Šilčiausia per 200 metų žiema iš tiesų tapo didžiule staigmena. „Valstiečių laikraščio“ redakcija sulaukia klausimų, gal jau būtų galima pradėti pavasarinę sėją? Vis dėlto agronomai to daryti nepataria. Per anksti pasėtos arba pasodintos daržovės gali nukentėti nuo šalnų ir nepalankaus oro. Per vėlai pasėtos sėklos į perdžiūvusią dirvą blogai dygsta, daržovės gali nesubręsti, jas labiau puola ligos ir kenkėjai.

Kada sėti

Anksčiausiai, kai tik dirva pradžiūsta, sėjamos šalnoms atsparios daržovės, kurių sėkloms sudygti reikia nepastovios temperatūros ir daug drėgmės – salotos, petražolės, svogūnai, žirniai, ridikai. Kiek vėliau, balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje sodinami ankstyvieji kopūstai, sėjami burokėliai, gelteklės. Šilumą mėgstančias daržoves reikia sėti tokiu laiku, kad jų sėklos išdygtų kuo greičiau, bet kad daigai nenukentėtų nuo šalnų.

Pavasaris atskirais metais būna ne visai vienodas, todėl daržoves reikia sėti ne pagal kalendorines, bet pagal fenologines datas, kurios geriau atspindi gamtos sąlygas. Pražydus šalpusniui (balandžio 3–15 d.) ir gluosniui (balandžio 11–23 d.) sėjama: morkos (skirtos vartoti anksti), pastarnokai, petražolės, pipirnės, ridikai (skirti vartoti anksti), ridikėliai, salotos, svogūnai, špinatai, žirniai; sodinama: krienai, peletrūnai (dalijant kerus), rabarbarai, smidrai.

Pražydus baltažiedei plukei (balandžio 23 d.–gegužės 8 d.), sužaliavus paprastajai ievai (balandžio 25 d.–gegužės 8 d.) sėjama: agurkėliai, burokėliai (skirti vartoti anksti), dašiai, gelsvės, gelteklės, gūžiniai kopūstai, ankstyvosios bulvės, brokoliai, česnakai, porai, ropiniai kopūstai, salotos, svogūnai.

Pražydus paprastajai ievai (gegužės 6–18 d.) ir paprastajai vyšniai (gegužės 11–20 d.) sėjama: burokėliai (skirti vartoti žiemą), citrininės melisos, juozažolės, kukurūzai, morkos (skirtos vartoti žiemą); sodinama: briuseliniai, žiediniai, vėlyvieji gūžiniai kopūstai (daigai), raudonėliai (daigai).

Sėjos gylis ir būdai

Pradedantys daržininkai paprastai sėja per giliai. Tai sulėtina sėklų dygimą arba jos iš viso nedygsta. Be to, jei giliai įterptos sėklos ir sudygsta, daigai negali prasimušti į žemės paviršių. Pasėjus per sekliai, sėklai gali neužtekti drėgmės, nes viršutinis dirvos sluoksnis paprastai greitai perdžiūva. Nustatyta, kad smulkių sėklų (ropių, morkų) geriausi rezultatai būna įterpus į 1–2 cm gylį, vidutinių (burokėlių, agurkų) – 2–3 cm ir stambių (žirnių, pupų, pupelių) – 3–5 cm.

Smulkias sėklas reikia sėti į negilias vageles, padarytas smailia lazda. Į suspaustą vagelės dugną morkų ir svogūnų sėklas reikia berti iki dviejų centimetrų atstumu vieną nuo kitos, o burokėlių, ropių sėklas – 1–2 cm. Nereikia sėti tankiai. Vagelės dugno suspaudimas padeda sėkloms greičiau sudygti, nes vanduo iki jų pakyla iš apatinių dirvos sluoksnių. Po to sėklas reikia apiberti puse centimetro žemės ir puvenų mišinio sluoksneliu. Mišinį truputį suspausti skaudančia ranka, o paskui viršun užpilti iki dviejų centimetrų puvenų arba durpių sluoksnį. Puvenos ir durpės apsaugo vageles nuo perdžiūvimo. Tokiu būdu pasėjus gerai parengtas sėklas, galima garantuoti, kad jos anksti ir gražiai sudygs, daigai bus stiprūs.

Sėjai susivėlinus, vagelės dugną iš pradžių reikia gerai palieti laistytuvu be sietelio, o po to, kai vanduo susigers, berti sėklas ir užpilti jas žemėmis.

Elena Matiukaitė