39 metų Radžiūnų kaimo (Alytaus r.) gyventoja Aušra Avižienytė-Grigaravičienė rado tradicinių žemės ūkio kultūrų alternatyvą. Moteris vietoj bulvių augina 7 arus jurginų, sodybų aplinkai puošti – įspūdingo dydžio daugiažiedžių brugmansijų. Ji nesiskundžia, kad rudenį jurginų gumbus ir vazoninius augalus žiemojimui turi susigabenti į rūsį.

Pradžia nuo daigelio

Nenuilstanti Dzūkijos gėlininkė pasakojo prieš 9 metus iš draugės dovanų gavusi pirmąją brugmansiją. Apie tokią gėlę net nebuvo girdėjusi. Greitai suprato, kad ji tikrai verta dėmesio. Kartą medeliu pavirtusi gėlė šeimininkei sukrovė net iki 500 kvapių žiedų ir pelnė jos pasitikėjimą. Paskui iš vienos gėlininkės parsivežė dar aštuonias skirtingas brugmansijas.

Anot Aušros, pradėjusios birželio mėnesį lauke žydėti skirtingų veislių brugmansijos kvepia vis kitaip. Aplinkui pasklinda toks aromatas, kad negali jų neauginti. Nors žiedai kvapūs, įspūdingo dydžio bei formos, tačiau tai labai lepios gėlės, nepakenčiančios sausros. Būna, kad šeimininkė laisto jas ir ryte, ir vakare.

A.Avižienytė-Grigaravičienė sako esanti iš kantresniųjų ir nebijanti tų gėlių, kurios ją įpareigoja

„Vasarą niekur net dviem dienoms negaliu išvažiuoti. Net jūrą pamiršau, nes parvažiavusi šių gėlių jau nerasčiau“, – sakė Aušra iš Radžiūnų.

Brugmansijas lauke ji augina dideliuose vazonuose. Anksčiau jas augino durpėse, tad tekdavo dar gausiau laistyti. Dabar Aušra sumaišo kompostinę žemę su perpuvusiu naminiu kompostu bei pirktinėmis durpėmis ir padaro savotišką žemės „kokteilį“. Toks mišinys palengvina gėlių priežiūrą – jos ne taip greitai išdžiūsta. Tačiau, anot gėlininkės, vis tiek jas reikia kasdien palaistyti, o patręšti – kas antrą dieną. Vasarą šiuos gražius medelius puola erkutės, vabalai, žiogai. Tenka ir tuo pasirūpinti.

Medeliu pavirstanti brugmansija kai kada šeimininkei sukrauna net iki 500 kvapių žiedų.

Gabena į rūsį

Dar vienas rūpestis – brugmansijos Lietuvoje nežiemoja lauke. Vos sinoptikai praneša apie pirmąsias rudens šalnas, jas tenka sunešti į šiltesnę patalpą. A.Avižienytė-Grigaravičienė šioms gėlėms paskyrusi apie 20 kv. metrų nuosavo namo rūsio. Gėlininkė lengviau atsidūsta – šiemetės brugmansijos jau suneštos į saugyklą, tad šalnos joms jau nebaisios. 85 masyvius vazonus sugabeno Aušros vyras.

Suneštų į rūsį gėlių šakų gėlininkė netrumpina, negeni, palieka tokias, kokios augo vazonuose stovėdamos lauke. Kai kurios ir rūsyje dar žydi net iki Kalėdų.

„Kiekviena veislė per žiemą skirtingai padžiūsta. Viena daugiau, kita mažiau. Balandžio mėnesį, kai praeina šalnos, vėl iš rūsio išnešame į lauką. Pavasarį persodindama apgeniu dalį šaknų, aiškiai matau, kur krūmas nudžiūvo, iki ten ir apkerpu“, – pasakojo Aušra.

Moteris bandė pavasarį iš vazonų augalus perkelti į gruntą, bet šis sumanymas nepasiteisino. Pasodintų į žemę gėlių žydėjimas gerokai nusikeldavo. Medelius jau reikėdavo iškasti, o jie dar būdavo pilni nepražydusių pumpurų. Nuo tada Aušra neeksperimentuoja, augina nuo 35 iki 50 litrų vazonuose ir kiekvieną pavasarį persodina į atnaujintą žemę.

Ji stengiasi išsaugoti motinines gėles, bet ne visada pavyksta. Pernykštės jau neturi – ją sunaikino gegužės mėnesio šalnos. Tačiau Aušra dėl jos ilgai neliūdėjo. Turėjo per žiemą pavasariui prisiaugintų ūglių, kurie labai sparčiai augo. Per pusmetį iš jaunos atžalos vėl užaugo virš 2 metrų ūgio medeliai.

„Šie augalai tikrai suteikia akims palaimą. Jie dabar labai populiarūs, vis daugėja besidominčiųjų šitomis gėlėmis. Manau, nėra tokio miestelio, kad prie kurios nors trobos neaugtų brugmansijų. Mano kaimynės augina, bet savame kaime pranašu nebūsi. Tuo įsitikinau – kiti gal įvertins, tik ne tavo kaimas“, – teigė augintoja.

Asmeninio archyvo nuotr.

Daug ko reikia

Spalio mėnesį Aušra dar turi vešlių gėlių daigų, nes brugmansijų auginimas – nenutrūkstantis procesas ištisus metus. Turi dviejų sprindžių daigų, kurie jau su pumpurais, todėl ilgai žydės. Dar trys stalai apkrauti jaunais sodinukais, jų gal per 300. Gėlės žydi ir ant palangės. Vieną veislę vadina „Agata“, nes pirko iš Agatos. Ji viena iš pirmųjų veislių, kuri lauke pradeda žydėti jau birželio mėnesį.

Aušra pasakojo, kad jos sodinukai auga po augalinėmis lempomis. Jas perka užsienyje, nes Lietuvoje tokių specialių lempų neįperka – užsienyje jos kur kas pigesnės. Kainuoja ir vazonai, tad šių kur kas pigiau užsisako per internetinę parduotuvę, juos tada dar ir atveža į namus. Moteris augalus daugina nuo motininių šakų atžalomis. Bandė pasidauginti iš pirktinių sėklų, bet eksperimentas nepavyko. Labai ilgai dygdavo, kartais net kelis mėnesius, o paskui sparčiai stiebdavosi į ūgį. O svarbiausia – Aušra nebūdavo tikra, kad tais pačiais metais sužydės.

„Lydi jurginai

Dar ilgiau – apie 17 metų – tęsiasi Alytaus rajono gėlininkės draugystė su daugiamečiais jurginais. Jų Aušrai parūpino mama.

„Nuo jurginų viskas ir prasidėjo. Tada buvau jauna mama, auginau vaiką. Mano mama nuvažiavo į Nemunaitį ir parsivežė 25 rūšių jurginų. Grįžusi aiškino, kad pati nežinanti, kam jų tiek prisipirkusi. Paskui kažkaip ir aš „užsikabinau“, – juokėsi moteris.

Aušros pusseserė, gyvenanti Amerikoje, sukūrė profilį socialiniame tinkle, ir taip ji su savo augalais išėjo į virtualią erdvę, pradėjo bendrauti su gėlininkais profesionalais. Sparčiai plėtėsi jurginų plotai ir rūšių skaičius – nuo 25 rūšių, pasodintų pirmąjį pavasarį, iki 200 rūšių bei veislių jurginų po kelerių metų. Pasak moters, jurginai – tarsi liga.

„Tas gražus, kitas – dar gražesnis. Nori ir to, ir ano, ir dar kito. Šį rudenį vėl užsisakiau jurginų už kelis šimtus eurų, o dar užsienio katalogai net nepateikė šio rudens savo pasiūlymų. Kasmet mano jurginai būna arba gražūs, arba labai gražūs“, – džiaugėsi Aušra.

Asmeninio archyvo nuotr.

Net ir didelę patirtį turinti jurginų augintoja neslėpė, kad jų priežiūra reikalauja daug darbo ir laiko. Daugumą atbaido, kad šias gėles žiemai reikia iškasti, tačiau Aušra dėl to visai nenusimena. „Žmonės hektarus bulvių nusikasa, tai ko čia nenusikasi 7 arų jurginų?“ – patikino A.Avižienytė-Grigaravičienė.

Jos sklype šiemečiai jurginai gana anksti nušalo, bet augintoja jų neskuba iškasti. Pirmiausia nupjaus stiebus, o jurginų gumbus, jeigu žiema neprasidės, stengsis išlaikyti žemėje kuo ilgiau, kad prisigertų vandens. Vienais metais žemė jau buvo įšalusi, o jurginai dar nebuvo iškasti. „Kai žemė atsileido, iškasiau, tai jie žiemojo kuo puikiausiai, nesupuvo, nė vieno gumbo nebuvo sušalusio“, – pasakojo Aušra.

Anot augintojos, kai kurios pavyzdingos gėlininkės jurginų gumbus susineša po pirmos šalnos rugsėjo pabaigoje, o paskui dejuoja, kad rūsyje stovėdami sudžiūvo. „Todėl, kad jie vandens neatsigėrė, todėl ir vyto“, – aiškino ji.

Žydi net kompostas

Gumbus gėlininkė kasa lyg bulves. Kol vieną galą nukasa, kitame iškastuosius prapučia. Tie kurie nežymėti, keliauja vietoje bulvių į bendrą aruodą, o tie, kurie su pavadinimais, dėžėse ant vyro sumeistrautų lentynų žiemoja. Iškastų gumbų nejudina – skaido tik pavasarį. Aušra visas gėles ir jurginų gumbus per žiemą laiko gyvenamojo namo rūsio dviejų kambarių dydžio sandėliuose.

„Būna per žiemą ir man praradimų, ne visi 100 proc. išsilaiko iki pavasario. Tuos gumbus, kurie neturi „kakliuko“, išmetu į kompostą. Tai šiemet labai gražiai ir komposte jurginai žydėjo. Neišrenki, netyčia išmeti kurį ir gerą“, – sakė Aušra.

Gėlininkė džiaugėsi, kad jurginai populiarėja, žydėjimo periodu jie net lenkia populiarumu rožes. Jurginų puokštes vis dažniau galima išvysti per krikštynas, vestuves. „Dažniausiai šioms šventėms pasirenkami itin balti, rožiniai žiedai. Pernai ant bangos buvo tamsiai vyšninė spalva su balta, šiemet jau pageidavo labai švelniai rožinių žiedų. Kasmet papuošiame dvarą jurginais, tai atvažiavę užsieniečiai eidami net glosto šias gėles“, – juokėsi Aušra.

Paklausta, ką ji daranti kitaip, kad jurginai apsipila daugybe žiedų, moteris atsako, kad pirmiausia įsirengusi vandens gręžinį, tad jurginų plantaciją, kai reikia, būtų galima be vargo gausiai palaistyti. Jurginams netaikanti sėjomainos, nes žemės nedaug, tik iš rudens dirvą papildanti mėšlu. „Smėlingą žemę greitai išdžiovina, todėl antri metai, kai pradėjau jurginus mulčiuoti šiaudais“, – patirtimi dalijosi Aušra, jau iš rudens nusipirkusi šiaudų.

Šiais laikais žmonės labai nekantrūs: nori, neįdėdami daug darbo, gauti greitą rezultatą, tačiau A.Avižienytė-Grigaravičienė sako esanti iš kantresniųjų ir nebijanti tų gėlių, kurios ją įpareigoja.