Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Savąją Ameriką rado Ukmergės rajone

Papasakoti Arūno Kulikausko ir Oksanos Judakovos istoriją nėra lengva. Ji turi ne vieną pradžią, ne vieną posūkį, spalvą, kvapą ir atstumą, joje yra ir kalnų. Sutuoktiniai sako gyvenantys ant kraterio krašto, ir kartais atrodo, kad viena ar kita detalė tėra visko įžanga.

Iš pirmo žvilgsnio

Kažkada Arūnas ir Oksana vaikščiojo Niujorko gatvėmis tarp daugybės žmonių. Šiandien jų sodyboje gyvena avys ir vištos. Pora gerai jaučiasi ir tarp Manhatano dangoraižių, ir dabartiniuose savo namuose Ukmergės rajono vienkiemyje.  Klausydamasis Arūno, ne tik išgirsti, tačiau, regis, ir matai Joną Meką – menininką, pas kurį Arūnas dirbo bemaž dešimtmetį. Atrodo, kažkuo panašūs jų pasaulių kampai. Galbūt dėl to, kad sutikti žmonės iš tiesų palieka įspaudus. Iš JAV sugrįžę į vienkiemį Ukmergės rajone, sutuoktiniai čia rado savo Ameriką.

Veprių seniūnija, Sližių kaimas. Arūno ir Oksanos namas – kiek atokiau nuo kelio. Privažiavus arčiau prie vartų, pasitinka užrašas „Parking“ ir istorinė Lietuvos vėliava. Tai – tarsi simbolis, kad pasaulis yra vienas. „Kai buvau Peru, kur buvo surengta mano paroda, vietiniai žmonės manęs klausė: na, kaip jums atrodo, kaip mes čia gyvename? Sakau, aš atvažiavau čia pažiūrėti ne kaip jūs gyvenate, o kaip mes gyvename. Jei kas nors kur nors ką nors nuskriaudė, tai vienaip ar kitaip tai palies ir mane“, – sako Arūnas.

Arūnas, kuris gyvenime nemėgsta nei blizgučių, nei perdėm lygių paviršių.

Buvusią seną trobą, kurioje anksčiau gyveno vieniša moteris, Arūnas su Oksana nusprendė įsigyti vos pamatę. Patiko iš pirmo žvilgsnio. Net vidun, sako, nebuvo įėję. Netoliese gyvena jų draugai, o iš kiemo nužiūrėję parduodamą namą abu pasakė: perkam. Pasiūlę kiek didesnę kainą, nei buvo prašoma, sutuoktiniai tapo naujais šeimininkais. Taip po ilgų metų, praleistų Niujorke, iš naujo prasidėjo jų Lietuva.

„Amerikonai“

Dabar pora augina vištas, avis ir aktyviai įsiliejo į vietos bendruomenę, o Ukmergėje veikia jų iniciatyva įkurta meno galerija .„Žmonės praeina pro tuščias sienas ir to nepastebi, bet jei jiems imi rodyti meną, laikui bėgant jie ims jį pastebėti, ir menas juos keis“, – tikisi pora. Tokių erdvių, kur galima rengti parodas, menininkai Ukmergės rajone atrado ne vieną.

A.Kulikausko darbų neseniai vėl įsigijo MO muziejus, jų yra privačiose kolekcijose, o Arūno nuotraukas spausdino ir „New York Times“ dienraštis. Į Lietuvą Arūnas ir Oksana sugrįžo kartu su vaikais – sūnui Vincuku tuo metu buvo aštuoneri, dukra Uršulei – treji.

Ukmergės rajonas abiem jiems nebuvo gimtasis – Arūnas užaugęs Kaune, o Altajuje gimusi Oksana prieš išvykstant į JAV gyveno Žemaitijoje. „Amerikonai“ – taip iš pradžių juos vadino vietos žmonės. „Bet jei tu ateini į bendruomenę ištiestomis rankomis ir atvira širdimi, tave priima. Čia nuostabus kraštas. Čia žmonės susirenka ir savo malonumui dainuoja dainas“, – sako Arūnas ir Oksana.

„Labas“ Jonui Mekui

Į JAV Arūnas išvyko 1990 metais. 1991-aisiais grįžo. „Nes jaučiau, kad bus kažkas. Sausio įvykiams grįžau, filmavau Kaune, Baltijos kelyje stovėjau. Paskui, kai Islandija pripažino mūsų nepriklausomybę, išvažiavau vėl. Į pasaulį.“

Ir pasakoja toliau: „Kaip buvau latras, taip ir buvau latras. Aš niekada neturėjau darbo nuo–iki, buvau laisvas menininkas Lietuvoje, buvau laisvai samdomas statybininkas, ir menininkas Niujorke. Dirbau visokiausius darbus.“

Gyvendamas Niujorke A.Kulikauskas apsilankė pas menininką Joną Meką. Tiesiog paprastai. „Man įdomu – aš nueinu ir pasakau „labas“. Jei tam žmogui esi neįdomus – nesusidraugauji, jeigu esi įdomus – taip. Pasakiau jam, kad čia jaučiuosi šiek tiek vienišas. Parodžiau savo nuotraukas. Jis pasakė, kad mano nuotraukos yra labai liūdnos, ir pasiūlė surengti parodą“, – apie pažinties pradžią pasakoja Arūnas.

Gyvendamas Niujorke A.Kulikauskas apsilankė pas menininką Joną Meką.

Vyno kultūra

Pas J.Meką A.Kulikauskas dirbo dešimtmetį. „Buvau grafikos dizaineriu, fotografu ir viskuo. Buvau vienintelis, kuris turėjo automobilį, ir, kai reikėdavo, važiuodavau. Išmaniau elektros darbus, tad tvarkydavau elektrą, jei sugesdavo kranas, tvarkydavau kraną. Mes ten labai draugiškai gyvenome, – dalijasi Arūnas, prisiminęs ir vyną, kurio J.Meko gyvenime netrūko. – Gėriau ne iš nevilties, ne žudančiai, o iš linksmumo. Ir pas Meką daug nepriblaivininkausi. Ten buvo vyno kultūra. Jonas irgi gerdavo iš linksmumo, ir tai mus labai suvienijo.“ Dar prisimena, kad Jonas turėdavo gerų sūrių. O vyno būdavo tiek, kiek norėdavo.

Vėliau A.Kulikauskas įkūrė savo fotografijos studiją ir apsigyveno prie pat Rockefellerio centro, Manhatane. Čia fotografuodavo garsių dizainerių kuriamus labai brangius papuošalus. Grįžęs į Lietuvą, dar dvejus metus menininkas gaudavo tikrą amerikietišką algą, mat studijoje buvo palikęs dirbti asistentę ir, jau gyvendamas Lietuvoje, jis tvarkydavo nuotraukas.

Dabar Arūnas jau 14 metų visiškai nevartoja alkoholio. Jo atsisakius, sako, atsirado daugiau kantrybės ir kruopštumo. „Galėčiau kortų namelius statyti“, – prisipažįsta. Metė ir rūkyti.

Kalnai ir moteris

Vieną kartą Arūno gyvenime atsirado Oksana. Įžengė pro duris ir liko visam. „Kai pamačiau, tai buvo tarsi akistata su likimu. Jau septyniolika metų, nesigailėjau niekada“, – sako jis. Tačiau prieš tai buvo kalnai – su kuprine ant pečių. Altajaus kalnus pamilęs Arūnas pasakoja, kad buvo ir kituose, tačiau didžiausia meilė liko Altajaus kalnams. Apie Altajų jis pasakodavo ir draugams. „Nori, aš tave supažindinsiu su moterimi, kuri yra altajietė, bet kalba lietuviškai?“ – sykį paklausė bičiulis.

„Tu manęs nenervink“, – atkirto Arūnas. Bet draugo žodžiai nebuvo tušti. Su Oksana Arūnas susipažino maždaug po dviejų savaičių. Altajuje gimusi ir Tytuvėnuose užaugusi Oksana į JAV buvo atvykusi atsiimti laimėtos žaliosios kortos. Ėjo 2001-ieji.

Altajuje gimusi ir Tytuvėnuose užaugusi Oksana iš karto pakerėjo A.Kulikauską.

 Į grubią laisvę

„Kai sukaliau šuniui aptvarą, pažiūrėjau, kad per lygus išėjo. Tai išklaipiau. Kad labiau derėtų prie visos aplinkos“, – pasakoja Arūnas, kuris gyvenime nemėgsta nei blizgučių, nei perdėm lygių paviršių. Visur kur. „Kodėl?“ – klausiu Arūno ir Oksanos. Kodėl šunys? Avys kodėl, vištos? Kodėl Lietuva? „Nes, savo nelaimei, aš esu gimęs čia. Kai sueina50, pradedi galvoti, kad jau gali pritrūkti energijos. Kada rinkomės vietą, kur gyventi, rinkomės iš Pensilvanijos kalnų, žaliuojančių Vermonto kalnų, Meksikos pakrantės, Kanados indėnų, Altajaus ir Lietuvos. Altajuje vos nenusipirkome namo, kur norėjome laikyti bites. Oksanos teta, kuri ten gyvena, jau buvo pradėjusi bičių ieškoti. Vakarai yra gera vieta dirbti, bet ne pati geriausia vieta gyventi. Man nepatinka draudimai, apribojimai, taisyklės, nepatinka dideli mokesčiai. Tokie tie civilizacijos aspektai, kurie man visiškai nepatinka. Norėjau tokios paprastos, grubios, neapdirbtos laisvės. Ir jos čia yra. Ačiū Dievui, kad Lietuva tiek „neišsivysčiusi“ šalis. Civilizacija, progresas man yra sąlyginio džiaugsmo šaltiniai“, – vardija Arūnas.

Gyvenimas eina

„Kai pagyveni Niujorke, jau gali gyventi ir kaime. Kitaip gal ne“, – sako Oksana. Būtent todėl šeima išsirinko namus kaime, o ne mieste. Nes jei norisi gyventi mieste – tam labiausiai tinka Niujorkas. „Tai miestas, kuris turi gerąsias savybes. Pasaulio širdis: ir meno, ir judėjimo, tikrojo gyvenimo srauto. Kai gyvenau Lietuvoje, Kaune, visą laiką jausdavau, kad gyvenimas vyksta kažkur, bet ne čia. Jis eina kažkur, tik ne čia. Kažkas stovi. O nuvažiavęs į Niujorką tu puikiai žinai, kad gyvenimas yra čia. Jis eina. Tau tik reikia išmesti iš galvos kvailus provinciškus drovumus. Išmokti šypsotis, ištiestomis rankomis eiti į žmones, nebijoti jų, nesidrovėti, klausti, kas neaišku“, – kalba Arūnas. „O čia gyvenimas eina?“ – klausiu. „Eina. Išmokęs gyventi, gyveni. Čia kitoks gyvenimas. Gyvenimas eina, kai atmerki akis. Tada jis vyksta visur. Tada ir bitės yra gyvenimas, ir medžiai yra gyvenimas.“

Namai, kur šeima

Viskas ateina savaime, dar priduria Arūnas ir Oksana, kalbėdami apie sprendimą auginti avis, vištas, laikyti bites. „Mes nieko neplanavom, nieko neplanuojam ir dabar. Gavau dovanų tris škudžių veislės avis. Buvo labai įdomu. Jei jau gyveni kaime – tai gyvenk kaime, reikia pabandyt. Neišeis – tai neišeis. Paleidai, atidavei. Gali golfo laukus pasidaryt, gali euroremontą. Aš nenoriu nieko daryti per jėgą, lygiai, tvarkingai, man patinka šabakštynai, man patinka išmėtyti akmenys.“

O kaip Lietuvoje sekasi? „Gerai. Dejuoti galima visur. Būna, kad kai kas sako, kad slegia Manhatano dangoraižiai. Bet viskas yra mūsų galvose,“ – sako Arūnas. „O ugdymo kokybė? Juk didmiesčiuose geresnė“, – klausiu, nors juokinga jiems, gyvenusiems pasaulio širdyje, sakyti žodį didmiestis. „Bet čia saugiau, – sako Oksana. – Kai Vincukas paskutiniu autobusu turėjo važiuoti į muzikos mokyklą, vairuotojas jo tiesiog nevežė. Sako: „O kur tokiu laiku?“ Apskritai – gyvenimas mažoje bendruomenėje, kur vieni kitus pažįsta, yra kitoks. Saugesnis. Kartą Oksana su Vincuku nuskrido į Niujorką atostogauti. Ir pajuto, kad sūnus ilgisi šios vietos. „Bet taip yra todėl, kad čia atostogos. Jei gyventume, taip nebūtų. Būtų darbas, mokykla, pareigos“, – kalba Oksana.

Su šeima nemažai po pasaulį keliavusi šeima vaikams įskiepijo kitką. Jausmą, kad namai yra ten, kur yra jie visi. Gal dėl to ir persikėlimas į Lietuvos kaimą jiems nebuvo skausmingas. O gal jie tada dar buvo per maži tai išgyventi.

Menininkų pora augina avis, vištas, antis ir jaučiasi esantys „savo rogėse“.

Saulės brūkšnys danguje

Arūnas atneša skardinę dėžutę. Viduje – fotopopierius. Per nedidelę skylutę sklinda šviesa. Tai – jo fotografavimo priemonė. Ją pakabinęs ant medžio, Arūnas laukia net ir pusę metų. Tai yra gerokai rečiau fotografų naudojamas fotografavimo būdas.

„Dirbu su lėtomis kameromis. Tai yra specialios kameros, kurios fotografuoja dangų, saulės kelią. Man tokiose nuotraukose patinka filosofinis akcentas. Į skardinę įdedi fotopopieriaus, įkeli į medį ir palieki. Per mažą skylutę vaizdas sunkiasi į vidų, saulė kiekvieną dieną braukia brūkšnį danguje, ir tas brūkšnys čia matosi. Lėtos kameros man patinka. Reikia prisiminti, kad mes sėdime ant planetos, ir ta planeta sukasi apie kitą, ir mes lekiam nežinia kur. Mes ne sukamės, o lekiame spirale. Tik dar nenukrentam. Pešamės dėl kažkokių niekų. Šitos kameros man padeda prisiminti kosmoso buvimą aplinkui.“

 Ant kraterio krašto

Jau vėliau, kai Arūnas ir Oksana buvo čia apsigyvenę, netoliese atsikraustė tikras amerikietis. Greta gyvena poros draugas menininkas. „Šita vieta traukia lunatikus. Tikrai. Maždaug prieš 60 milijonų metų čia nukrito didžiausias kada nors Lietuvoje nukritęs meteoritas. Mes sėdime jo krateryje, kraterio krašte. Krisdamas jis suformavo kraštovaizdį, įlenkė žemės plutą, ir teoriškai po juo galėtų būti net deimantų“, – kalba Arūnas. Ir priduria, kad tas meteoritas tikrai buvo nejuokingai didelis.

 

Jurgita Lieponė  

15min.

Rekomenduojami video