Dailius medinius drožinius Genovaitė išpjauna senelio pjūkleliu, po to dailina dildėmis. Asmeninio archyvo nuotr.

Rokiškėnės Genovaitės Matiukienės namai – savotiškas muziejus. Didžiajame kambaryje akį traukia dailiai ir išmoningai jos pačios padaryti senovinių kaimo sodybų bei kitokių statinių maketai: trobos su ūkiniais pastatais, malūnininko sodyba, Kryžių kalnas, Gedimino ir Trakų pilys, net „raudana Rokiškio bažnytela“… Pasigrožėti jais gali kiekvienas, iš anksto susitaręs su namų šeimininke. Sunku patikėti, kad šias grožybes moteris sukūrė su paprasčiausiais įrankiais: dar senelio naudota „pielala“ ir „nopielnykais“.

Kuria iš atminties

Visą gyvenimą sunkiai dirbusi moteris kurti įstabius rankdarbius pamėgo tik išėjusi į pensiją. Pradėjusi nuo medinių dėžučių ir kryželių, vėliau ji ryžosi „statyti“ namus, pilis. Maketų kūrimą Genovaitė vadina lengvu, malonumą ir atgaivą teikiančiu darbu.

„Sūnus kartą pasakė: „Mama, kaip man atsibodo tie tavo kryželiai, padaryk ką nors kitą.“ Naktį akyse man stojo vaizdas – malūnininko sodyba. Padirbau malūną su besisukančiais sparnais, šalia jo – ūkinį pastatą miltams laikyti, gyvenamąjį namą. Sūnus pamatęs susižavėjo: „Mama, parduok man, noriu jį turėti.“ Taigi tau ir taip viskas atliks, sakau. Nuo to laiko meistrauju sodybų maketus. Visi jie skirtingi – vienodus daryti neįdomu. Net sūnaus namą atkūriau“, – pasakoja tautodailininkė.
Genovaitės atmintyje išlikusios autentiškos lietuviško kaimo sodybos jos darbuose atgijo su smulkiausioms detalėms: medinė ūkininko troba su nendrėmis dengtu stogu, ir dailiai išpjaustinėtomis langinėmis, tvartas, klėtelė su prieklėčiu, klojimas, ornamentuotas medinis kryžius, šulinys su svirtimi, gandralizdis medyje, šunelis prie būdos, grėblys, lineika… Kieme žaliuoja žolė, vingiuoja takeliai, grįsti smulkiais akmenėliais, šalia stovi malūnininko gryčia ir vėjinis malūnas, sodybas juosia tvoros su varteliais. Kiekvienas pastatas vis kitoks, savaip išgražintas, tačiau atkurtas paisant architektūros tradicijų.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Nepaprastai myliu senąjį Lietuvos kaimą. Augau Bimbų kaime (Rokiškio r.), šalia Panemunėlio geležinkelio stoties. Savo darbuose atkuriu kaimą, kurį mačiau vaikystėje, jaunystėje. Mano atmintyje išlikęs kiekvienas namas, kiemas, akmuo – viskas iki mažiausio daiktelio, – tvirtina G.Matiukienė. – Užsimerkiu, susikaupiu ir vaizdai man iškyla kaip gyvi – belieka juos atkurti. Daug meldžiuosi. Marija man padeda dirbti, teikia sveikatą ir ramybę. Sodybos maketą padarau maždaug per keturis mėnesius. Vien lineiką dariau tris savaites – jos linges sumeistravau iš medžio, ne iš geležies.“

„Pastatė“ net bažnyčią

G.Matiukienės svečiai grožisi ne tik dailiais senovinių sodybų maketais: sekcijos lentynose puikuojasi mediniai kryželiai, dailios medinės dėžutės, papuoštos kriauklėmis, išmoningai išdailinti stiklo buteliai, o ant sienų – gėlių paveikslai iš nendrių. 1991 m. sausio 13 d. moteris stovėjo prie Vilniaus televizijos bokšto, o grįžusi namo po kelių mėnesių padarė jo maketą iš kriauklių. Apsilankiusi Jurgaičių piliakalnyje, arba Kryžių kalne, ir pamačiusi tūkstančius kryžių, G.Matiukienė netrukus sukūrė nedidelį jo maketą. Genovaitės Kryžių kalne – daugiau nei 250 medinių kryželių, keletas koplytstulpių. Vieni kryžiai paprasti, kiti – papuošti smulkiais dailiais medžio drožiniais.

„Mano dėžutę pas draugę kartą pastebėjo Rokiškio krašto muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė ir paklausė, kas ją padarė. Taip ji mane susirado ir mano dėžutes nuvežė į parodą, o pamačiusi mano Kryžių kalną, Vilniaus televizijos bokštą, Gedimino ir Trakų pilis, paklausė: „Kodėl nedarai Rokiškio pastatų maketų? Juk mūsų bažnyčia tokia graži, dvaro rūmai puikūs.“

Paskatinta muziejininkės, Genovaitė ryžosi į maketą perkelti didingąją Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčią. Sūnus Mindaugas pasiūlė palengvinti kūrybinį procesą – iš keturių pusių nufotografuoti bažnyčios ansamblį ir pagal nuotraukas nubraižyti ant popieriaus, tačiau moteris sėdo ant dviračio ir pati numynė prie bažnyčios.

„Šventoriuje sutikau tuometį dekaną Juozą Janulį. „Grožitės Dievo šventove?“ – pasiteiravo jis. Pasakiau, kad labai graži bažnyčia. „A, tai jūs mūsų parapijietė.“ Taip, sakau. Apėjau vieną kartą aplink bažnyčią, apžiūrėjau – man to užteko. Parvažiavusi namo atsisėdau ant kėdės, užsirėmiau ant stalo… Nė pati nežinau, kiek valandų prarymojau, bet rytą pabudusi akyse pamačiau būsimą bažnyčios maketą – kiekvieną detalę“, – pasakoja tautodailininkė G.Matiukienė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Nutariau šventovės sienas daryti ne iš medžio, o iš smulkių raudonų plytų gabalėlių. Teko pavargti – daužiau ir sijojau raudonas plytas, nes reikėjo parinkti maždaug vienodus gabaliukus. Akmenėlius takams rankiojau iš žvyro. Bažnyčios stogą dengiau perskeltais slyvų kauliukais, – vieno sudėtingiausių maketo kūrybos procesą atskleidė G.Matiukienė. – Dirbau net 28 dienas, miegojau vos 2–3 valandas per parą, bet darbu esu patenkinta. Bažnyčios maketu labai žavėjosi ir buvęs Rokiškio kunigas Alfredas Puško, kuris paprašė padaryti jam Jėzaus širdį. Nežinojau, kaip ją daryti, bet Marijos padedama ėmiausi darbo, kuriuo kunigas labai džiaugėsi.“

Talentas – iš tėvo

„Mano darbo įrankiai labai modernūs, gražūs – va šitie „nuopielnykai“ ir „pielalė“, – juokauja Genovaitė, rodydama senovinį pjūklelį, įvairių dydžių apvalias ir trikampes dildes. – „Pielalė“ – mano senelio palikimas. Ja išpjaunu medines detales ir puošmenas, dildėmis jas nušlifuoju iki glotnumo. Man lengviausia dirbti su liepa ir drebule, o ąžuolas labai kietas.“

„Polinkį prie medžio darbų, matyt, paveldėjau iš tėvo Juozo Peldžiaus. Jis buvo visam krašte garsus, nagingas baldų meistras, iš ąžuolo dirbdavęs stalus, bufetus. Dar 1930 m. jis pagamino menišką staliuką, už kurį gavo 1 200 litų premiją. Deja, per karą sudegė visas mūsų kaimas – 10 kiemų prie Panemunėlio geležinkelio stoties. Visi išbėgome kaip stovime ir pasislėpėme apkasuose. Atsimenu, tėvas bėgo, norėjo iš ugnies gelbėti savo padarytus baldus, mama bandė sustabdyti, bet jis neklausė… O kareivis kad suriks „Gult, tėvai!“ ir paleido šūvių seriją… Tėvas grįžo atgal, o visi jo darbai supleškėjo kartu su namu. Išliko tik to staliuko nuotrauka“, – šiurpius vaikystės išgyvenimus mena Genovaitė.

G.Matiukienė visą gyvenimą sunkiai dirbo ir tik išėjusi į pensiją pradėjo kurti rankdarbius.

G.Matiukienė visą gyvenimą sunkiai dirbo ir tik išėjusi į pensiją pradėjo kurti rankdarbius.

Miškų darbininkė

Genovaitė ir Petras Matiukai gyveno netoli Duokiškio, Patiltės kaime, užaugino du sūnus. Net 35 metus vyras dirbo eiguliu, žmona – miško darbininke.

„Gyvendama eiguvoje, mačiau tik sunkų darbą miške – reikėjo kirsti biržes, retinti mišką. Kai turėdavau sužymėti numatytus kirsti medžius, nešiodavausi penkis kilogramus sveriantį medžių numeratorių, kirvį, teptuką ir žergles – įrankį medžio storiui matuoti. Išmatuotą medį pažymėdavau – dažais patepusi numeratorių įmušdavau numerį, prieš tai medžio žievę prakapojusi kirviu. Ir taip visą dieną, nuo ryto iki vakaro. Su manimi eidavo girininko pavaduotojas, kuris registravo mano pažymėtus medžius. Jis nešdavosi tik registracijos sąsiuvinį ir rašiklį. Tuos pažymėtus medžius vėliau mano vyras pjaudavo su „družba“. Žiemą didžiausius dviejų metrų ilgio rąstus dviese su Petru įkeldavome į roges, juos veždavau sandėlin, iškraudavau ir „suštabeliuodavau“.

Vargom, o ką darysi – kitokių darbų nebuvo, džiaugėmės kad nors tokį darbą turime. Ir algos būdavo nedidelės: vyras iš pradžių gaudavo tik 20 rublių, po trejų metų – jau 40. Tik po 15 metų mūsų algas pakėlė iki 80 rublių. Valdžia neleido laikyti daug gyvulių, surašydavo kiekvieną karvę, kiaulę, net vištas. Dabar žmonės gerai gyvena ir dar veja Dievą medin“, – nelengvą gyvenimo tarpsnį mena rokiškėnė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Genovaitės vyrui sušlubavo širdis, neišgelbėjo net širdies operacija – Petras mirė nesulaukęs nė 60-ties. „49-erių metų likau našlė, gyvenau viena vidury miškų. Mano vaikystės draugė Emiliutė Kubiliūtė-Juškevičienė, su kuria jau nuo pirmos klasės kartu, tuo metu dirbusi Rokiškio ligoninėje medicinos seserimi, man paskambino ir sako: „Greičiau kelkis gyventi į Rokiškį.“ Ir sūnūs tam pritarė. Persikrausčiau į miestą, bet kaime liko dar neužaugusios telyčios. Mano gera kaimynė Veronika Staniulienė jas paaugino, vėliau pardaviau – vis parama gyvenimo pradžiai. Įsidarbinau ligoninės skalbykloje, kur išdirbau septynerius metus. Ir šitas darbas buvo nelengvas – triūsėme sušilusios, penkiomis didžiulėmis skalbimo mašinomis per dieną turėdavome išskalbti dvi tonas rūbų. Šlapius, karštus, garuojančius skalbinius reikėdavo karučiu vežti į džiovyklę, o išdžiovintus – lyginti, – sunkų triūsą mena moteris. – Užtat mūsų kolektyvas buvo geras – visos moterys malonios, draugiškos.“

Nesugundė parduoti

G.Matiukienės kaimo sodybų maketai bei sakraliniai kūriniai buvo eksponuoti Rokiškio krašto muziejuje, bendrose rajono tautodailininkų parodose bei kituose Aukštaitijos krašto muziejuose, bibliotekose. Žmonės dažnai lankosi jos namuose, džiugindami retai iš namų išeinančią pensininkę. Genovaitė šneki, su kiekvienu maloniai bendrauja, tačiau reikalauja užsidėti apsauginę veido kaukę, ir pati ją dėvi.

„Namuose liko gal tik pusė mano darbų. Pirmuosius išdovanojau draugams, giminaičiams. Nebeturiu ir Rokiškio dvaro, Krasinskių rūmų maketo. Sūnus Mindaugas mane paprotino, kad savo darbus saugočiau, o jei jau dovanoju – padaryčiau antrą tokį patį. Štai Gedimino pilis jau aštunta, o Trakų pilis – gal ketvirta. Man malonu, kad žmonės čia lankosi, grožisi mano darbais. Suskaičiavau, kad per paskutinius penkerius metus juos apžiūrėjo apie 900 žmonių, nemažai moksleivių. Buvo atvažiavę kolekcionieriai iš Prancūzijos. Jiems taip patiko, kad norėjo nupirkti visą mano kolekciją, už ją pasiūlė net 40 000 eurų. Žadėjo, kad jei norėsiu, galėsiu be rūpesčių gyventi Prancūzijos kurorte. Nesusigundžiau. Kam man tie kurortai, jei mano sūnūs, anūkai, draugės čia, Lietuvoje. Be to, man būtų gaila skirtis su savo darbais, į kuriuos įdėjau tiek darbo ir širdies. Noriu, kad kolekcija liktų Lietuvoje kaip mūsų tėvų, senelių gyvenimo atminimas.“

„Atkurti visų maketų kopijų jau negalėčiau, neįstengčiau – labai nusilpo regėjimas, nors mano akys operuotos, pakeisti lęšiukai. Ir sveikata nebe ta, nors jaučiuosi dar jauna, – giedrai šypsosi Genovaitė. – Dėl kraujo spaudimo jau dvejus metus neturiu bėdų – Rokiškio rajono ligoninės gydytojas Rimantas Kazlauskas labai gerai atitaikė vaistus, duok Dieve jam sveikatos. Kai prasidėjo karantinas, sūnus man draudė eiti iš namų, sakė: „Mes tau visko atvešim, tik sakyk, ko reikia.“ Turiu nuostabų anūką Deivydą, kuris dažnai mane aplanko, prikrauna pilną šaldytuvą. Jau nespėju visko suvalgyti. Viena namuose nenuobodžiauju – telefonu vis pasišneku su geriausia drauge ir buvusia kaimyne Teodora, kuri jau nebegali vaikščioti.“