Paskutinis rudens mėnuo lyg ir skatintų atsipūsti nuo darbų, tačiau biologijos mokslų daktarė agronomė Redita Astrauskienė teigia, kad darbai dar nesibaigia. Pasak jos, ruduo – metas, kai reikia nudirbti daug darbų, kad sodas ne tik džiugintų akį, bet sulauktumėme gausaus derliaus. „Valstiečių laikraštis“ pašnekovei pateikė skaitytojų klausimus.

Pavasaris ar ruduo – kuris metas tinkamesnis augalams sodinti?

Pavasarį galima sodinti visus – tiek dekoratyvinius, tiek vaisinius, tiek ir vaistinius augalus. Sodininkai džiaugiasi, kad daugelį augalų galima sodinti ir rudenį. Juk pavasarį galima sodinti tik tada, kai iš žemės išeina pašalas, ir iki kol išsprogsta pumpurai. Taigi vasaržaliai augalai sodinami apie tris savaites balandžio mėnesį, visžaliai – maždaug tiek pat laiko, tik vėliau, t. y. iki gegužės vidurio. Jeigu staiga užeina karščiai ar sausra, tai ir sodinimas keblesnis, ir sodinukų priežiūra sunkesnė. O rudenį visžalius augalus galima pradėti sodinti jau rugpjūčio viduryje ir sodinti iki pat spalio, o vasaržaliams galime skirti visą spalį, kartais sodinti galime ir iki lapkričio vidurio. Ir karščiai nebegresia, ir drėgmės dažniausiai pakanka. Be to, ir kiti darbai ne taip spaudžia, kaip pavasarį, kai vienu metu reikia ir dirvą sukasti, ir veją pasėti, ir sodus purkšti, ir medelius sodinti, ir gėles sėti, ir šiltnamiu pasirūpinti, ir dar dešimtį kitų darbų aprėpti – ir viską per tas kelias savaites.

Kokių taisyklių reikia laikytis sodinant augalus?

Yra kelios bendros taisyklės. Štai lapuočius, iškastus iš dirvos (ne iš vazonų), sodinam, kai jie jau be lapų (rudenį, paprastai spalio mėnesį) arba dar be lapų (pavasarį, paprastai balandžio mėn.), o visžalius (kurie žiemai nemeta lapų ar spyglių) – vėlyvą pavasarį (gegužė) arba ankstyvą rudenį (rugpjūčio pabaiga–rugsėjis). Iš vazonų iškastus augalus galima sodinti bet kada, išskyrus žiemą (žemė įšalus!) ir intensyviausio augimo laikotarpį (gegužės antra pusė–birželis), nes tada augalai gali neprigyti dėl pažeistų šaknų arba drėgmės trūkumo. Pavasarį sodinam lepesnius augalus, rudenį – atsparesnius. Jauni augalai neatsparūs šalčiui, todėl rudenį pasodinti dažniau apšąla.

Obelis, kriaušes, daugumą uogakrūmių geriausia sodinti rudenį, o slyvas, vyšnias, abrikosus, persikus, vynmedžius – pavasarį.

Kaip augalus paruošti žiemai, kad jie nenunyktų?

Netręšti azoto turinčiomis trąšomis po liepos vidurio. Rudenį laistyti tik tada, kai nelyja labai ilgai. Jei priliesite per daug, medeliai žiemai ruošis drėgnoje dirvoje ir labiau nukentės nuo šalčio. Visžalius augalus, jei dirva sausoka, prieš užšąlant būtina gausiai palieti, nes jų lapai ar spygliai nuolat garina vandenį.

Kiek ilgai laistyti?

Tai priklauso nuo augalo. Erikiniai augalai (rododendrai, bereinučiai, bruknuolės, erikos, šilauogės) sunkiai ištveria sausrą net ir rudenį. Dauguma šių augalų žiemai nemeta lapų ir vandenį garina visą laiką, kol nespaudžia šaltis, tad juos gali tekti laistyti iki pat žiemos. Panašiai reikėtų prižiūrėti ir spygliuočius. Lapus metantiems augalams daugiausia vandens reikia pavasarį ir vasarą, o rudenį jie greičiau pasiruošia žiemai. Jei dirva nelabai drėgna, nuo vasaros pabaigos laistykite tik ilgai trunkančios sausros metu.

Ar reikia medelius žiemai kuo nors pridengti?

Jaunus vaismedžius ir vaiskrūmius, ypač lepesnių veislių, taip pat šalčiui jautrius dekoratyvinius augalus prieš žiemą, suglaudus jų šakas, reikėtų aprišti storu popieriumi, eglišakėmis, šiaudais, o žemesnius augalus – pridengti minėtomis medžiagomis. Jaunus vaismedžius galima aprišti eglišakėmis, nendrėmis ar popieriumi norint apsaugoti nuo kiškių.

Augalų nepatartina storai uždengti, kol temperatūra teigiama, nes jie pradės šusti ir sirgti.

Apskritai dengiami tik tie augalai, kuriems mūsų klimatas yra pernelyg atšiaurus. Paprastai apšąla tie augalai, kurie ilgai auga ir žydi, vėlai numeta lapus. Jauni augalai yra jautresni už subrendusius, pavėsyje augantys – už saulėtų vietų „gyventojus“, o per daug lepinti (gausiai tręšti ir laistyti) – už prastesnėmis sąlygomis augintus.

Ar reikia saugoti šaknis?

Nelabai atsparius žiemai ir neseniai pasodintus augalus rudenį reikėtų mulčiuoti: šaknų zonoje užpilti sausų durpių, smulkintos medžio žievės, komposto ar sausų švarių medžių (ne vaismedžių!) lapų. Tiktų ir šiaudai, bet juose gali apsigyventi peliniai graužikai. Prasidėjus šalčiams mulčas pilamas ir apie kamieną. Pilamo mulčo sluoksnis gali būti iki 30 cm storio. Pavasarį mulčas nuimamas ar prasklaidomas, kad nesiektų kamieno ir nebūtų storesnis negu 10 cm.

Kaip prižiūrėti žydinčius dekoratyvinius vijoklius?

Raganės, kraunančios žiedus ant tų metų ūglių, rudenį nupjaunamos iki 20 cm ilgio, apkaupiamos, pridengiamos. Tos, kurių žydi antramečiai stiebai, tik praretinamos, prilenkiamos prie žemės ir pridengiamos.

Laipiojančios rožės, dar esant pliusinei temperatūrai, nuimamos nuo atramų ir prilenkiamos prie žemės, ant kurios pakloti eglišakiai, o prasidėjus šalčiams – apdengiamos.

Vėlyvą rudenį atjauninami seni vijokliniai sausmedžiai: išpjaunama dalis seniausių stiebų. Prieš šalčius galima smarkiai patrumpinti vis dar žaliuojančius nesumedėjusius jaunus ūglius, nes jie vis vien nušals.

Kada genėti medžius – rudenį ar pavasarį?

Vaismedžiai paprastai genimi ankstyvą pavasarį ir vasarą. Rudenį, nuėmus derlių, taip pat galima genėti – išpjaunamos silpnos, džiūstančios, per tankios šakos, retinami ir trumpinami ūgliai. Rudenį išpjaunami seniausi, menkai derantys serbentų stiebai, derliaus neduodantys aviečių stiebai, per tankūs ūgliai. Didesnius pjūvius naudinga užtepti sodo tepalu ar aliejiniais dažais, įmaišius į juos fungicido. Specialūs sodo tepalai ne tik saugo nuo ligų, bet ir padeda gydyti vėžines vaismedžių žaizdas. Nereikalingus ūglius ir atžalas reikėtų šalinti tada, kai jie ima augti – pavasarį ir vasarą. Jei ūglių liko, geriau juos išpjauti rudenį negu palikti iki pavasario.

Kada reikia baltinti medelius?

Baltinimas pavasarį nelabai naudingas. Jei jau baltiname, reikėtų tai daryti vėlyvą rudenį ar žiemos pradžioje. Pirmiausia metaliniu šepečiu nugrandomos žievės atplaišos, kerpės, samanos, o su jomis kartu pašalinami ir žiemoti susiruošę kenkėjai bei ligų sukėlėjai. Visa tai geriausia sudeginti. Baltinimo mišinyje yra fungicidų, todėl jis apsaugo nuo grybinių ligų. Svarbu ir tai, kad nubaltinti vaismedžių kamienai mažiau įkaista saulėje, todėl jie nesupleišėja nuo dienos ir nakties temperatūros svyravimų. Žievėje atsiradę įplyšimai ir žaizdos tampa „vartais“ įvairių ligų sukėlėjams. Taigi, saugodami medį nuo plyšimų, apsaugome jį nuo įvairių ligų. Senesni, storą žievę turintys medžiai lengviau ištveria pavasario paros temperatūros kaitą, bet baltinimas naudingas ir jiems.

Ar verta prieš žiemą augalus nupurkšti nuo kenkėjų?

Augalų ligos ir kenkėjai aktyviausi pavasarį ir vasarą, tada labiausiai ir tenka su jais kovoti. Nuėmus derlių, vaismedžius, vaiskrūmius ir žemę po jais naudinga nupurkšti 7 % karbamido tirpalu ar kitais fungicidais bei insekticidais, tai padės apsisaugoti nuo ligų ir kenkėjų ateinančiais metais. Jei dar ir dirvą sukasime, kitąmet sodas bus kur kas sveikesnis!

Ką daryti, kad pavasarį būtų graži veja?

Ne naujiena, kad iki Kalėdų nesulaukiame nei šalčio, nei sniego, tad dažnai pievelės smagiai žaliuoja iki kalendorinio viduržiemio. Vejos šienavimas – ne tik vasaros, bet ir vėlyvo rudens rūpestis. Palikta žiemoti aukšta žolė sukrinta, joje veisiasi grybinės ligos ir pavasarį vaizdas visai nedžiugina... Kad veja būtų vešlesnė, rudenį galima ją ir patręšti, tik reikėtų rinktis specialias kompleksines trąšas be chloro, bet su sieros junginiais. Piktžolėtos ar suslėgtoje dirvoje augančios vejos priežiūra pavasarį bus lengvesnė, jei jau rudenį naikinsime piktžoles, o dirvą aeruosime.

Elena Matiukaitė