Širvintiškės Irenos Kanapienienės skiautiniai jaukiems namams.

Kasmet vasarą, dažniausiai prieš Jonines, savo erdvioje sodyboje dailėtyrininkė Aldona TamonytėDorrity suburia savas, o kartais ir svečių šalių skiautininkes. „Kai šia idėja pirmąkart pasidalijau su kitomis, nežinojau, kas iš to išeis, ar moterys suvažiuos, tiesiog išsiuntinėjau kvietimus į Skiautinių dieną Smėlynėje, ištempiau virves tarp obelų ir ėmiau laukti. Įvyko stebuklas. Prigužėjo pilnas kiemas skiautinių kūrėjų. Iškabinome, išdėliojome pievoje atsivežtą turtą, grožėjomės, klausėmės istorijų, nes net ir mažiausias daiktelis – puodkelė, pagalvėlė ar paukštis ant medžio šakos, susiūtas iš margaspalvių skiaučių, – turėjo savo paslaptį. Ir taip jau devinti metai. Šiemet, beje, pirmąkart per devynmetį, lijo, vis dėlto, tai nesutrukdė bendrauti maloniai kompanijai iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Utenos, Kaišiadorių, Širvintų…“

Ne vienus metus kūrusi aštuonių kvadratinių metrų virtuvėje ir savo dideliais darbais stebinusi ir Lietuvos, ir pasaulio tekstilės meno žinovus, Aldona džiaugiasi, kad dabar gyvena savo pačios pasistatytame name Nemenčinės plente, Smėlynėje, kad turi gamtą namuose ir namus gamtoje, kad gali dirbti (dabar neįtemptai) erdvioje dirbtuvėje, kurioje stovi audinių pilna spinta. Kai ji ją atvėrė, apstulbau nuo atraižų lietaus. Šito gero tikrai reikia, norint išgauti tapybišką skiautinio koloritą.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Palaimintasis žodis „skiautė“

Su Aldona Tamonyte-Dorrity, viena iš klubo „Urtė“ bei daugybės parodų sumanytojų, atrinkome, kad pirmąjį interviu apie skiautinius ji man davė dar 1993-iaisiais. Tada Aldona taip save apibūdino: „Esu vilnietė iš pat pirmų savo gyvenimo dienų, siuvėja iš vaikystės (reikėjo aprengti lėles), lopinėtoja tapau pasiuvusi draugei užtiesalą apšiurusiai sofai pridengti. Pritiko ir patiko. Dabar, ko gero, negaliu sustoti, todėl pradedančiąsias perspėju: tai užkrečiama liga.“

Aldonos vyras Andrew Dorrity per Skiautinių dieną pilstė savos gamybos gėrimus.

Aldonos vyras Andrew Dorrity per Skiautinių dieną pilstė savos gamybos gėrimus.

Kad liga tikrai užkrečiama, rodo jos, dailėtyrininkės, muziejininkės, o dabar – laisvos menininkės, ištikimybė šiai tekstilės sričiai. Aldona nemano, kad yra vienintelė skiautinių meno pradininkė Lietuvoje. Tiesiog pati pradėjusi ir drauges užkrėtusi šiuo virusu. Taip „lopinėjimas“ ėmė plisti. Aldonos ir jos draugių logiškai išmąstytas terminas „skiautiniai“ gimė vėliau. Kai menininkės prieš 28 metus susibūrė „Urtės“ klube, joms nepatiko žodžiai „lopinys, lopinėtoja“ (mūsuose jie turi neigiamą atspalvį), o žodis „skiautinys“ (nuo žodžio „skiautė“) iškart prigijo, juolab kad Aldona gavo kalbininkų palaiminimą.

Dailės akademijoje baigusi dailėtyrą, A.Tamonytė ilgai dirbo muziejininke, o savo pirmąjį skiautinį pasiuvo būdama 14-metė. Tai buvo iš trikampėlių sudėliotas audinys senai širmai. Paskui sekė kiti, rimtesni darbai. Aplinkiniai ėmė gėrėtis skiautiniais, nes jaukumu ir šiluma dvelkiantis rankų darbas nepalieka abejingų.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Skiautinių „dienoraštis“

Aldoną džiugina jos draugių darbai. Štai širvintiškė Irena Kanapienienė į šiųmetinę Skiautinių dieną Smėlynėje atvežė parodyti margaspalves užuolaidas, pagalvėles, virtuvines servetėles, kurios gali papuošti, atgaivinti bet kuriuos namus. Almina Maliukevičienė savo naują skiautinį, pasiūtą neseniai gimusiam anūkui, pavadino „Kur dingo senelio marškiniai“. Mažąjį Luką dabar šildo senelio, tėčio ir dėdės marškinių skiautės!

Šiaulietė Marytė Collard, keliolika metų pagyvenusi JAV, grįžo į Lietuvą, čia ne tik pati kuria originalius skiautinius, bet ir kitus pamoko netradicinių technikų ar audinių dažymo būdų. Lilija Žadeikytė, aktorė, nors ir patyrusi sunkią kojos traumą, negalėjo praleisti vasariško Aldonos renginio, ramentai netrukdė bendrauti su seniai matytomis draugėmis…

Darbštuolė Regina Bagdonienė iš Kauno, surinkusi bendraminčių teminius darbelius, susiuvo atskirus blokelius į vieną bendrą takelį. Tai lyg dienoraštis iš kelionių po skiautinių parodas įvairiose Europos šalyse. Moterys yra aplankiusios daugelį tarptautinių parodų, vykusių visoje Europoje. Matė daug puikių darbų bei menininkų, tačiau lietuvės jiems niekuo nenusileidžia. Nors netaiko ypatingos technikos – keliais ant grindų šliaužioja, rankomis dygsniuoja. Viskas pačių išmąstyta, širdimi išjausta, rankomis atkartota, išieškota po savas ir po draugių spintas…

Po kelionių skiautinius kaunietė Regina Bagdonienė sujungė į vieną takelį.

Po kelionių skiautinius kaunietė Regina Bagdonienė sujungė į vieną takelį.

Ekologinis aspektas

Kalbėdama apie skiautinius, Aldona paminėjo ne vieną jų privalumą. „Svarbu praktiškumas, net ekologija – juk nieko neišmeti, sunaudoji ir tai, ką turi namuose, ir tai, ką įsigyji, pvz., dėvėtų drabužių parduotuvėse. Užsienyje veikia fabrikai, gaminantys audinius specialiai skiautiniams, Lietuvoje to nėra. Užėjusios į specialią parduotuvę užsienyje, leipstame iš nuostabos – kokia įvairovė. Vis dėlto kūrinio meninę vertę lemia ne audinio kokybė ar grožis. Man net labiau patinka, kad lietuvės, neturėdamos specialių parduotuvių bei daigstymui skirtų mašinų (tai pasaulyje tapo įprasta), geba iš to, ką turi, sukurti savitus, nepakartojamus skiautinius“, – teigia Aldona.

Pasak kūrėjos, norint „išspausti“ atitinkamą spalvinę gamą, reikia turėti audinių įvairovę. Bepigu tapytojui: jis paletėje sumaišęs kelias pagrindines spalvas, gali išgauti daugybę atspalvių… Taigi skiautinių kūrėjos ne tik saugo gamtą, nieko neišmesdamos, bet išsaugo ir prisiminimus, susijusius su tais nešiotais drabužiais, išsaugo savo bei artimų žmonių emocijas.

Almina Maliukevičienė prie savo skiautinio "Kur dingo senelio marškiniai".

Almina Maliukevičienė prie savo skiautinio „Kur dingo senelio marškiniai“.

Tinka ir vyriški kaklaraiščiai

Po vienos parodos Aldoną susirado moteris, auginanti tris vaikus – dvi dukras ir sūnų. Vyriausiajai turėjo sukakti 10 metų, ir mama sumąstė iš vaiko drabužėlių, sunešiotų per 10 metų, pasiūti skiautinį dovanų.

„Kai moteris atnešė drabužėlius, aš net susigraudinau – suvokiau, kad vien iš jų negalėsiu padaryti nieko gražaus, nes pernelyg nunešiota, nuskalbta, taigi griebiausi kompromiso: pasiuvau skiautinį iš kitų medžiagų, o kiekviename kvadratėlyje-paveiksle įpyniau akcentą iš ko nors joms labai brangaus. Viename atsidūrė močiutės išsiuvinėta suknytės kišenėlė, kitame – nėriniuota nosinaitė. Po kelerių metų antroji dukra šventė savo 10-metį, ir ji gavo panašią dovaną.“

Kartą klientė užsakė lovatiesę iš šilkinių vyriškų kaklaraiščių… Ji atvežė maišą šilko kaklaraiščių. Pasak Aldonos, jie paprasčiausiai galėjo būti išmesti, o iš jų pasiūta lovatiesė dar ilgai gyvens…

Dauguma moterų saugo rankomis nertas stalo servetėles. Kadangi žinome, kieno jos nertos – Mamytės, Bobulytės, tai ir dėliojame iš stalčiaus į stalčių, išmesti širdis neleidžia. Meniškai sukomponuotos, originaliai sujungtos viename skiautinyje tos, rodos, jau niekam nereikalingos servetėlės suskamba naujomis melodijomis, kartu išsaugodamos prisiminimus ir sentimentus.

Darbeliai iš džinsinių audinių taip pat byloja, kad neturime skubėti išmesti senų džinsų. Net nesusimąstome, kad ir jie gali padėti išgauti įdomią spalvų paletę, faktūrų žaismę.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Vynas iš sodo obuolių

Žvelgdama į menininkės darbus, paklausiau, ar pasikeitusi gyvenimo situacija (jau keleri metai, kai Aldona yra ištekėjusi už anglo Andrew Dorrity, buvusio finansininko, kuris atvyko gyventi į jos namus Vilniuje) netrukdo kūrybai?

„Ne, – linksmai atsako ji. – Mes papildome vienas kitą. Aš turiu savo pomėgį, jis – keletą savų. Štai praėjusią vasarą vyras pabandė ir jam pavyko pagaminti sauso vyno iš sodo obuolių bei vynuogių, taip pat alaus pagal anglišką receptūrą. Andrius savo paties įsirengtame „pabe“ (tam pasitarnavo buvęs sodo namelis) per Skiautinių dieną pilstė gėrimus už simbolinę kainą, o surinktais pinigais buvome sutarę sušelpti Tautmilės Stanevičiūtės prieglaudą…“

Pasirodo, Aldona, pati neabejinga gyvūnams (augina gražuolę kalytę Tiną ir slapukę katytę Misę), jau kuris laikas, kiek išgali, padeda šiai prieglaudai – pasiuva gultus gyvūnėliams, padeda apželdinti prieglaudos kiemą, kartais paremia pinigais. Mat, Tautmilė, Rasų gatvėje ir Pagojaus kaime prie Medininkų atidariusi beglobių gyvūnų prieglaudą, dirba kaip tikra pasišventėlė. Jai skambina žmonės radę sužeistą stirną ar pamestus šuniukus, skambina policininkai, ištraukę ožkytę iš Vilnelės, ir jos ūkelyje visiems atsiranda vietos…

„Surinkome per 130 eurų, Andrius dar pridėjo savų, o tai jau šis tas buvusių beglobių gyvūnėlių namams, – tęsia Aldona. – Andriaus širdis plati, jis kantriai užsiima sodu, triūsia virtuvėje, ypač man patinka jo pagaminti pusryčiai į lovą… Taip daugiau laiko lieka slaugyti mamą bei retkarčiais įnikti į naują skiautinį.“