Scanpix nuotr.

„Norėčiau pasisodinti graikinių riešutmedžių. Tačiau daug kas atkalbinėja, esą jie apšąla, blogai dera. Gal galėtų patirtimi pasidalyti patyręs jų augintojas?“ – klausia Simonas.

Atsako riešutmedžių augintojas agronomas sodininkas Algirdas Jušinskas.

Algirdas-Jušinskas (1)

Jei žemės nedaug, verta pasisodinti nors vieną graikinį riešutmedį. Šie augalai savidulkiai, todėl derės, o jei bus pasodinti keli medeliai, derlius bus didesnis, nes kryžminis apsidulkinimas didina derlių. Viename hektare galima sodinti 100 riešutmedžių, jei bus sodinama 10 m × 10 m atstumais, o jei 8 m × 8 m – reikėtų 156 sodinukų.

Graikiniai riešutmedžiai mėgsta saulėtą vietą. Dirva turi būti suarta iš rudens. Šie augalai nereiklūs žemei, jiems tinka derlingas juodžemis arba molžemis. Svarbiausia, kad dirva būtų neužmirkstanti. Jie nemėgsta ir arti esančio podirvio vandens. Pavasarį visą plotą, kuriame bus sodinami riešutmedžiai, reikia kultivuoti, išlyginti ir pasėti žolę. Riešutmedžius galima sodinti pavasarį arba rudenį. Pavasarį pasodintus medelius reikės dažniau ir daugiau lieti.

Vietas, kur bus sodinami medeliai, reikia pažymėti kuolais. Duobės kasamos tokios, kad laisvai tilptų visas šaknų gumulas. Dažnai klausiama, ar į duobės dugną reikia dėti akmenų, skaldytų plytų, kad būtų geresnis drenažas. Aš to nedarau. Svarbiausia medelį sodinti tinkamame gylyje, kad jo šaknies kaklelis būtų ties dirvos paviršiumi arba 1–2 cm virš dirvos paviršiaus. Užbėrus šaknis žemėmis, medelį reikia kilstelėti ir papurtyti, kad tarp šaknų pribyrėtų žemių. Užbėrus visą duobę žemėmis, būtina gausiai palaistyti – reikėtų supilti 1–2 kibirus vandens. Paskui užpilamos likusios žemės ir sodinukas apmindžiojamas, kad nejudėtų. Plačia tvirto audeklo juosta medelis pririšama prie vieno ar dviejų kuolų. Labai svarbu sodinuką mulčiuoti, kad neišgaruotų drėgmė, o pomedyje neaugtų piktžolės. Mulčiui tinka mėšlas, žolė, durpės ar smulkinta žievė.

Riešutmedžiai pradeda derėti 5–6 metais. Iš 10 metų medelio galima tikėtis poros kibirų derliaus, o iš 15–20 metų amžiaus – net 3–4 maišų.

Riešutmedžiai, kuriuos aš auginu Marijampolės krašte, auga jau beveik 100 metų. Juos kažkada atsivežė Kvietiškio dvaro savininkai. Ilgainiui augalai prisitaikė prie Lietuvos klimato, paplito po visą šalį. Taigi, juos galima būtų vadinti vietiniais. Aš auginu 300 riešutmedžių giraitę. Svarbiausi reikalavimai mūsų krašte auginamiems riešutmedžiams būtų šie: kad anksti derėtų, kad kevalas būtų plonas ir kad augalai būtų atsparūs šalčiams. Mano auginami riešutmedžiai pirmus riešutus pradeda barstyti rugsėjo 5 dieną. Byra jie iki rugsėjo 25-osios. Jei kurį pavasarį medeliai nukenčia nuo šalnų, derliaus būna mažiau, bet niekada nėra buvę, kad riešutmedžiai nederėtų.

Nesubrendę riešutai naudojami antpilams, kurie padeda palaikyti galvos smegenų kraujagyslių veiklą, atjauninti jas. O sunokę smegenis primenantys graikiniai riešutai gali būti vartojami protinei veiklai stiprinti, atminčiai gerinti.

Graikiniai riešutmedžiai kilę iš Vidurinės Azijos ir kai kurių Kaukazo rajonų. Iš Viduržemio jūros šalių riešutų atveždavo į kitus Europos kraštus. Iš Graikijos jų atgabendavo į Rusiją, todėl jie ir buvo pavadinti graikiniais. Graikiniai riešutmedžiai užauga apie 30 m aukščio ir apie 1,5–2 m skersmens.

Riešuto sėklos turi apie 75 proc. džiūstančiojo riebiojo aliejaus, 18 proc. baltymų. Jos kaloringesnės už geriausios rūšies kiaulieną. Riešutuose yra karotino ir vitamino C, jo daugiausia yra nesubrendusių vaisių apvalkale (apie 3 proc.). Nesubrendusiuose vaisiuose vitamino C ne mažiau negu juoduosiuose serbentuose ir erškėčių vaisiuose, todėl iš jų gaminami vitaminingi koncentratai. Be to, vaisių apvalkale yra daug rauginių medžiagų ir dažinės medžiagos juglono, veikiančio baktericidiškai.

Sėklose yra C, B, E ir P grupės vitaminų, geležies ir kobalto druskų, rauginių medžiagų ir kt. Riešutų sėklos labai skanios, jos valgomos žalios ir pakepintos (pakaitintos). Apkepti su druska branduoliai valgomi prie šampano ir kitų vynuoginių vynų. Jie naudojami kulinarijoje ir konditerijoje. Ypač daug riešutų prireikia gaminant įvairius nacionalinius kaukazietiškus valgius ir padažus.

Riešutų aliejus naudojamas maisto pramonėje, o iš išspaudų gaminama skani ir maistinga chalva. Išspaudomis šeriami gyvuliai ir paukščiai. Graikinių riešutų aliejuje yra daug nesočiųjų riebalų rūgščių, todėl jie labai tinka sergantiesiems ateroskleroze. Riešutų aliejus ir ląsteliena stiprina žarnyno peristaltiką, todėl riešutus galima vartoti vyresnio amžiaus ir nutukusiems žmonėms. Jie naudingi ir sergantiesiems kepenų ligomis.