Kad šilkmedžiai būtų sveiki ir duotų gausaus derliaus, pasodintus augalus periodiškai tręškite ir mulčiuokite.

Apie šilkmedį dauguma esame girdėję, kad tai medis, kurio lapais minta šilkverpio vikšrai, o iš šių kokonų gaminamas lengvutis šilkas. Viduramžiais į Lietuvą šilko audinys patekdavo iš Europos, į kur atkeliaudavo iš Kinijos garsiuoju Šilko keliu. Dar XVIII–XIX amžiais šilkmedžius buvo bandoma auginti ir Lietuvos dvarų parkuose, o Prūsijoje – šalia bažnyčių ir net kapinėse. Norėta išgauti šilką, bet nesėkmingai, nes šie vikšrai pas mus nežiemoja.

Lietuvoje nepaplitęs

Bet patys medžiai kuo puikiausiai auga Lietuvoje ir tai ganėtinai nereiklūs, nokinantys skanias uogas ir turintys vaistingus lapus medžiai. Kartais seni žmonės šilkmedžius vadina avietmedžiais, nes jų uogos panašios į avietes arba „morėmis“ (lotyniškas augalo pavadinimas yra Morus). Tad pristatome šį greitai augantį ir naudingą augalą.

Šilkmedis Lietuvoje nėra paplitęs, nors tikrai galėtų užsitikrinti sau plotelį kiekvieno sodininko sklype. Nepaisant to, kad jis yra subtropinis augalas, kiek pasaugomas puikiai iškenčia ir mūsų žiemas. Kiek teko susidurti Lietuvoje, didesni šilkmedžiai pasitaiko labai netikėtose vietose ir dažniausiai yra apsaugoti nuo šiaurinių vėjų.

Šilkmedžiai priklauso Moraceae (šilkmedinių) šeimai. Lietuvoje gali augti baltasis, raudonasis ir juodasis šilkmedis. Rūšys taip vadinamos dėl uogų spalvos. Baltojo uogos saldesnės, juodojo ir raudonojo – saldžiarūgštės. Uogos gali subręsti daugmaž vienu metu, nors derlius laikosi ant medžių 4–6 savaites. Uogos sunoksta birželio pabaigoje, randamos iki rugpjūčio. Aišku, jei nenulesa paukščiai. Paukščiai šias uogas lesa neįtikėtinais kiekiais.

125515-113372-1287x836

Vertingos uogos

Kai kurie šilkmedžių pardavėjai klaidina pirkėjus, kad paukščiai lesa tik juodąsias šilkmedžių uogas. Paukščiai su didžiausiu pasitenkinimu maitinasi ir baltomis šilkmedžių uogomis. Sodinant ir genint šį medį visada reikia galvoti apie jo dengimą ar kitokią apsaugą nuo paukščių.

Šios uogos turi ir gydomųjų savybių – jos gerina kraujo gamybą, valo kraują, gydo anemiją. Šiose uogose daug geležies, vitaminų, obuolių ir citrinos rūgšties, gliukozės ir fruktozės, rauginių medžiagų bei mineralų.

Gydomųjų savybių turi ne tik šilkmedžio uogos, bet ir jų lapai. Pavyzdžiui, baltojo šilkmedžio lapais yra gydomi įvairūs uždegimai, peršalimai, lengvinamas atsikosėjimas, gydomas diabetas. Lapuose yra daug naudingų mikroelementų: kalio, kalcio, fosforo, geležies, silicio, sieros, taip pat baltymų ir angliavandenių.

Šilkmedžio dauginimas

Šilkmedžiai yra dauginami atlankomis ir sumedėjusiais arba pusiau sumedėjusiais auginiais. Dauginant atlankomis naudojamas motininis šilkmedžio augalas, nuo kurio šakos atskiriamos ir užkasamos. Šiam dauginimo būdui pavasarį turi būti išrenkamas jaunas, lankstus, žemai augantis, prilenkiamas prie žemės ūglis. Šioje vietoje iškasama maždaug 8–10 cm gylio duobelė, kurią lengvai pasiektų motininis ūglis. Nuo motininio ūglio yra pašalinami šoniniai ūgliai ir lapai. Ten, kur ūglis lies žemę, apatinę pusę žievėje reikia įpjauti peiliu. Žaizdą pabarstykite šaknijimosi hormonu arba patepkite šaknijimosi želė (galima ir be jų). Ūglį prismeikite vieliniu kabliuku taip, kad žaizda priglustų prie žemės. Ūglio viršūnę atsargiai pakelkite ir pririškite prie kuolelio. Tada duobę užpilkite žeme, ją šiek tiek suspauskite. Pavasarį drėgmės dažniausiai užtenka, o vasarą būtina palaistyti bent per karščius. Visą šią dauginimo atlankomis procedūrą rekomenduojama atlikti anksti pavasarį. Tada rudenį įsišaknijusį ūglį iškaskite ir atskirkite nuo motininio augalo netoli jaunų šaknų, pasodinkite į vazoną ar į pastovią augimo vietą.

Dauginant sumedėjusiais arba pusiau sumedėjusiais auginiais antroje vasaros pusėje reikia išsirinkti sveikus tų metų šilkmedžio ūglius. Šiek tiek virš bamblio jie nukerpami nuo motininio augalo. Taip nukirptas ūglis turi būti pusiau sumedėjęs, tačiau dar gležnomis viršūnėmis ir tvirtais pagrindais. Nukirptą ūglį po bambliu patrumpinkite iki 10–15 cm. Po to kiekvienam ūgliui lygiu pjūviu prie prisegimo vietos reikia pašalinti gležną viršūnę ir apatinę lapų porą. Nupjautoje vietoje (žaizdoje) reikia sužadinti šaknijimąsi nuskutant ar tiesiog pažeidžiant žievę prie pagrindo. Rekomenduojama taip paruoštus ūgliukus įmerkti į šaknijimosi hormoną ar patepti šaknijimosi žėlė ir pasodinti į substratą vazone ar kitoje tam skirtoje dauginimo vietoje. Šilkmedžio ūgliukas šaknis išleis per 2–4 savaites, o dar po mėnesio jį teks persodinti į didesnį vazonėlį. Pirmais metais po įsišaknijimo iki 30–40 cm šilkmedžių sodinukus rekomenduojama paauginti substrato vazonuose.

Į paaugintus šilkmedžių ūglius galima įskiepyti norimos šilkmedžio rūšies ūgliukus, arba auginant vieną šilkmedį – į jo atsiras šakas įskiepyti skirtingų rūšių ūglius. Tokiu būdu augindami vieną šilkmedį galėsite mėgautis baltomis, juodomis ir raudonomis uogomis.

šilkmedis

Sodinimas

Šilkmedžiai yra sodinami anksti pavasarį arba ankstyvą rudenį, kol pilnai nenukritę jų lapai (nepasibaigęs vegetacijos laikotarpis). Jeigu šilkmedžio sodmenys yra naudojami su vadinamąja uždara šaknų sistema, t. y. durpių puodeliuose, sodinti galima visą šiltąjį sezoną. Šilkmedžiai yra savidulkiai augalai, todėl gali augti ir po vieną – nereikia sodinti dar vieno augalo. Šilkmedžiai geriausiai auga purioje, humusingoje dirvoje, tačiau mėgsta drėgną, bet neužmirkusią žemę. Prieš sodindami atkreipkite dėmesį į tai, koks yra jūsų dirvožemis. Jei sodinate į molingą žemę, jis dažniausiai bus šarminis; priemolis, velėna ir juodžemis – neutralios reakcijos. Šilkmedžius rekomenduojama sodinti neutralioje ar silpnai rūgščioje (pH 5,5–6,0) dirvoje. Siekiant nustatyti tikslų dirvožemio rūgštingumą galima nusipirkti pH testą arba dirvą išsitirti laboratorijoje. Tačiau galima nuspręsti ir be tyrimo: jeigu dirvoje gausu dirvinių kežių, rūgštynių – tokią dirvą reiks kalkinti. Jei auga garstukai, balandos, pavasarį žydi šalpusniai – viskas gerai, dirvos rūgštingumas yra tinkamas šilkmedžiams, tačiau dirvą sukultūrinkite ir įtręškite, išnaikinkite piktžoles.

Šilkmedžiai mėgsta saulėtą vietą, todėl sodinami 4–5 metrų atstumu vienas nuo kito iškasant apvalias 40–50 cm gylio duobes. Ruošiant duobes šilkmedžių sodinimui iškastas dirvožemis turi būti supurenamas ir sumaišomas su kompostu arba neutralių durpių substratu ir supilamas atgal į iškastą duobę. Šį mišinį rekomenduojama patręšti: 150–200 g kalio sulfato ir 100–150 g superfosfato vienam sodinukui. Atgal į duobę supiltame mišinyje yra prakasama tokio dydžio duobė, kiek užima sodinamos šaknys. Kadangi šilkmedis yra dauginamas atlankomis, sumedėjusiais ūgliais arba skiepijamas, sodinant nerekomenduojama jo giliai užkasti. Jeigu šilkmedis daugintas atlanka – į žemę pasodinti išleistas šaknis, jei sumedėjusiu ūgliu – sodinti iki tos vietos, kokioje jis augo, jokiu būdu neužkasti per daug. Sodinant šilkmedžio sodinuką, jo šaknys pastatomos iš naujo prakastoje duobėje. Duobė užpilama puriomis žemėmis 2–3 cm virš dirvos paviršiaus, kad susigulėjus žemei jis būtų dirvos lygyje. Taip pat padaroma „lėkštė“, kad laistant nenutekėtų vanduo.

Saugant jauną augalą nuo vėjų, kurie gali išjudinti šaknis ar net nulaužti jauną medelį, reikia jį įtvirtinti. Prieš sodinimą į duobės centrą nuo pietų pusės yra įkalamas medinis kuolas, kuris turi pakilti virš duobės krašto ne mažiau kaip 40–50 cm. Sodinant sodinuką kuolas neturi liesti kamieno. Pasodinę neužmirškite sodinuko minkštu plaušu pririšti prie kuolo. Šis kuolas atliks dvigubą vaidmenį: neleis pasodinto šilkmedžio šaknims judėti ir savo mažu šešėliu užstos augalą nuo tiesioginių saulės spindulių.

Genėjimas

Šilkmedžiai yra ilgaamžiai augalai ir negenimi bei neformuojami užauga iki 10–12 m aukščio, todėl tik ką pasodinus šilkmedžio augliuką jo viršūnę rekomenduojama nukirpti, kad pradėtų formuotis vainikas. Šilkmedžiai auginami pusiau trumpaliemenėmis arba trumpaliemenėmis formomis. Genėti rekomenduojama tol, kol susidarys tvirtos keturios ar penkios pagrindinės šakos, o paskui tik pašalinti netinkamoje vietoje arba per gausiai suaugusias šakas. Šilkmedžius rekomenduojama genėti tik „miegančius“, tai yra žiemą, nes nuo ankstyvo pavasario per visą vegetacijos laikotarpį iš nukirptų arba pažeistų šakų gausiai teka syvai. Jei taip atsitiktų, nedelsiant prideginkite šakas įkaitintu žarstekliu ar kitu daiktu.

Auginimas ir priežiūra

Kad šilkmedžiai būtų sveiki ir duotų gausaus derliaus, pasodintus augalus periodiškai tręškite ir mulčiuokite. Pavasarį rekomenduojama šilkmedžius mulčiuoti perpuvusiu mėšlu. Tręšiant naudoti tokias trąšas, kaip ir kitiems vaismedžiams tręšti. Sezono metu nuolat tikrinkite, ar šilkmedžio neapniko kenkėjai ir ligos. Šilkmedis žydėti ir derėti pradeda 5–6 metais po pasodinimo. Šioje stadijoje ypač svarbu pavasarį patręšti subalansuotomis trąšomis (trąšų norma – 100–140 g/m²). Tačiau trąšų neturi būti per daug, ypač azoto, nes šilkmedžiai gali pasidaryti neatsparūs ligoms.

 

Algis Mačiukas