Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Sugrįžę į savają Itakę ant Nemuno kranto

 Veliuonoje gyvenanti rašytojų šeima – praeityje chirurgu dirbęs Gasparas Aleksa ir bibliotekininkė Violeta Šoblinskaitė-Aleksa – aktyviai kuriantys, žinomi kultūros žmonės, 2013 metais apdovanoti LR Seimo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliais „Tarnaukite Lietuvai“, o Jurbarko bibliotekos parko alėjoje bibliotekininkė ir medžio meistrė Lina Maziliauskienė pernai jiems išdrožė dailų vardinį suolelį. Su abiem kūrėjais kalbuosi apie jų kasdienybę ir kūrybą.

-Jau 19 metų gyvenate Veliuonoje. Kuo ji jums ypatinga?

Gasparas. Gimiau netoli Veliuonos, Antkalnės kaimo vienkiemyje. Vaikystėje į miestelį eidavome basi. Apsiaudavome prieš pat bažnyčią. Dabar gyvenu gražiausioje miestelio vietoje. Kiekvieną rytą, išlydėjęs Violetą į darbą, pro didžiulį langą pasigėrėjęs šv. Jono Nepomuko šaltinio šlaitais ir už jų srūvančiu Nemunu, vis aiškiau suvokiu: ko labiausiai troškau, išsipildė. Iš tėviškės išvykau tuoj po vidurinės – tiesiai į Kauno medicinos institutą. Vėliau, jau dirbdamas Vilniuje, supratau, kad miesto šurmulys – ne man. Taigi dabar jaučiuosi panašiai kaip Odisėjas, palikęs Itakę ir vėlei į ją sugrįžęs. Tikriausiai panašiai jautėsi iš karų ir sukilimų grįžę mano protėviai, kurių net septynių kartų vardus užtikau Veliuonos bažnyčios knygose. Čia, miestelio kapinėse ant Margų kalno, jų kapai.

Visą gyvenimą kantriai dirbau, tačiau turtų nesukaupiau. Toks mano kraujas – niekada nesigailiu padėjęs stokojančiam, myliu bičiulius, kuriems jaučiu sielos giminystę. Dėkui Viešpačiui, ir žmoną Violetą sutikau panašią, todėl mėgstame sakyti – svečias į namus, Dievas į namus.

Dažnas paklausia, ar nepasiilgstu ligonių, operacinės? Esu įsitikinęs, kad operuoti turi jauni chirurgai, kurių rankos tvirtos, akys kaip sakalo ir protas guvus. O antroje gyvenimo pusėje privalai džiaugtis rimtimi, kuri spinduliuoja šviesų liūdesį.

Svečiai G.Aleksos vynuogyne (iš kairės): režisierius iš Ukrainos Vitalijus Liubota, fotografas Kęstutis Urbonas, aktorė Rasa Kulytė, kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė. Asmeninio archyvo nuotr.

Veliuoniškiai – darbštūs, geraširdžiai, vaišingi, bet atsargūs, gal net įtarūs. Vos tik sugrįžę į miestelį perkėlėme mūsų įkurtą viešąją įstaigą ,,Nugalėk save“, žurnalo ,,Bičiulis“ redakciją, pradėjome kurti socialinių paslaugų dienos centrą ir... likome nesuprasti. Naujovės sunkiai prigijo. Gal be reikalo apie tai užsiminiau, nes buvęs sovietinis įšalas dabar jau ištirpęs, išgaravęs...

Violeta. Iš gimtosios Žemaitijos vos dešimties metelių buvau išvežta į Vilnių, kuriame ir vidurinė baigta, ir studijos. Po jų gavau paskyrimą į Jurbarko rajoną, dirbau rajono laikraštyje „Šviesa“, tad ir su Veliuona esu šiek tiek ilgėliau pažįstama nei pastarieji 19 metų, kai čia apsigyvenome. Kai paklajojusi po Lietuvą ir vėl atsidūriau ant aukšto Nemuno skardžio, supratau, kad niekur kitur neturėsiu tokio plačiaekranio televizoriaus, koks atsiveria iš mūsų namų langų. Tas „televizorius“, tiesa, tik keturis kartus per metus keičia „programą“, tačiau su kiekvienu metų laiku dovanoja vis kitokio grožio. Veliuona – mano namai, Gasparas, darbas.

-Violeta, esate išrinkta geriausia regione 2018 metų bibliotekininke – apdovanota „Jonvabaliu“. Jums patinka šis darbas?

Džiaugiuosi, kad gavau šį darbą. Knygos – mano pasaulis nuo mažų dienų. Visą gyvenimą sekiau literatūros procesą, turiu daug bičiulių menininkų. Tad man nėra sunku prisikviesti įdomių žmonių į bibliotekos renginius.

Daug dirbu su vaikais. Naiviai tikiu, kad nuo vaikystės įgudusiems paimti į rankas knygą, prasivers durelės į pasaulio grožį, į fantazijos erdves. Kasdienybė yra išbandymas, net ir vaikui. O knyga – puiki galimybė atgauti širdį kiek kitokiame pasaulyje arba pasitikrinti vertybes.

Pernai su jaunimu, talkinami Kultūros centro renginių organizatorės Irmos Svetlauskienės, pastatėme „Eglę žalčių karalienę“. Regis, mums pavyko. Viliuosi, vaikai nepamirš šios patirties.

Miestelių bibliotekininkės yra tikros barbės devyndarbės – viską turime išmanyti, viską gebėti: reikia ir skaitytojus aptarnauti, ir fondais rūpintis, ir kraštotyra, ir projektus rašyti, ir įvairiausias veiklas vykdyti...

Poetai ir muzikantai vaišinasi Violetos ir Gasparo namuose po vakaro, skirto 2019 Žemaitijos metams. Asmeninio archyvo nuotr.

-Abu esate žymūs Jurbarko rajono kultūros žmonės. O rajono ir šalies valdžia skiria ganėtinai dėmesio, lėšų kultūrai?

Violeta. Rajono valdžia nesiskundžiame. Lėšų skiriama tiek, kiek turima. Šiuo metu didžiausia viltis – kad bus įsteigta menininko Šarūno Šimulyno premija. Šiemet švęsime šio veliuoniškio, garsaus savo grafikos, tapybos ir skulptūros darbais, taip pat labai savito balso poeto ir novelisto 80-metį. Pagerbsime jį per tradicinį rudens renginį – „Veliuonos novelę“, kurios projektą jau daugelį metų remia Jurbarko rajono savivaldybė.

Gasparas. Mane nustebino, kad vasaros pabaigoje Jurbarko bibliotekos parke tarp įrengtų ypatingų septynių suolų atsirado ir skirtasis mudviem su Violeta. Tokie malonūs priminimai, kad vis dar esi rašytojas, priverčia susirūpinti, ragina: netinginiauk, rečiau žvalgykis pro langus, susikaupk virš balto lapo. Rajono valdžia mūsų sumanymus remia. O Lietuvos kultūros fondo ekspertams mano nagrinėjamos temos tikriausiai yra nepatrauklios.

-Gasparai, jūsų naujausias, penktasis, romanas „Šventojo Akiplėšos medžioklė“ – apie žymų kunigą disidentą Juozą Zdebskį. Papasakokite, kodėl ėmėtės šios temos.

Piligriminėje kelionėje į Šventąją žemę susipažinau su šešiomis vienuolėmis, iš kurių net dvi (sesuo Regina Edita Teresiūtė SJE ir Aloyza Malinauskaitė SJE) gerai pažinojo šį kunigą, veikė su juo pavojingomis pogrindžio sąlygomis. Sužavėjo kunigo Juozo ypatingas požiūris į meilę priešams, į vyro ir moters psichologiją, artimą šv. Jono Pauliaus II žmogaus kūno teologijos principams. Sužinojau kunigą J.Zdebskį turėjus svajonę parašyti katalikišką romaną – naujovišką, nenuobodų, paremtą patirtimi. Jis nespėjo svajonės įgyvendinti. Tuomet ir sukirbėjo mintis: „O jeigu tą padaryčiau aš?“ Ieškojau kunigo bendražygių, lankiau juos, šnekėjausi, filmavau... Kaip iš gausybės rago pasipylė įvairūs leidiniai, dienoraščiai, atsiminimai.

J.Zdebskis savo nuoširdumu ir akivaizdžiu sekimu Jėzumi mane tiesiog užbūrė. Atvėrė akis, kaip atpažinti mažiausius stebuklus gyvenime. Vienas iš tikslų, kodėl rašiau šį romaną, tai noras sudominti netikinčius pasauliečius naujomis originaliomis idėjomis. Taip pat priminti, kad kovoje dėl Lietuvos ateities ir laisvės didelį darbą nuveikė dvasininkai, vienuolės, Eucharistijos bičiulių sąjūdis, nors buvo sovietinio saugumo persekioti, kalinti, žudyti, vadinti ekstremistais, buržuaziniais nacionalistais. Deja, netrūko ir tokių tikinčių pasauliečių, kurie pasiryžėlius šmeižė, įskųsdavo ir persekiojo.

Sakartvelo šventėje 100-mečio jubiliejaus šventėje Valdovų rūmuose: (iš kairės) Veliuonos gydytoja Nijolė Dungveckienė, V. Šoblinskaitė - Aleksa, Sakartvelo ambasadorė Khatuna Salukvadzė, G. Aleksa. Asmeninio archyvo nuotr.

-Nors J.Zdebskį sieja nuostabi draugystė su Kristumi, bet ir jame kartais prabunda Akiplėša, romane jis klausia, ką Viešpats, siųsdamas tiek išbandymų, nori jam pasakyti? O kodėl toks rūsčiai žiaurus kito veikėjo, saugumiečio J.Šalnos, likimas?Du Dievo kūriniai, du likimai, du kančių keliai. Kokia galėtų būti jų bendra (jeigu tokia įmanoma) kasdienio mąstymo malda?

Tyla. Nušvitimo tyla. Ta tyla, kurios žmonės instinktyviai ieško. Kartais net neįtardami, kad stovi didelio ieškojimo kelyje. Vaizduodamas kunigo gyvenimą, stengiausi kuo rečiau minėti Viešpaties vardą, nes Jo šlovė yra kiekvienoje sekundėje, o štai J.Šalnai prireikė viso gyvenimo, kad pagaliau pasijustų ne vienišas, kad praregėjimas įvyktų tik mirties akimirką. Tačiau tas praregėjimas įvyko – tai ir yra Dievo meilės stebuklas.

-Violeta, poezijos knygą „Romanas su Frau“ parašėte po pusantro mėnesio 93 metų senutės Lotos slaugymo Vokietijoje. Kodėl ryžotės šiam darbui ir kas labiausiai įsiminė iš tos nelengvos patirties?

„Romanas su Frau“ – tai savotiškas mano tarnystės Vokietijoje dienoraštis. Kas užrašyta, tas labiausiai ir įsiminė. Pridurčiau nebent, kad močiutė, kurią slaugiau, vardu visai ne Lota, miestelis, minimas knygoje, visai ne Dasenbergas, o humoro dozė knygoje kur kas didesnė nei ta, kurią per 47 dienas patyriau. Maniau, knyga sukels didesnį susidomėjimą. Deja! Literatūrinėje spaudoje ji net nepaminėta. Spaudą sudomino gerokai bulvarinės to mano „pasiryžimo“ smulkmenos. Bet juk visai ne to siekiau knygą rašydama...

-Abu esate rašytojai, esantys arti žemės. Ar žemės darbai jums pareiga, vargelis ar malonumas?

Violeta. Kol jaunas žalias esi, labai svarbu kuo daugiau gėlių aplinkui namus prisodinti, gražiai daržus nuravėti. O kai atsiranda proto daugiau nei laiko ar sveikatos, supranti, kad patys gražiausi gėlynai – tai natūralūs žolynai. Dabar jau ta kryptimi mudu ir sukame. Iš daržovių užsiauginame agurkų (nes tik namie auginti tinka raugti), moliūgų, bazilikų ir kitų prieskoninių žolelių, pupelių. Ko dar? Pomidorų! Bet juos augina Gasparas, man neleidžiama kišti nagų. Jis geriau žino, kada ravėti, laistyti, tręšti, genėti. Man patikima tik prinokusius nuraškyti. Kita vertus, kai pradėjau kasdien kulniuoti į darbą, vyras ir laiko turi daugiau: jis rudenį obuolius išskina, kitus vaisius, vynuoges... Jo tėviškės sodas labai didelis, visokio gėrio ten sunoksta. Man belieka tik truputį pagelbėti, kad niekas, kas Dievulio duota, nepražūtų ir per visą žiemą mus maitintų.

Gasparas. Man svarbu, kad nepristigtume obuolių, pomidorų, o bulvių, burokėlių, kopūstų, morkų neauginame, perkame iš ūkininkų.

-Jus nuolat lanko gausybė draugų bei svečių ir giria kaip nuoširdžius, vaišingus šeimininkus. Violeta, kokie jūsų firminiai patiekalai?

Man labai patinka Kaukazo virtuvė. Kai būna laiko ir ūpo, gaminu įdarytus baklažanus, dolmą, chinkalius, chačapurius ir daug kitų skanėstų. Žydų valgius irgi mėgstame – foršmaką, tsymę... Kai daugiau žmonių prie stalo susirenka, verdu firminį troškinį, primenantį lenkišką bigosą, arba kepu bulvių plokštainį su vištiena, o vasarą, žinoma, šeškepsnius ant laužo (šeškepsniai – mano pačios sugalvotas naujadaras, visai ne šeško mėsytė, o vadinamieji šašlykai.)

Kasdien ant mūsų stalo, žinoma, neįmantrūs lietuviški patiekalai. Pusryčiaudami suvalgome po raugintų česnakų galvą. Jie nedirgina skrandžio, o ir kvapo nėra. Dar labai mėgstame bazilikų pastą, jos per vasarą prisigaminu daug, užsišaldome šaldiklyje – iki šviežių bazilikų užtenka.

-Girdėjau, kad svečius vaišinate dieviško skonio vynuogių vynu. Gasparai, papasakokite, kaip jį gaminate?

Vyno gamybos tradiciją paveldėjau iš tėvų. Tėveliai jį raugdavo iš obuolių, juodųjų serbentų, šermukšnių arba vyšnių sulčių. Mūsų kaimo šviesuomenė svečius vaišindavo tik nestipriu vynu. Degtinės ant stalo nebūdavo.

Iš obuolių pasigaminu sidro. O vynmedis mūsų sodyboje, kurią nusipirkome, augo šalia namo. Iš seno kelmo užsiauginau gražų jauną vynuogyną, Sakartvele nusižiūrėjęs, kaip tas daroma, įrengiau atramas, kad lengviau būtų uogas rudenį skinti.

Vyną užraugiu rudenį po šalnų. Jokių stebuklų nedarau, tik man rūgstantį vyną prižiūrėti labai patinka.

Rekomenduojami video