M. Ambrazo nuotr.

Lietuvoje pats  gražiausias pavasario metas – sodų žydėjimas. Ne taip dažnai juo džiaugiamės dar prieš gegužės vidurį. Šiemet pavasaris  paskubėjo – žydi ne tik sodai, bet ir alyvos, kaštonai, daugelis dekoratyviųjų krūmų.

Visa tai turi vieną bendrą vardą – tai ne laukiniai, o kultūriniai ar iš svetimų kraštų įvežti augalai. Todėl ne visada galime pasakyti ir atspėti, kaip jie elgsis, kaip reaguos į vieną ar kitą orų pokytį. Gegužė nuo pat pradžios yra labai saulėta, dienomis – net labai šilta ar karšta…

Gerai, kad nors naktys pasuka vėsos, galinčios stabdyti nežabotą augalų proveržį, tįsimą, vešėjimą. Tiesa, visada balansuojame ant vėsos ir šalnų ribos.

Vėsa ir šalnos nepatinka tik mums. O margasparnės musinukės patinėlis, kurį kasdien girdžiu už lango trioskiantį savo giesmes, turi tiek optimizmo… Jeigu jūs savo sode ar medžiuose greta namo  iškėlėte inkilų, jie tikrai nestovės tušti. O paukščiai, visiems pranešdami apie savo namus, giedos ir giedos. Jūs galėsite manyti, kad tos giesmės skirtos jums. Paukščiai prabyla taip anksti, kad nereikia jokio laikrodžio – diena labai ilga, ryto nepramiegosite.

Pavasarį  laikrodžio rodyklės sukasi daug greičiau. Norite to ar ne, tačiau tokias išvadas galima sumąstyti vakare, pamačius, kad tiek daug planuotų darbų neatlikta… Mes kažkodėl negalvojame apie tai, kad galime būti nesavikritiški planuodami savo laiką ir darbus. Mes ieškome, kur čia kaltas pavasaris.

Tačiau tiesa yra tokia: laiko trūksta, o skuba ne tik laikrodžiai, bet ir pavasario kalendorius. Jo dienų lapeliai mirga tokiu greičiu…

Laiko skubėjimas mus atvedė į gegužės vidurį, kur baigia  bręsti žalias gamtos rūbas, kur visi sugrįžę paukščiai ir vasaros laukimu vešintys žolynai. Kiek laiko beliko pavasariui? Kiek galėsime džiaugtis jo globa ir glamonėmis?

Pavasario darbus jau matome, nes jis nuveikė be galo daug. Ko gero, aplink mus yra tiek turtų,  kurie, dar paauginti vasaros, taps visų metų gyvenimo ir išgyvenimo pagrindu. Taigi pavasaris pradėjo, sukūrė, atgaivino ir paaugino.

Gegužės pradžios vasariškas karštis buvo nelauktas, tačiau jis jau nieko neapgavo. Sakytum – augalai laukė jo, išbrinkinę žiedinius pumpurus. Paskui visi puolė žydėti, mažiausiai tikėdamiesi šalnų. Slyvoms, kriaušėms ir trešnėms tai pavyko. Dar vyšnioms. O obelys, gali būti,  žydi per drąsiai. Tegul neskuba, nes mums  labai norisi sulaukti obuolių…

Pavasarį lengva tapti žaliavalgiu arba savo meniu  paįvairinti augalais, kurie tik ir siūlo savo lapelius, žiedelius, ūglius. Tiesa, jeigu suabejojate rastais augalais ir  tariatės jų nepažįstantys, neskinkite, neragaukite.

Čia panašiai kaip su grybais – juk visiems žinoma  didžiosios grybautojo tiesos: nepažįsti – neimk! Nesinešk namo! Nesiūlyk kitiems! Ir pats neruošk ir nevalgyk!

Pagaliau ateina metas, kai apie pavasarį kalbame tiek pat, kiek ir apie vasarą. Iš tikro, paskutinė gegužės dekada jau priklauso vasarai.

Gamtos draugai štai ką tik pasidalijo žinia, skelbiančia apie paskutinių pavasario paukščių – čiurlių sugrįžimą. Juos mes vadiname jau vasaros sparnuočiais ir nedaug klystame taip sakydami, nes perės jie tik vasarą ir pas mus išbus iki rugpjūčio vidurio, taigi – trejetą mėnesių. Ne ilgiau.

Didžioji gamtos dalis skaičiuoja prabėgusio pavasario darbus ir pasiekimus. Ar kas nors įvyko nepaprasto? Ne, to nebuvo. Juk čia – gamta, ji nesivaiko rekordų. Jai viskas paprasta! O kad viskas atlikta, liudija darna ir savaip suderinti visų gamtos vaikų gyvenimai.

Kadangi žmogus nėra jos vaikas, jam pavasaris nieko neskyrė. Tiesiog darė, kūrė, o žmogus naudojosi tuo. Beje, dažnai dar tuo nebuvo patenkintas ir vis burbėjo. Kažkas netgi išrado naujieną, kad šiemet ir vėl labai sausa. Mielieji, negi vėl visi pasiilgote pernykščio rudens lietaus ir balų?

Na ne, to nepasiilgo žmonės. Paukščiams tai būtų kaip tik… Štai ir dabar Nemuno deltoje, sako, galima stebėti tūkstančius gaidukų. Šie tilvikai – unikalūs, kiekvienas jų patinėlis yra vis kitoks. Iš savo žiemaviečių Afrikoje jie skuba perėti tolyn į šiaurę. Dalis perės čia pat, bet pulkai skris toliau. Kai tik išdžius balos.

Artėjant gegužės viduriui daug kas žvelgia toli į vasarą ir klausia – kokia ji būsianti? Ar apie tai galima žinoti jau dabar? Bet ar tai įmanoma? Čia taip jautru…

Taip, jautru. Tačiau gamta turi ženklų, kurie sako daugiau nei prietaisai. Beje, ar matote apie jus esančią gamtą? Visą? Kurioje ir yra tie ženklai, iškalbūs ir, reikia manyti, labai tikslūs. Be reikalo į juos nežiūrite…

Iš gegužės vidurio matyti, kad vasara turėtų būti gana sausringa ir karšta. Gali būti, kad saulės spinduliuotė bus aukštesnė, nei buvo pernai ar užpernai, todėl augalų žydėjimas, brendimas, geltimas bus daug spartesni. O toliau?..

Kadangi tikėtini labiau „žemyniniai“ orai, galimos ilgai, iki pat birželio pirmosios dekados galo boluosiančios šalnos. Sausajam vasaros periodui antroje birželio pusėje turėtų rastis drėgmės, kuri tik laikinai atgaivins žemę. O toliau – turėtų būti gana šilta vasara.

Ar taip ir bus? Taip, pagal šių dienų  ženklus turėtų būti.  Ar to kas nors nesujauks? Iš tikro, gali būti ir tokių pokyčių – šiandien gamta, deja, per daug jaučia žmogaus įtaką.

O jeigu sugrįžtume  į šiandieną? Ką rastume gamtoje? To jokiame rašte nesurašysi! Nes gegužės vidurys, ko gero, yra metuose pats turtingiausias laikas, kai viskas yra judėjime, gimime, augime, brendime. Net nežinia, kas galėtų visa tai aprėpti. Tiesa, yra, kas tai aprėpia –   pati gamta.