. Iš lauko pusės namą puošia keturios tašyto granito kolonos, pastatytos prieš didžiąsias paradines duris, antrame aukšte – du atviri balkonai, baltai dažytos sienos, raudonas čerpių stogas, o užpakalinėje dalyje, pirmame aukšte, –didelė terasa be stogo. Dvare tuo metu buvo įvestas vandentiekis iš šulinio, įrengta kanalizacija, pastatytos vonios ir kt. Elektros dar nebuvo, tačiau ūkis su Kaunu buvo sujungtas telefonu.

A.Smetonos dvaras tapo pavyzdiniu to meto ūkiu, kuriuo rūpinosi pats prezidentas. Čia būta septyniolikos statinių, nemažai jų išliko iki šiol. Sodyboje auginti gyvuliai, dirbo daug žmonių. Kiaulidės, karvidės buvo įrengtos pagal to meto naujausius standartus, su nuotekų sistemomis. Sodyba apsodinta medžiais ir krūmais (daugiausia lazdynais), užveistas didokas vaismedžių sodas, įrengti šiltnamiai. Apie trejus metus buvo perkamas ūkio inventorius ir gyvuliai, tuo rūpinosi ir priežiūros darbams vadovavo A.Smetonos sesuo Julija Smetonaitė.

Nepamiršti ir dvare dirbantys kumečiai – jiems įrengti geri gyvenamieji namai: visur buvo lentinės grindys, koklinės krosnys bei viryklos, dideli langai, aplink – gražia tvorele aptvertas darželis.

Didžiulėse šviesos erdvėse Smetonos leido laiką su šeima ir svečiais. M. Ambrazo nuotr.

Didžiulėse šviesos erdvėse Smetonos leido laiką su šeima ir svečiais. M. Ambrazo nuotr.

Sovietinė ligoninė

Dvare dirbanti muziejininkė Daiva Misiukienė, kuri šiuose kraštuose gimė ir augo, apgailestavo, kad prezidentas A.Smetona tik kelias vasaras spėjo pavasaroti „Užugirio kieme“. Okupavus Lietuvą, dvaras buvo nacionalizuotas, jame įkurta tuberkulioze sergančių vaikų sanatorija. Joje buvo gydomi pokario metais labai užleisti ligoniukai. Penicilino ir streptomicino trūko, todėl buvo gydoma gryno oro procedūromis, sočiu maistu, griežtu dienos režimu. „Pasakojama, kad būtent tada pasklido gandai, kad kažkas naktimis vaikšto išlikusiais Smetonų dvaro laiptais. Jie girgždėdavo ir varydavo siaubą ligoniams bei medicinos personalui“, – pasakojo muziejaus darbuotoja.

Išlikę autentiški laiptai kartais paslaptingai girgžda. M. Ambrazo nuotr.

Išlikę autentiški laiptai kartais paslaptingai girgžda. M. Ambrazo nuotr.

Ketinta laiptus pakeisti, netgi buvo paruoštas betonas, bet dėl kažkokių priežasčių to nebuvo padaryta, todėl iki šiol galima gėrėtis didžiuliais ąžuoliniais autentiškais laiptais. Beje, ir šiandien jie kartais pradeda paslaptingai girgždėti – tarsi jais vaikščiotų triukšmo nenorintis kelti atsargus žmogus. Muziejaus darbuotojos teigia prie to įpratusios, nes vaiduoklis labai jau inteligentiškas ir ramus – kaip ir buvęs šio dvaro šeimininkas. Beje, mistikos pakanka ir kitur – dvare pastatyti šiuolaikiniai informaciniai terminalai tik paspaudus dažniausiai išmeta vieną ir tą pačią nuotrauką, kur prezidentas A.Smetona prie dvaro susitinka su žmonėmis. „Prezidentas labai mėgo šią vietą, jis džiaugėsi turėdamas šeimos namus savo gimtojoje tėvonijoje“, – pasakojo D.Misiukienė.

1954 metais dvaro centras priklausė čia įkurtai Užugirio narkologinei ligoninei, vėliau čia įkurdintas Naujosios Vilnios psichoneurologijos ligoninės Narkologinis skyrius. Po Antrojo pasaulinio karo 65 hektarai dvaro žemės ir ūkiniai pastatai atiteko tarybiniam ūkiui. Pastaruosius dvidešimt metų dvaras stovėjo tuščias. Ukmergės rajono savivaldybė ilgus metus ieškojo galimybių restauruoti dvarą. Reikalai pasistūmėjo į priekį, kai iš ES struktūrinių fondų jam atstatyti buvo skirti 5 milijonai litų, dar vieną milijoną pridėjo pati savivaldybė.

Ponios Sofijos Smetonienės kosmetiniai reikmenys. M. Ambrazo nuotr.

Ponios Sofijos Smetonienės kosmetiniai reikmenys. M. Ambrazo nuotr.

Modernus interjeras

Rūmų interjeru rūpinosi A.Smetonos žmona Sofija Smetonienė. Jis buvo gana kuklus, bet skoningas. Buvo aiškiai atskirtos šeimos ir aptarnaujančio personalo zonos. Kaip pasakojo D.Misiukienė, į šeimos zoną galėjo užeiti tik du ne šeimos žmonės – tai pono Antano adjutantas ir ponios Sofijos kambarinė. Paprastai svečiai būdavo kviečiami į nedidelį salonėlį, kuriame stovėjo ir kortų stalas. Čia šeima leisdavo vakarus. Ponia S.Smetonienė garsėjo kaip aistringa lošėja – preferansą ji žaisdavo kaip profesionalė. Prezidento Antano negalėjai pavadinti azartiniu žaidėju, jis prisidėdavo tik žaidžiant šešiasdešimt šešis.

Valgomajame, kuriame šeima pietaudavo ir vakarieniaudavo, dabar įrengta parodų erdvė, kur eksponuojamos kilnojamosios parodos. Beje, šiuo metu čia galima susipažinti su tarpukario Lietuvos dviračių kolekcija. „Įdomu tai, kad anksčiau dviračiu nebuvo galima važiuoti be numerio, žibinto ir specialaus leidimo, – dalijosi istorine medžiaga muziejininkė Daiva. – Beje, tuo metu dviratis buvo kaip gerovės rodiklis, todėl dauguma to meto frantų mėgdavo fotografuotis su jais. Dabar jaunikiai fotografuojasi prie BMV, o tada būdavo prestižas fotografuotis su dviračiu.“

M. Ambrazo nuotr.

M. Ambrazo nuotr.

Antrame aukšte kiekvienas šeimos narys turėjo po atskirą kambarį. Dabar čia įrengta kino salė, kur rodomi to meto archyviniai dokumentiniai filmai. Buvo įrengti kambariai ir Smetonų vaikams, tačiau šie retai čia atvykdavo. Ponas Antanas dėl to pyko – esą vaikai pasidarė miesčionys, grasino ūkį užrašysiąs žemės ūkio mokyklai. Beje, poniai Sofijai buvo suprojektuotas specialus balkonėlis, kad ji galėtų išeiti čia parūkyti. Tuo laikotarpiu rūkyti buvo labai madinga, todėl net ir tie, kurie nerūkė, visuomenėje stengėsi pasirodyti su kandikliu ir cigarete. Ponia Sofija, skirtingai nei santūrusis jos vyras Antanas, buvo kalbi, energinga, mėgstanti įdomias kompanijas. Ji buvo aktyvi visos vyro politikos žinovė, vertino naujoves. Štai ką apie ją rašė rašytojas kunigas Mykolas Vaitkus: „Ponia dažnai laiko uždegtą cigaretę tarp dešinės rankos pirštų, nuo ko šie pageltę. Betgi cigaretės tarp pirštų laikytoja neretai paliečia ją ir lūpom ir giliau paragauja, tad lūpų kertelės apsinešusios.“ Ne veltui ir dabartiniame dvare atsirado kertelė, kurioje galima susipažinti su tuo metu naudotais kandikliais ir peleninėmis. Išlikę ir originalūs bateliai, kuriuos ponia Sofija padovanojo Smetonos seseriai Julijai.

D. Misiukienė: "Prezidentas džiaugėsi turėdamas šeimos namus savo gimtojoje tėvonijoje."

D. Misiukienė: „Prezidentas džiaugėsi turėdamas šeimos namus savo gimtojoje tėvonijoje.“

Smetonos mokykla

Prikeltas dvaras daugeliui Lietuvos žmonių tapo pamėgta traukos vieta, ypač vasarą, kai Lėno ežero apylinkės pasipuošia žaluma. Sodyboje vyksta edukaciniai užsiėmimai, kuriuos veda Ukmergės kraštotyros muziejaus darbuotojai, priimamos turistų ekskursijos, pavieniai turistai. Šalia – privačiam verslui išnuomotas kumetynas, kur teikiamos apgyvendinimo ir maitinimo paslaugos. Ateityje planuojama nuveikti dar daug darbų, vienas iš artimiausių uždavinių – sodybos pirties pastato atnaujinimo darbai.

Dabar Užugirio mokykla tapo Ukmergės kraštotyros muziejumi. M. Ambrazo nuotr.

Dabar Užugirio mokykla tapo Ukmergės kraštotyros muziejumi. M. Ambrazo nuotr.

Tarp lankytinų objektų – ir netoli esanti Užugirio mokykla XX a. pradžioje mokyklos Lėno apylinkėse nebuvo. A.Smetonai kilo mintis gimtinėje, Užulėnyje, pastatyti mokyklą. 1935 metų birželio 13-ąją mokyklos rūmai buvo iškilmingai pašventinti. Palyginti su to meto apylinkių gyventojų būstais, naujoji mokykla atrodė lyg ištaigingi rūmai. Čia buvo centrinis šildymas, vandentiekis, kanalizacija, klasėse – elektros skambučiai, mokytojų butuose – radijo antenos ir imtuvai. Kieme įrengtos sporto ir žaidimų aikštelės. Didelė, graži, šilta, erdvi, langai didžiuliai, klasių aukštis siekė net pusketvirto metro, salės – daugiau kaip penki metrai. Vaikai iš savo trobelių eidavo į mokyklą kaip į kokią šventovę. Čia buvo didelės sporto, koncertų salės, pirtis, vonia, modernūs tualetai, o dušai atrodė kaip tikras stebuklas. Atsuki čiaupą, ir vanduo iš lubų bėga. Visiems kaimo žmonėms buvo leista kiekvieną šeštadienį ateiti išsimaudyti pirtyje.

Pastatas kaimo gyventojams atrodė kaip rūmai - klasių su didžiuliais langais aukštis siekė pusketvirto metro.  M. Ambrazo nuotr.

Pastatas kaimo gyventojams atrodė kaip rūmai – klasių su didžiuliais langais aukštis siekė pusketvirto metro. M. Ambrazo nuotr.

Dar neseniai mokykloje aidėjo vaikų balsai. Dabar mokykla dėl besimokančiųjų stokos uždaryta, ji tapo Ukmergės kraštotyros muziejaus filialu.