Lietuvoje – šventė. Sakytum, kad Valstybės atkūrimo diena, kurią minime 99-ą kartą, yra lyg šio pavasario pradžia arba jo nuotaikos dalis. Gamtoje viena diena retai kada gali būti svarbi ir pastebima, ypač jei kalbėsime apie geruosius reiškinius.

Mūsų gyvenime ir valstybės istorijoje tai – labai solidu, žymu ir atmintina. Tada, prieš 99 metus, vasario 16-ąją buvo žiema. Dar žiema gamtoje. O pavasarį paskelbė apie Lietuvą galvoję šviesuoliai.

Šiandien dar tamsoje pragydusi didžioji zylė skelbia džiaugsmą. Niekas nesužinos, kas yra ten, mažoje paukščiuko širdelėje. Tačiau visi suprantame, kad jam smagu ir gera. Juk pavasaris, jo nuotaikos, jo orai. O jie jau veržiasi pas mus su pietvakarių vėjais.

Dar prieš mėnesį žadėjome, kad pavasario reikia šiemet laukti maždaug nuo vasario 18-osios. Taigi – sulaukėme. Tik jis neįvyksta per vieną dieną, nes tai – gamta. Ir tai – ne gamtos šventė, o didelio sudėtingo proceso dalis.

Pavasario mes laukiame labiausiai. Šiemet, kai daug kur žiema nebuvo panaši į tikrąją žiemą, jo pirmuosius žingsnius sunku pamatyti. Tačiau tą pasako ypatingas oras –žemės paviršiuje sukruto bakterijos, sukuriančios tik šiam metui būdingą aromatą. Sakoma – kvepia, nors to nejausime nei ją ardami, nei kasdami darže.

Žinoma, 2,5 valandos ilgesnė ir sparčiai ilgėjanti diena ir jos šviesa reiškia dar daugiau. O paukščiai, kol kas tik čia žiemoję ir aktyviai reaguojantys į šviesą, įgarsina savo džiaugsmą.

Ar pavasario vis dar turime laukti? Gali būti, kad esame jo pradžioje, todėl galime pasirinkti patys, nuo kada jį sau paskelbsime. Kad jis čia, liudija iš Vidurio Europos plintanti šiluma, su ja kartu keliaujantys paukščiai.

Jei reikia ko nors apčiuopiamesnio, tebūnie tai klevo sula. Kai kur ji jau teka. Gal ne visą laiką, tik dieną, saulelei šildant, o naktį sustoja. Šiemet klevai sulą tekins neilgai, tad norintys paragauti šio skanėsto turi paskubėti.

Kol mes žvalgėmės pavasario, lapės svaigo iš laimės ir šventė vestuves. Krankliai vis dar šėlsta, dabar jie labai gražūs – ne savo spalva, o judesiais, garsais, draugiškumu. Jūriniai ereliai sugrįžo į savo lizdus, nuo jų nenutolsta. O jei matote kokį vis lūkuriuojantį ant ledo, nesistebėkite – tai tikriausiai yra dar nesubrendęs paukštis. Tokių – ne baltomis, o tamsiomis, margomis uodegomis – yra daug.

Žuvinte laukiamos sugrįžtančios pilkosios žąsys, po keleto dienų turi pasirodyti gervės. Jau nurims vilkai, pirmuosius ragus numes taurieji elniai.

Dar labai žiemiška miškuose. Tačiau visi, kas nori rasti pavasarį, jį tikrai suras ir pamatys. Tik reikia jo ieškoti...