Etnografė teigia, kad Kūčių naktį išsakyti nuoširdūs palinkėjimai išsipildo.

Kūčių naktis – stebuklingas laikas: Jėzaus Kristaus gimimo diena ir žiemos saulėgrįža. Šią naktį žmogus turi atsinaujinti, atgimti dvasia ir pasirinkti kryptį ateinantiems metams. Kaip sėkloje yra augalo užuomazga, taip ir metų pradžioje įgyjamos visos savybės, lemtingos ateinantiems metams, teigia Marija Liugienė, Vilniaus etninės kultūros centro kultūrinių veiklų koordinatorė ir organizatorė. Buvo tikima, kad Kūčių naktį galima atspėti, išsiburti, kokie bus ateinantys metai, o iš senovės atėję ritualai atneša sėkmę.

Kokia giliausioji Kūčių prasmė?

Per Kūčias stoja trumpiausia diena ir ilgiausia naktis– visa gamta, augalai yra nuvargę, nusikalėję iki žemiausio taško. Tas pats vyksta ir su žmogumi. Kūčių naktis – akimirka, kai žmogus tarsi pakimba tarp žemės ir dangaus, kai tampa prieinamas visa žinojimas, kitaip sakant, trumpam atsiveria dangus.Kūčių naktis paslaptinga– vanduo akimirkai pavirsta vynu, o gyvuliai pradeda kalbėti žmogaus balsu. Žmogus, susitaikęs su savimi, aplinkiniais ir gamta, pajunta vienybę su visu pasauliu, nes visi esame to paties Kūrėjo kūriniai.

Marija Liugienė,

Kaip reiktų pasiruošti šiai ypatingai dienai? Kokių ritualų laikytis, kad ateinantys metai būtų laimingi?

Pasiruošimo Kūčių šventei esmė – susitaikymas, vidinė rimtis. Žmonės susitaikydavo su visais kaimynais, dovanodavo skriaudas, grąžindavo skolas. Pradėti darbai turėjo būti užbaigti prieš Kūčias, nes tai buvo budėjimo, pasirengimo laikotarpis.

Ta pati taisyklė galiojo ir prieš kitas didžiąsias šventes bei virsminiais gyvenimo atvejais: vaikinui prieš einant į kariuomenę, merginai prieš ištekant, juolab prieš mirties virsmą, kad žmogus būtų išsilaisvinęs, atsiskaitęs su praeitimi ir niekas jo netemptų atgal.Aišku, kad be dvasinio pasirengimo, vidinės tvarkos, žmonės turėjo pasirūpinti kūno bei visos aplinkos švara.

Beveik visoje Lietuvoje buvo paprotys tą dieną padaryti gerą darbą vargšams: nunešti jiems maisto, vienišą pasikviesti vakarienės. Mus, vaikus,tėvulis Petras Zalanskas pasiųsdavo pas kaimynus su indeliu medaus, nes buvo bitininkas.

Būta daugybės draudimų, prietarų: kaip elgtis, o ko šiukštu negalima, ir kodėl. Kokių prietarų jūs pati laikotės?

Kūčių dieną niekas „nesikoliojo“, nesimušė, kortomis nelošė,kad visus metus nereikėtų taip daryti. Kai kur Lietuvoje net vengdavo žodžio „aš“, nes bijojo išprašyti vienatvę kitiems metams, sakydavo „mes“. Šių papročių esmė aiški: kaip pradėsi metus, tokie ir bus. Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai iš esmės yra ta pati šventė, atsiskyrusi dėl kalendorinio neatitikmens.

Pati turėjau skaudžią pamoką, kad Kūčių dieną negalima nieko skolintis. Buvo tarybiniai laikai, Kūčių dieną dirbome. Silkės, žuvies Kūčioms reikėjo kažkaip „susikombinuoti“, nes parduotuvėse lyg tyčia nebūdavo (kaip ir kiaušinių prieš Velykas). Pradėjusi ruošti Kūčių vakarienę, susizgribau, kad neturiu duonos. Kaimynystėje gyveno pusbrolis, tad lengva ranka pasiskolinau. Ir ką gi – tie metai mūsų šeimai buvo bene sunkiausi: įvyko avarija, per kurią vos nežuvo vyras ir sūnus, pati labai sunkiai susirgau. Tik po visų tų tragiškų įvykių pagalvojau, kad pamiršti ar sąmoningai ignoruoti papročius yra mažų mažiausiai lengvabūdiška.

Ant kūčių stalo žmonės dėdavo šieno, o ant jo tiesdavo baltą šventinę staltiesę.

Kokia Kūčių patiekalų prasmė? Kokius Kūčių valgius jūs pati esate valgiusi vaikystėje?

Stalas – šeimos jungtis. Prie jo dalinamasi kasdiene duona, švenčiamos sukaktuvės, didžiosios metų šventės. Kūčių vakarą prie jo renkasi visa giminė– gyvieji ir mirusieji.

Seniau žmonės tenkinosi 7–9 patiekalais, bet tikima, kad kuo daugiau patiekalų ant Kūčių stalo, tuo gausesnis stalas bus ateinančiais metais.12 patiekalų vieni sieja su 12 mėnesių, kiti –su 12Kristaus apaštalų. Svarbiausia ypatinga Kūčių vakaro paslapties ir šventumo nuojauta.Mes, vaikai, švariai išprausti ir papuošti šventiniais rūbeliais, nekantriai laukdavome, kuomet patekės Vakarė žvaigždė ir bus galima sėsti už stalo. Mus apsvaigindavo tas tėvulio atnešto šienelio kvapas (kartais specialiai jo prisipjaudavo per Jonines, o kvapui pastiprinti įkišdavo saujelę mėtų), motulės staltiesės baltumas, tos, vienintelį kartą per visus metus iškeliamos iš skrynios šiai šventai vakarienei.

Dievo pyragas (kalėdaitis)– mišių aukos simbolis. Nuo jo prasidėdavo Kūčių vakarienė, prieš tai pasimeldus ir sugiedojus „Sveikas, Jėzau gimusis“. Kalėdaičiu dalijamasi sakant linkėjimus ir palaiminimus. Jo laužymas sujungia visus šeimos narius. Buvo tikima, kad pasiklydus ar šiaip kokiais sunkiais gyvenimo momentais reikia nurimti, prisiminti tuos, su kuriais laužei kalėdaitį, ir situacija bemat išsispręs.

Obuoliai simbolizuoja Rojaus medį, nuodėmės atėjimą į pasaulį,todėl kai kur po kalėdaičio buvo valgomas obuolys. Kūčia – iš įvairių grūdų gaminamas Kūčių valgis.Grūdo simbolikoje slypi dvi priešybės – mirtis ir prisikėlimas. Tam, kad naujas išdygtų, senas turi mirti. Kūčią reikia valgyti, kad kitais metais derėtų javai.Žuvis ir silkė primena apaštalus, jie buvo žvejai. Mano vaikystėje ant Kūčių stalo visada būdavo tiekiama sriuba su džiovintais baravykais ir sūdyti grybai – baravykai arba žaliuokės su aliejumi.

Etnografė teigia, kad Kūčių naktį išsakyti nuoširdūs palinkėjimai išsipildo.

Mes, vaikai, labiausiai laukdavome kūčiukų, Dzūkijoje vadinamų„šližikais“. Etnografai kūčiukams priskiria apeiginės duonelės, skirtos vėlėms vaišinti, prasmę. Kiti aiškina, jog tai paskutinės vakarienės duona. Kepamų kūčiukų kvapas maloniai dirgino uoslę, bet Kūčių dieną gaudavome tik sausai virtų žirnių. „Šližikus“ valgėme su aguonpieniu, uždarytu medumi. Aguonas tėvulis kruopščiai sutrindavo piestoje. Būtinas apeiginis patiekalas – kisielius. Jis būdavo kietas, kabinamas šaukštu. Valgydavome raudoną, Čepkelių raisto spanguolių kisielių.

Kūčių naktį, tikima, mus aplanko ir mirę artimieji.Ar per Kūčias į namus gali atklysti nelabos vėlės?

Kūčios – matomo ir neregimo pasaulio sandūra, laikas, kai išnyksta riba tarp šiapus ir anapus. Protėviai žinojo, kad tokiais virsminiais momentais įsivyrauja chaosas, suaktyvėja tamsiosios blogio jėgos, todėl būtina budėti ir imtis apsaugos priemonių, iš kurių stipriausia – ugnis. Pas mus Kalėdų laužai, priešingai nei kitose indoeuropiečių tautose, nedeginami, išskyrus Žemaitiją, kur yra buvęs paprotys Kalėdų laikotarpiu vilkti ir sudeginti „blukį“. Tačiau namų ugnelė – žvakė (dažniausiai „grabnyčia“)– degdavo ir advento vainike, ir ant Kūčių stalo. Ugnis būdavo kūrenama ir krosnyje, įdėjus beržinę pintį, kuri degdavo visą naktį. Kai kur Kūčių naktį degdavo šventinis žiburys. Buvo paprotys nuo Kalėdų iki Trijų karalių negesinti nuodėgulių, dabar jį pakeitė eglutė su degančiomis lemputėmis.

Buvo paprotys prie Kūčių stalo tais metais mirusiems palikti tuščią jų įprastinę vietą. Mirusysis vis dar buvo laikomas šeimos nariu. Metus laiko jo nevalia užmiršti, turi būti už jį meldžiamasi. Kūčių vakarienės nuotaika su susitaikymu, skriaudų dovanojimu, sveikinimais, linkėjimais labai reikalinga ir neseniai išėjusio žmogaus vėlei. Ant stalo mirusiems dėdavo lėkštelę su eglės šakele, kitur dar ir „grabnyčią“ įstatydavo. Būdavo meldžiamasi už gyvus ir visus mirusius, net tuos, kurių nebeprisimena, sukalbamos trys „Amžiną atilsį“.

Seniau vėlėms buvo paliekama maisto. Po Kūčių vakarienės žmonės ant stalo nakčiai palikdavo bendrų vaišių, nes vėlės ateisiančios valgyti, o ryte žiūrėdavo, ar nėra atvirtusio šaukšto. Tai ženklas, kad atėjusios vėlės nulėmė vieno iš šeimos narių likimą – atvirtęs šaukštas reiškė greitą mirtį. Kalėdoms būdavo rišamas ir naujas šiaudinis sodas. Kupiškėnai sodą vadindavo „vėlių namu“. Buvo tikima, kad artimųjų vėlės per Vėlines, Velykas ir Kūčias grįžta į tas vietas, kur „gyveno ir griešijo“. Grįžusios jos įsikurdavo tuose soduose arba ant lininio rankšluosčio.

Kūčių naktis – naujo ciklo pradžia, stebuklingas laikas, kai galima nuspėti, kokie bus ateinantys metai. Kokių burtų žinote?

Kūčių naktį spėjama gyvenimo trukmė, ateitis(ar ištekės, ves, mirs),būsimas derlius. Dalis ateities spėjimų arba būrimų yra neabejotinai senos kilmės: šieno stiebelio traukimas iš po staltiesės, malkų nešimas, šunų lojimo ar gaidžio giedojimo klausymasis, vėlesni – švino (vaško) liejimas.

Susėdę prie Kūčių stalo, žmonės paslapčiomis stebėdavo vieni kitų šešėlius: jeigu jis neaiškus, be galvos, matosi tik dalis arba jo visai nėra, ir jei prie vieno žmogaus matyti du šešėliai – žmogus mirs arba susirgs.

Vaikai burdavosi imdami saują „šližikų“ arba riešutų: jeigu pakliūva porinis skaičius – metai bus geri (seksis mokslai, turėsi draugų), jeigu nelyginis – ne kas.

O štai būrimai su veidrodžiais,kai stengiamasi iškviesti dvasias,atliekami vienumoje – ant aukšto, jaujoje, pirtyje. Jie yra pavojingi gyvybei – užuot nuspėjus džiaugsmingą ateitį, galima nulemti mirtį.

Kokios apeigos padėdavo ūkininkams gausinti ir išsaugoti derlių, gyvulius, bites?

Buvo tikima, jog Kūčių naktį, kaip ir per Rasos šventę, raganos yra labai galingos ir gali pakenkti gyvuliams, todėl žmonės stengdavosi apsisaugoti: slenksčiuose ir duryse išdegindavo kryžius, peržegnodavo namus, su degančia žvake apeidavo kluonus, tvartus ir t. t.

Mano tėvulis prieš Kūčių vakarienę vaismedžius aprišdavo šiaudų ryšeliais, perpiltais vandeniu, kuriame virė kūčią iš rugių, miežių, avižų, grikių, žirnių. Kiti sodininkai medelius aprišdavo šiaudais, gulėjusiais po Kūčių stalu. Kai kur merginos, išminkiusios pyragų tešlą, bėgdavo į sodą ir tešluotomis rankomis apkabindavo medžius.

Bitininkai tris kartus pakilodavo avilius arba pabelsdavo ir klausydavo, ar bitelės atsilieps. Jeigu atsiliepia, reiškia, kad kitais metais bitės bus darbščios. Kai kur jos būdavo kviečiamos į Kūčias. Kiti po vakarienės po aviliais pabarstydavo šieno pabirų nuo Kūčių stalo, dar kiti pabelsdavo ir į tvarto duris. Panevėžio krašte šeimininkas po Kūčių apeidavo visus laukus, kalbėdamas tam tikras maldas,juos iš visų pusių peržegnodavo.

Būdavo stebimi Kūčių dienos orai: jei vaismedžiai apšerkšniję ar gausiai apsnigti, žmonės laukdavo gero obuolių derliaus, pranašaudavo, kad karvės bus pieningos. Jeigu Kūčių vakarą sninga arba lyja, metai bus geri, jei Kūčios be sniego –laukia vėlyvas pavasaris: „Jei Kūčios su bradu (vandeniu), tai Velykos su ledu.“ Žmonės stebėdavo ir vėjo kryptį: jei glosto švelnus pietų vėjas, vasara bus šilta, jei pučia šiaurys – šalta; vakaris vėjas žada lietingą, o rytys – sausą vasarą.

Šiemet Kūčios ir Kalėdos bus kitokios – giminės negalės sėsti prie bendro stalo, nelankys vieni kitų. Kas galėtų padėti žmonėms suartėti ne kūnais, o sielomis?

Visus gali suvienyti bendra malda.Kai kiekvienas atskirai ir visi kartu išgyvensime tą patį, jausime bendrystę. Galbūt mums padės Vydūno pastebėjimai:„Šventė pirmiausia yra tyla. Nurimęs turi būti visoks judesys, visi trenksmai. Nutylame ir klausomės, kaip tai darė žmonės jau šimtus ir tūkstančius metų atgal. Ir švenčiame! Švęsti yra klausytis. Gyvenimas yra giesmė, yra gaida. Ir jos klausydamiesi mes švenčiame. Šventimo paslaptis ta, kad žmogus nesiklauso savojo asmeninio gyvenimo garsų, bet atveria savo sielos ausis didžiajai gyvenimo gaidai.“

Gal žinote kokį burtą ar užkeikimą, kad baigtųsi koronavirusas?

Koronavirusas mus užklupo netikėtai, supratome, kad reikia kažką keisti. Kuo didesnis chaosas, tuo didesnė tikimybė, jog greičiau įvyks virsmas. Nuo mūsų priklausys, kokia bus ateitis. Aišku viena – tai iššūkis, Dievo išmėginimas, turintis mus kažko išmokyti. Galbūt dažniau dėkoti ir mažiau reikalauti, atrasti naują kelią į gilesnį tikėjimą, nuolankumą, tobulinti kantrumą, pakantumą, gebėjimą atleisti bei neteisti, pajusti artimo meilę?

Kai susiliesime ne tik tarpusavyje, bet ir su gamta, kai nurimsime, kaip kad ji yra nurimusi tuo didžiausio nusikalėjimo metu, išgirsime nemirtingo savojo „Aš“ balsą, leisime Kūrėjo ugnies kibirkštėlei nušviesti mūsų vidų ir šis šviesos spindulys, esantis kiekviename iš mūsų, suspindės – įvyks Kūčių stebuklas. Mus kaip tas bites reikia „pažadinti“. Manau, kad koronavirusas tai sėkmingai padarys.