Utenos rajone, netoli Sudeikių, esantis Bikuškio kaimas gali didžiuotis ne tik vaizdingomis apylinkėmis ir Alaušo ežeru, bet ir dvaru, menančiu įspūdingą istoriją. Dvaro savininkai Dalia ir Gintaras Gruodžiai šiandien tvirtai įsitikinę, kad architektūrinės vertybės, menančios didingus Lietuvos laikus, turi tapti prieinamos visiems Lietuvos žmonėms.

Dvaro valdytojų kasdienybė

Tikriausiai ne vienas mano, kad dvarininkų kasdienybė – vaikščioti po parką, jodinėti žirgais, romantiškai svajoti atsisėdus su knyga ant puošnaus suoliuko. Anaiptol. Prisiminusi pačią pradžią, D.Gruodienė pripažino, kad šiuolaikinių dvarų valdytojų gyvenimas ne toks romantiškas. Daugelį pastatų reikia restauruoti ir atstatyti, o tai reikalauja kantrybės, energijos, didžiulių lėšų, be to, būtina suvokti kultūros paveldo vertę. Kai prieš kelis dešimtmečius Gruodžiai atgavo dvarą, čia buvo sovietinės ministerijos poilsinė. „Sovietiniais laikais dvaro vidus buvo suniokotas – viskas išardyta, erdvės perdalytos, sienos perstumdytos, – pasakojo dvaro šeimininkė. – Mes jį sutvarkėme, pritaikėme savo reikmėms.“

Paveldėję seną dvarą, sutuoktiniai nuodugniai studijavo istoriją, sėmėsi architektūros, statybos žinių, ieškojo lėšų restauracijai. Bikuškio dvaras įtrauktas į saugotinų kultūros objektų registrą. Pasak šeimininkės, norint jį atgaivinti, reikia didelių investicijų, tačiau neverta tikėtis, kad šie pinigai sugrįš ar duos pelno, nes tenka paisyti įvairių veiklos apribojimų. Iš komercinės veiklos įkuriant dvare viešbutį, restoranus, teikiant kitas turizmo paslaugas geriausiu atveju pavyktų padengti tik einamąsias dvaro išlaikymo išlaidas, o kad būtų atlikti visi didžiulius pinigus kainuojantys atkūrimo darbai, gali prireikti kelių kartų.

Šeimininkai Dalia ir Gintaras atgaivino anksčiau dvaruose klestėjusias tradicijas. M. Ambrazo nuotr.

Pasak šeimininkės, atgavus dvarą jiems teko susidurti ir su visuomenės priešiškumu. „Mūsų ryžtas prikelti gyvenimui tokį objektą – savotiška misija, – pasakojo šeimininkė. – Mums teko visko patirti, netgi patyčių, juk mes kaip paveldėtojai atvykome čia, kai jau buvo nuspręsta viską privatizuoti, taigi buvo daug nepatenkintų. Džiaugiuosi, kad su kaimo bendruomene radome bendrą kalbą. Kitur yra buvę atvejų, kai net langus daužė.“

Dalia ir Gintaras pirmiausia pradėjo bendrauti su vaikais, jaunimu, kvietėsi juos į talkas. „Jie atbėgdavo pas mus klausdami, ar nėra kokio darbo, juk norėdavo užsidirbti atostogoms. Matyt, pamažu ir suaugusieji suprato, kad nenorime nieko blogo, tik kaimyniškai sugyventi“, – sakė D.Gruodienė.

Seniejo Bikuškio takai ir sodas primena senuosiu šeimininkus. M. Ambrazo nuotr.

Įspūdinga istorija

Binkuškio dvaro istorija iš tiesų įspūdinga, ji susijusi su labai garsiais žmonėmis. XV amžiuje Binkuškio dvaras priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikui, vienam įtakingiausių to meto Lietuvos valstybės veikėjų, Užpalių pilies viršininko sūnui Radvilai Astikaičiui. Vėliau dvaras atiteko liuteronų tikėjimo dvarininkams Drazdauskams. XIX amžiuje Bikuškio dvarą valdė Julijonas Drazdauskas, po jo – dukros Marija, Stefanija, Ana (Alina). Dvaras tada turėjo 415 dešimtinių (dešimtinė – 1,0925 ha) žemės. J.Drazdauskas, vedęs Benieckaitę, čia buvo atėjęs užkuriomis. Prieš Benieckus Bikuškio dvarą valdė Plevakai, prieš juos – Prušinskiai, Oginskiai (Tadeušas Oginskis, Trakų vaivada).

Restauruotas medinis dvaro statinys. M. Ambrazo nuotr.

Drazdauskus žmonės vadino Strazdais. Jiems priklausė keli palivarkai – Nemuniškio, Juliškio, Pusbėdžio, Novosiolkų, Sirutiškio (juos valdė J.Drazdausko sūnūs), taip pat ir Alinaukos (valdė dukra Alina). Dvarui priklausė Šeimyniškių, Toleikių, Kušnieriūnų, Nolėnų kaimai. Kraštotyrininkas Antanas Gasperaitis knygoje „Rykščių raudos Utenos dvaruos“ rašė, kad Biguškiu vadinamą dvarą 1853 m. valdė keli Drazdauskai – Juozapas, Mykolas, Adolfas ir Stanislovas, jie turėjo 180 baudžiauninkų. Prie jo buvusį Juliškį – Juozapas, Mykolas, Julijonas, Adolfas ir Vladislovas, jie turėjo 200 baudžiauninkų. 1874 m. Užpalių parapijai priklausiusio Biguškio valdytoju įrašytas Prošinskis, Nemuniškio palivarkas tais metais priklausė Pomarnackiui. Marija Drazdauskaitė, ištekėjusi už Povilo Puzinausko, paveldėjo Bikuškio dvarą. Išlikęs jų santuokos įrašas, kuriame teigiama, kad 1885 m. birželio 16 d. dvarininkas Pavlas Puzinovskis, 31 m. amžiaus, kilęs iš Sirutėnų dvaro, tuokiasi su Marija Ana Emilija Drozdovska, 23 m. amžiaus, iš Biguškių dvaro, Sudeikių parapijos. J.Drazdausko sūnus Vladislovas valdė Novosiolkų palivarką (166 dešimtinės žemės), Mikalojus – Nemuniškį (101 dešimtinė žemės).

Bikuškio dvaro savininkė Elžbieta Prušinskienė 1782 m. (pagal B.Kviklį) paežerėje pastatė koplyčią. 1923 m. dvare buvo 67 gyventojai. 1928 m. Bikuškio dvaro savininkės Marijos Puzinauskienės žemė (194 ha) buvo išparceliuota. 2013 m. pasirodžiusioje knygoje „Sudeikiai – ateities kartoms“ rašoma, kad pirmaisiais pokario metais dvare gyveno karinio garnizono kareiviai, kurie čia ūkininkavo – augino javus, daržoves, laikė gyvulius. Įkūrus čia Aknystų tarybinio ūkio Bikuškio skyrių (apie 1947 m.), kareiviai išvyko, palikę apniokotus buvusio dvaro pastatus.

Nepriklausomybės metais Bikuškio dvaras priklausė Elžbietos Prušinskaitės vyrui gydytojui Povilui Svilui. Po jų dvarą paveldėjo Gintaras Eugenijus Gruodis.

Buvusią Bikuškio dvaro sodybą dabar sudaro išlikę keli pastatai: rūmai, kluonas ir svirnas.

Kai prieš kelis dešimtmečius Gruodžiai atgavo dvarą, čia buvo sovietinės ministerijos poilsinė. M. Ambrazo nuotr.

Veiklos pradžia

Dalia su vyru Gintaru, į dvarą investavę savo lėšas, iš pradžių ketino imtis kaimo turizmo verslo. „Kai atgavome dvarą, ilgai galvojome, ką daryti, planavome verstis kaimo turizmu. Šis planas žlugo, nes mes – vilniečiai, atvažiuojame tik keliems mėnesiams, o be priežiūros dvaro palikti negalima, – apie savo dvarininkavimo pradžią pasakojo šeimininkė. – Sumanėme, kad čia būtų galima sveikatingumo stovyklas rengti, net pas Dainių Kepenį buvau nuvažiavusi. Nenorėjome jokių balių, vestuvių, tačiau pabandėme ir supratome, kad norime gyventi ramiai, be pašalinių žmonių.“ Galiausiai sutuoktiniai nusprendė imtis kultūrinės veiklos – tai buvo įdomu ir patiems, naudinga ir kitiems. „Nutarėme, kad svarbiausias mūsų indėlis bus ne restauruoti pastatai, o pradėtas aktyvus kultūrinis gyvenimas, – sako Dalia. – Todėl atgaivinome anksčiau dvaruose klestėjusias tradicijas.“

Taip pamažu Bikuškio dvaras pradėjo garsėti menininkų susibūrimais, koncertais, kūrybinėmis stovyklomis.

M. Ambrazo nuotr.

Garsieji plenerai

Gruodžių gyvenime buvo daug skausmingų etapų, vienas iš sunkiausių – sūnaus netektis. „Atrasti motyvaciją gyventi toliau buvo labai sunku, tačiau prasmę radau per meną, pradėjau kolekcionuoti profesionalių menininkų paveikslus“, – dalijosi mintimis dvaro šeimininkė. Lemtinga pažintis su tapytoju Aleksandru Vozbinu padėjo atrasti dar vieną sritį – mecenavimą. Dailininkas pakvietė į dvarą pirmuosius savo kolegas ir taip Binkuškio dvare prasidėjo garsieji plenerai.

Štai taip išradingai plenero dalyviai papuošė senovinę aplinką. M. Ambrazo nuotr.

Per daugybę metų ant Alaušo ežero kranto surengta apie 30 dvimiesčio (Vilniaus ir Kauno) tapytojų plenerų. Taip susiformavo renginių tradicijos ir ritualai, tarkim, dailininkai į plenerą turi atsivežti ne tik teptukų bei dažų, bet ir meškerių. Ryto ir vakaro žvejyba Alaušo ežere tapo metų metus nesikeičiančiu menininkų dienotvarkės punktu. Pusryčiai dvaro terasoje, pietūs ir vakarienė jaukiame valgomajame, gausiai apkabinėtame paveikslais, vaizdingos Alaušo pakrantės menininkus įkvėpė tapyti. O ponios Dalios sukviesti meno gerbėjai kasmet vis gausiau apsilankydavo ir įsigydavo paveikslų savo interjerams.

Sovietmečiu Bikuškio dvare buvo įrengti poilsio namai, todėl šeimininkams teko pasistengti. kol grąžino pirmykštį vaizdą. M. Ambrazo nuotr.

„Per tuos metus dvare parduota apie 500 paveikslų, – suskaičiavo šeimininkė. –Pleneruose dalyvavo tokie garsūs dailininkai kaip Valentinas Ajauskas, Žygimantas Augustinas, Ričardas Bartkevičius, Ramūnas Čeponis, Jonas Daniliauskas, Gintaras Gecevičius, Simonas Skrabulis, Arūnė Tornau, Lina Trembo, Gintarė Uogintaitė, Loreta Zdanavičiūtė ir kauniečiai menininkai Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, Ausma Bankauskaitė, Antanas Obcarskas, Simas Gutauskas ir vilnietis juvelyras Arvydas Markevičius (svečio teisėmis).“

Plenerų metu organizuojamos labdaros akcijos, per jas surinktos lėšos skiriamos sunkiai besiverčiantiems ar sergantiems tapytojams. Bikuškio plenero rengėjai D.Gruodienei už šią veiklą suteiktas specialus Vilniaus savivaldybės sertifikatas „Už glaudesnį bendradarbiavimą tarp dvimiesčio partnerių“. Už kūrybines iniciatyvas Dalia apdovanota šv. Kristoforo statulėle, jai suteiktas Lietuvos dailininkų sąjungos garbės nario vardas.

„Vilniaus klubo“ narė, pagrindinė mecenatė ir vakaro renginio organizatorės D.Gruodienės gerų darbų krepšelyje – ir pagalba organizuojant paramą labdaros fondui „Padėk gatvės vaikams“, daugelis kitų pagirtinų darbų.

Gyvenimo būdas

Bikuškio dvaro savininkė patikino, kad būti dvarininku, vadinasi, vykdyti ypatingą misiją. „Restauravęs seną dvarą gali drąsiai pasakyti, kad palikai pėdsaką šiame gyvenime, – pridūrė ji. – Dvarai turi būti prikelti ir išsaugoti ateinančioms kartoms, juk jie gali tapti puikiausiais ne tik vietinio, bet ir atvykstamojo kultūrinio turizmo objektais.“

M. Ambrazo nuotr.

Pasak jos, dvaras yra gyvenimo būdas. Todėl kiekvieną pavasarį atvažiuojantys dvarininkai Gruodžiai tuo džiaugiasi ir filosofiškai žvelgia į darbų ir išlaidų gausybę. „Kiek pajėgsime, tiek ir tvarkysime“, – šypsojosi D.Gruodienė. O kol kas planų daug – reikia atgaivinti tradicinius plenerus, kuriuos ponia Dalia buvo apleidusi slaugydama mamą. Ji norėtų išleisti ir katalogą apie Bikuškio dvarą, medžiaga jau parengta, tereikia tik rasti laiko prisėsti.