Aplinką puošiantys masyvūs krepšiai pinami iš nedžiovintų vytelių.

Rankos. Mugėse iš jų galima atpažinti, ar prieš tave stovi pats pynėjas, klumpių drožėjas, puodžius, ar tik perpardavinėtojas.  „Darbščias rankas sarmata rodyti“, – šypsosi savamokslė pynėja, tautodailininkė Augenija Ruželienė ir pripažįsta, kad  šis amatas nėra lengvas. Visgi jo imasi iš polėkio.

Išgarsino skrybėlė rekordininkė

2018 m. Vilniuje vykusioje Kaziuko mugėje pasiektas Lietuvos rekordas – pynėja iš vytelių Augenija Ruželienė tada nupynė didžiausią skrybėlę. Jį užfiksavo agentūra „Factum“. Per tris mugės dienas lankytojų akyse nupintas galvos apdangalas tapo Benedikto turgaus puošmena ir liko sostinėje. Beje, galvos apdangalu tą skrybėlę būtų galima tik simboliškai pavadinti, nes pagal išmatavimus ji tiktų nebent milžinui: skrybėlė 2,07 m skersmens, 6,5 m bryliaus apimties, 3,6 m ertmės galvai apimties, 1,16 m aukščio. Apie tai primena Augenijos namuose saugomas agentūros „Factum“ direktoriaus Vytauto Navaičio pasirašytas diplomas. Norėdama prisiminti skrybėlę rekordininkę, nusipynė gerokai mažesnę, telpančią ant jos pačios galvos. Pasak jos, žiūrėdami į moterį, besidarbuojančią su 3 metrų vytelėmis, lankytojai netikėjo, kad spės nupinti.  „Klausiausi ir galvojau – jūs nieko nežinote“, – atskleidė Augenija. Komentarai jos iš negąsdino, nes kai kurie pynimo etapai iš tiesų užtrunka ilgėliau, tačiau paskui darbas einasi spėriai.

Pinant reikia jėgos.

Pinant reikia jėgos.

Dovana

Augenija gimė netoli Salų, Jurkupių kaime. Augo daugiavaikėje šeimoje, tad prižiūrėjo jaunesnes seseris ir brolius. Sukūrusi šeimą gyveno ūkiškai. Mama mezgė ir siuvo, siuvo ir anyta, taigi šie užsiėmimai nebuvo svetimi  Augenijai – pati užsimanė nusipirkti siuvimo, mezgimo  mašinas. Netruko sulaukti pagyrimų, kad jos du sūnūs į mokyklą vaikšto apsirengę „kaip iš katalogo“.

Tačiau viskas apsivertė, kai kaimynė Stanislava Čerškutė jai padovanojo Kazio Mirinausko knygutę „Viskas iš vytelių”, mat pamatė, kad daugiabučio kieme Augenija, puošdama aplinką, tai tvorelę sukala, tai ją išpina.  Iš tiesų tai buvo puikus pradžiamokslis su aprašymais, kaip pinti, kaip dugną dėti. Augenija, pakelėse prisipjovusi vytelių, išbandė visus pavyzdžius: nusipynė paprastą krepšį bulvėms (dar tebestovi kažkur užkištas, nenaudojamas) ir ėmėsi sudėtingesnių formų – apvalių, ovalių, keturkampių, trikampių.

Pynėja vytelių užsiaugina pati. Rudenį, nukritus lapams, iš šio laukelio jau bus galima prisipjauti vytelių.

Pynėja vytelių užsiaugina pati. Rudenį, nukritus lapams, iš šio laukelio jau bus galima prisipjauti vytelių.

Kuo svarbūs Kamajai?

Norėdama pasitobulinti, 2009 m. lankė kursus Rokiškio suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centre. Juos vedė Regina Raišienė. „Man rūpėjo kuo daugiau sužinoti, išmokti, tai klausinėdavau ir klausinėdavau. Sulaukdavau mokytojos pastebėjimų, kad reikalauju dėmesio. Betgi aš išmokti noriu! Tie kursai man labai pagelbėjo“, – sako sališkė.

Ji su šypsena prisimena pirmąją mugę, kurioje dalyvavo. Į tradicinę šventę  „Kuc kuc Kamajuos“ atsivežė parduoti šešis pintus daiktus. Tris pardavė, likusius padovanojo. Paskui darbai taip įsisiūbavo, kad 2012 m. tapo tautodailininke, pradėjo dalyvauti parodose.

Tradicijas derina su naujovėmis

Būtent dėl parodų Augenija savo bute Salose laiko daugybę pintų daiktų – tai lėkštutės, trijų aukštų vazos, padėklai, pintinės, dėžės skalbiniams, krepšiai, suktukai, lopšys  ir kt. Vieni pinti iš nužievintų vytelių, kiti – iš nenužievintų.  Kai kuriuose persipina net kelios spalvos ir atspalviai  – žalsvi, rusvi, rausvi, rudi. Anot jos,  pynime nėra griežtų taisyklių, yra tik pagrindinai pynimai: paprastas, keleto  vytelių, pynės, sluoksnio pynimas.  Bet gali fantazuoti ir visus pynimo būdus sudėti į vieną gaminį.  Dabar daugelį įmantrių raštų  „pastudijuoja“ internete, tačiau jokiu būdu neatmeta senųjų pynimų.  Pavyzdžiui, spiraliniu pynimu išpinta lėkštė, išpuoštos  sieto sienelės.

Aplinką puošiantys masyvūs krepšiai pinami iš nedžiovintų vytelių.

Aplinką puošiantys masyvūs krepšiai pinami iš nedžiovintų vytelių.

Kuriems užsakovams pasiseka?

Kai buvo jauna, rūpėjo tai, ką greitai galima padaryti. Norinčius užsisakyti gaminių, jinai nuramina – pagal užsakymus nepina. Neslepia – jų pasitaikydavo, tačiau neįvykdydavo. Kodėl?  Tai susiję su polėkiu, įkvėpimu: „O gal aš to daikto nenoriu pinti? Neseniai  yra prašę, pažadėjau, bet ne…  Pinu tai, ką noriu.“ Tiesa, laimė nusišypso tiems užsakovams, kurie savo norus išsako tinkamu momentu, kai Augeniją būna  pagavęs azartas pinti tam tikros paskirties gaminius. Tuomet ji neatsisako.

Lietuvos rekordui prisiminti Augenija Ruželienė nusipynė sau skrybėlę.

Lietuvos rekordui prisiminti Augenija Ruželienė nusipynė sau skrybėlę.

Pirko tik už litus

Iš pradžių vyteles moteris rinkosi pakelėse. Palankiusi kursus sužinojo, kad vytelių galima nusipirkti Jankų kaime (Šakių r.). Tokį tolimą kelią nuvažiavus, privalai daug pirkti. Ji įsigydavo 10-15 tūkst. vytelių. Skaičiai atrodo milžiniški, tačiau, pasak Augenijos, nusiperki 1 tūkst. plonų vytelių, tai pundelį pasikiši po pažasčiai ir nueini. Jei storesnių, tai glėbys didesnis. Čia ji leidžiasi vardinti skaičius ir vytelių kategorijas, į kurias jos skirstomos pagal ilgius. „Pirkdavau, išleisdavau apie 2 tūkst. litų, tada sėsdavau, pindavau ir galvodavau, kad tą sumą būtinai reikia atsiimti. Galvodavau, kokios šventės vyksta rajone. Rinkdavausi,  kad nereikėtų toli važiuoti. Iš pradžių siūlydavausi pažadėdama pademonstruoti pynimą. Žodžiu, išleistą sumą reikėdavo atsiimti. Kai atsiimdavau, pindavau savo malonumui“, – pasakojo pynėja.  Apie kainas eurais ji teigia neišmananti, nes dabar vytelių užsiaugina pati.

Augenija rodo netoli namų esantį karklams paskirtą laukelį. Gegužės mėnesį čia matyti tik stagarai, tačiau netrukus ims želti ūgliai ir rudenį, nukritus lapams, jau būtų galima prisipjauti tinkamų vytelių. Tačiau  rudenį nupjautas sunkiai įmanoma nužievinti, jas tenka virinti 2 val., todėl geriausia pjauti tada, kai pradeda vegetuoti, t. y. pavasarį. Žaliavos galima prisirankioti ir pakelėse, pakrūmėse, tačiau pati auginti vyteles ėmėsi ne be reikalo, mat prisireikus jų čia visada rasi, o laukuose augančias dar reikia užtikti.

Aplinką puošiantys masyvūs krepšiai pinami iš nedžiovintų vytelių.

Aplinką puošiantys masyvūs krepšiai pinami iš nedžiovintų vytelių.

Lengva tik pažiūrėti

Kas labiausiai rūpi pirkėjams? Krepšiai, ypač su dangčiais. Per dieną yra nupynusi du krepšius. Tačiau tam reikia laiko, nes jei turi tik tris valandas, tai nieko gero nenuveiksi, tik prišiukšlinsi.  Laiko pynimui mažoka, nes Augenija dirba Salų dvaro amatų dirbtuvėse edukatore.

Pinant prireikia nemažai fizinės jėgos, kadangi  tenka darbuotis peiliu, yla ir kitais įrankiais, kuriais pjaunama, kerpama, skeliama vytelė ir taip pasigaminama pluošto. Pynimas sunkus darbas, nes medį reikia suvaldyti. „Šventėse demonstruoju pynimą. Žiūrovams  atrodo, kad tai darau lengvai.  Taip nėra. Pavargsta rankos. Dėl to pynėjų  amatas neilgas“, – sako tautodailininkė, tačiau iš plačios  šypsenos nesimato, kad šis amatas jai pabostų.