Kalvarijoje gyvenanti Indrė Nikitina yra puikus pavyzdys, kaip savo aistrą galima paversti verslu.

Kalvarijoje gyvenanti Indrė Nikitina yra puikus pavyzdys, kaip savo aistrą galima paversti verslu. Nuo mažens begalinę trauką gamtai ir įvairiems augalams jaučianti jauna moteris prieš keletą metų ėmė gaminti miniatiūrinius sodus. Kone kasdien jų paklausa tik didėja.

Teko eksperimentuoti

Sodybos miško tankmėje, smėlėti paplūdimiai su jūrų žvaigždėmis ir kaktusais, tarp grybų šuoliuojantys maži kiškiai bei iš praeities atgiję dinozaurai, parke ant suoliukų sėdinčios įsimylėjėlių porelės ir virš jų galvų skraidantys balti paukšteliai – ne, tai ne scenos iš kino filmų. Tai – I.Nikitinos kuriamų mini sodų vaizdai. Kartais net sunku patikėti, ką į savo kūrinius gali sutalpinti ši jauna moteris. Kaip ji pati teigia, stiklinėje vazoje greta pačių įvairiausių augalų gali apsigyventi kokie tik nori daiktai bei padarėliai.

Kūryba Indrę traukė nuo mažens. Klaipėdos universitete jūrų hidrologijos magistro studijas kremtanti kalvarijietė anksčiau laisvalaikiu gamindavo sapnų gaudykles ir įvairius papuošalus, o dabar mėgsta tapyti paveikslus, nemažai laiko skiria romano rašymui, tačiau didžiausią dėmesį sutelkia ties mini sodų gamyba. Pirmą kartą miniatiūrinius sodus Indrė išvydo internete. Tai įvyko maždaug prieš trejus metus. Kurį laiką matyti vaizdai I.Nikitinai nedavė ramybės, ji ir pati panoro pasigaminti ką nors panašaus. Galiausiai jauna moteris ėmė ieškoti, kur galėtų įsigyti reikiamų medžiagų.

„Kartą nusipirkau apvalią stiklinę vazą ir kelis sukulentinius augalus. Mano pirmasis mini sodas buvo panašus į jūros dugną, su undinėlės skulptūrėle. Deja, jis ilgai neišsilaikė. Pasirodo, buvau pridėjusi pernelyg daug smėlio ir augalai neįsišaknijo. Apskritai, prireikė šiek tiek laiko ir kelių bandymų, kol supratau, kaip viską teisingai padaryti, kad mano gaminami sodai kuo ilgiau džiugintų kitus“, – teigė I.Nikitina.

Prieš keletą metų Indrė ėmė gaminti miniatiūrinius sodus, kurių paklausa kasdien vis didėja.

Prieš keletą metų Indrė ėmė gaminti miniatiūrinius sodus, kurių paklausa kasdien vis didėja.

Galima sodinti visur

Norintiems patiems pasigaminti miniatiūrinį sodą Indrė pataria įsisavinti keletą niuansų. Visų pirma, reikia žinoti, kurie augalai tarpusavyje dera, o kurie – ne. Pavyzdžiui, jei šalia kaktuso bus pasodintos fitonijos, vienas iš šių augalų neabejotinai nukentės.

„Fitonijos mėgsta drėgmę, tad jas reikia nuolat laistyti, kitu atveju jos nuvys. O kaktusai – priešingai. Laistomi jie greitai supūtų. Žinių apie gėles semiuosi iš interneto, bet geriausia praktika yra tada, kai pati eksperimentuoju ir pamatau, kaip augalams sekasi augti kartu“, – teigė pašnekovė.

Ji sakė, jog norintieji patys pasigaminti miniatiūrinį sodą privalo gerai apgalvoti tai, kiek vėliau dėmesio jam galės skirti. Nuo to priklauso sodinamų augalų pasirinkimas. Taip pat būtina pagalvoti ir apie drenažą, žemių rūšis bei jų kiekius.

Indrės teigimu, miniatiūrinis sodas savo grožį gali išlaikyti mažiausiai pusmetį, tačiau viskas priklauso nuo jo priežiūros. Pagrindinė žmonių daroma klaida – pernelyg dažnas augalų laistymas. Kalvarijietės nuomone, mini sodų priežiūra nėra sudėtinga. Juos tereikia padėti ten, kur nesvilina tiesioginiai saulės spinduliai, bet ir nelaikyti visiškame pavėsyje. Šaltesniu metų laiku laistyti augalus užtenka kartą per savaitę, o vasarą tai daryti galima ir dažniau. Kaktusus pakanka palieti kartą per mėnesį. Kai augalai paauga ar išleidžia atžalų, juos galima karpyti, formuoti.

Įprastai Indrė gamina dviejų rūšių sodus. Vasarą žmonės daugiausiai perka kabančius mini sodus – nedidelius stiklinius burbulus, pakabinamus ant metalinio stovo. Žiemą, kai visiems norisi daugiau šviesos, o už lango temsta daug anksčiau, klientai iš suvalkietės dažniau perka didelius, pastatomus mini sodus su lemputėmis. I.Nikitina teigė mėgstanti naujus iššūkius, tad gėles komponuojanti įvairiose vietose ir daiktuose, kurie iš pirmo žvilgsnio neatrodo tam pritaikyti. Neseniai ji palėpėje atrado močiutes stiklainius, į kuriuos taip pat pradėjo sodinti augalų kompozicijas.

I.Nikitina: „Man gamta – viskas. Joje randu poilsį nuo kasdienybės triukšmo, atgaunu jėgas.“

I.Nikitina: „Man gamta – viskas. Joje randu poilsį nuo kasdienybės triukšmo, atgaunu jėgas.“

Mamos ir močiutės įtaka

Įprastai per mėnesį jauna moteris parduoda apie 20 mini sodų. Prieš didžiąsias metų šventes jų populiarumas išauga dar labiau. Prie vieno iš savo kūrinių gamybos ji įprastai sugaišta bent dvi valandas. Padaryti mažesnį miniatiūrinį sodą neretai užtrunka net ilgiau nei didelį. Daugiausiai laiko užima suręsti mažus namelius, sūpynes ir kitokias panašias dekoracijas.

„Įprastai viską darau pati. Gamybos procesas atrodo maždaug taip: pilnas kambarys arba pavėsinė žemių ir akmenėlių, aplinkui galybė besimėtančių vazonų ir vazonėlių, pincetas, šaukštas, vaza bei kiti gamybai reikalingi daiktai. Kurdama sodą niekada neturiu aiškios vizijos, kaip atrodys galutinis rezultatas. Viskas gimsta natūraliai, o tai mane labiausiai ir žavi. Dažniausiai galutinis rezultatas būna daug geresnis už pirminius lūkesčius“, – džiaugėsi pašnekovė.

Už meilę augalams ir gamtai ji labiausiai dėkinga savo mamai Dalei ir močiutei Janinai. Indrė augo kaime, tad su mama beveik kas vakarą eidavo pasivaikščioti po laukus, klausydavosi paukščių čiulbėjimo. Būtent mama ją išmokė gerbti gamtą. Tuo tarpu močiutė namuose augino didžiulius gėlynus.

„Močiutė daug laiko praleisdavo tarp gėlių, beveik tiek, kiek aš dabar. Man gamta – viskas. Joje randu poilsį nuo kasdienybės triukšmo, atgaunu jėgas. Matyt, dėl to ir pasirinkau gamtos mokslų studijas, kad net ir studijuodama galėčiau būti arčiau gamtos“, – svarstė Kalvarijos gyventoja.

47051029_105020550532720_4268589840250961920_o

Vieta – nesvarbi

Medžiagas savo gaminamiems miniatiūriniams sodams Indrė „medžioja“ įvairiose vietose. Pavyzdžiui, žemes bei molio granules, skirtas drenažui, ji perka ūkinių prekių parduotuvėse, vazas neretai siunčiasi iš užsienio, o kartais jų randa ir Lietuvoje. Kiek sunkiau jai būna su augalais. Jų jauna moteris ieško įvairiuose išpardavimuose, taip pat teiraujasi pas jų augintojus. Nemažai medžiagų, skirtų dekoracijoms, I.Nikitina randa tiesiog gamtoje. Tai ir medžio žievės, ir kriauklės, ir akmenėliai bei kt.

Iš pradžių mini sodus Indrė gamino tik sau ir savo artimiesiems. Pastariesiems labai patiko ši idėja, tačiau daugelis abejojo, ar šį suvalkietės pomėgį galima paversti verslu. Pati I.Nikitina laikėsi kiek kitokios nuomonės ir kantriai siekė savo tikslų. Dabar pas ją namuose mini sodai ilgai neužsilaiko – žmonės juos greitai išperka.

„Iš pradžių į internetą įkėliau dviejų savo pagamintų mini sodų nuotraukas ir sulaukiau nemažo susidomėjimo. Dar daugiau dėmesio gavau tada, kai pagaminau pirmąjį kabantį mini sodą. Tuomet teturėjau jį vieną, tad teko pradėti didesnių apimčių gamybą. Kadangi dabar gyvenu nedideliame miestelyje, savo gaminius daugiausiai realizuoju Kalvarijos bei Marijampolės rajonuose, tačiau tenka juos vežti ir į Kauną, ir Klaipėdą.

Esant dideliems užsakymų kiekiams važiuoju ir į kitus miestus. Į užsienį, deja, siųsti sodų negaliu, nes transportuojami jie gali pernelyg susikratyti ir prarasti visą savo grožį. Tiesa, mano gaminių yra užsienyje. Kartą du kabančius sodus pardaviau žmonėms, automobiliu vykusiems į Vokietiją. Vėliau jie atsiuntė nuotrauką su pražydusiais geltonais žiedais. Buvo labai smagu“, – šypsojosi pašnekovė.

Jai ne kartą yra tekę gaminti miniatiūrinius sodus ir pagal specialius užsakymus. Indrė prisiminė, kaip sykį buvo paprašyta padaryti paplūdimio krantą primenantį kūrinį, kuris turėjo būti laikomas laive. Jauna moteris ilgai rentė paplūdimio namelį su šiaudiniu stogu, o krantą nusėjo jūros žvaigždėmis. Jai pačiai šis užsakymas buvo nauja ir be galo įdomi patirtis. Ji teigė visada su mielu noru laukianti specialių užsakymų, nes jie priverčia tobulėti.

Maloniausia Indrei būna tada, kai klientai pas ją po kurio laiko sugrįžta vėl. O tokių atvejų pasitaiko ne taip ir retai. Šiuo metu Kalvarijoje gyvenanti moteris svajoja sukurti mini sodą su ežeru ar jūra. Tiesa, iš pradžių ji dar turi išmokti dirbti su epoksidine derva, tačiau pamažu šis procesas įgauna pagreitį.

„Manau, kad net ir mažuose Lietuvos miesteliuose galima visiškai save realizuoti. Svarbiausia susirasti mėgstamą veiklą, dirbti iš visos širdies, stengtis ir niekada nepasiduoti. Man ir pačiai buvo minčių viską mesti, ypač kai kažkada stipriai sumažėjo mini sodų pardavimai. Visgi aš buvau kantri, laukiau ir nepasidaviau. Tikiuosi, ateityje mano kūriniai taps dar populiaresni“, – vylėsi I.Nikitina.

 

15 min.