Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Tepalai, užtepėlės ir svajonė apie šimtalapį

Kas yra bendra tarp automobilių remonto ir namų virtuvės? Kodėl automobilių meistrui kvepia raudonėlis ir ką primena žalios kalendros skonis? Ar vokiečių aviganis Toris, kuriam leidžiama braškėmis mėgautis tiesiai iš lysvės, yra gurmanas vegetaras, ar tiesiog labai gyvūnus mylinčių ir skaniai gaminančių žmonių draugas?

Apie šiuos ir kitus dalykus – įspūdžiai iš „kulinarinės kelionės“ pas individualios įmonės savininką Renatą Anichimavičių. Susitikimo vieta – žaliuojantis, žydintis remonto dirbtuvių kiemo kampelis. Su suolais iš medžio kamieno ir stalą atstojančiu didžiuliu akmeniu.

„Čia pyragas pagal žmonos Editos receptą, tik mano rankomis padarytas“, - iš šiugždančios plėvelės vynioja šviežutėlį šokoladu kvepiantį desertą – „ tinginį“. Jis tikrai kitoks, nei iki šiol teko ragauti, tačiau kulinaras neišduoda firminio žmonos recepto. „Tinginys“ tirpsta burnoje, skalaujamas kavos. Nepastebimai tirpsta ir laikas. Pokalbis su Renatu – lyg kulinarinė „meditacija“, pasibaigianti užtepėlės iš žalių alyvuogių nepamirštamu skoniu ir pašnekovo žodžiais, kad ir mašinas taisyti, ir maistą gaminti reikia su meile.

Pokalbį saugo vilkšunis Toris, mėgstantis susirinkti pievelėje sirpstančias žemuoges, o netrukus galėsiantis mėgautis sode agrastais. Šiam uogų mėgėjui leidžiama ir pasibraškiauti pas Renato žmonos tėvelius – mylinčius, skaniai gaminančius biržiečius.

Viena iš Editos ir Renato Anichimavičių šeimos aistrų – kelionės. Poros nuotrauka Italijoje.

Mintys – iš receptų, pirmieji įgūdžiai – iš vaikystės namų

44 metų biržietis Renatas Anichimavičius draugams pažįstamas kaip skaniai gaminantis žmogus. Draugai ir paakino kalbinti automobilių remonto meistrą, kuris ne tik mėsos, daržovių patiekalus moka paruošti, bet ir tortą gali pagaminti. Valgių receptus Renatas renkasi tokius, kurie nereikalauja ypatingų pastangų ir laiko. „Su maistu nereikia žaisti - reikia viską daryti greitai“, - žinomo kulinaro mintimi vadovaujasi vyras. Vienas jam labiausiai patinkančių kulinarų – virtuvės šefas, profesionalas italas Gian Luca Demarco. Renatas yra jo vedamos televizijos laidos gerbėjas. Patinka ir Jamie Oliverio, Beatos Nicholson, neprofesionalių kulinarų Giedriaus Vilpišausko bei Alfo Ivanausko receptai.

Renatas sako dviračio neišradinėjantis ir pats naujų receptų nekuriantis – tik kartais juos patobulinantis pagal savo ir šeimos skonį ar turimus produktus.

„Tobulėti ir mokytis reikia nuolat“, - sako Renatas, valgį gaminti pradėjęs dar tėvų namuose. Jam ir dvejais metais jaunesniam broliui Tomui tekdavę ir mamos paliktus (ji dirbo tuometinėje konservų gamykloje) pusgaminius pasiruošti, ir patiems ką nors išsivirti. „Mokėjau padaryti gerą tešlą virtiniams. Mano krikšto mama Reginutė Lapienė, kuri pati labai gerai viską gamina, girdavo. Dabar virtinių nebedarau – reikės kada nors pagaminti ir užšaldyti. Daug“, - pasiryžta pašnekovas.

„Kulinarinis“ genofondas

Renatas pirmiausiai kalba apie žmonos Editos mamą - Jūratę Gendvilienę. Jos verdami ukrainietiški barščiai esantys ypatingi. „Barščiai – išskirtiniai. Ir virtiniai pas senelius labai skanūs – tokie konkretūs, naminiai“, - giria žmonos tėvus Jūratę ir Juozą Gendvilus. Dabar maistą dažniau gaminantis senelis, kuriam jau 85 – eri.

„Idealūs jo gaminami šašlykai – tokie senoviniai, su actu. Su jais senelis dirba - varto ir panašiai. Žodžiu, kad tikrai būtų skanūs, gerokai pažaidžia ruošdamas“, - pasakoja Renatas.

Jo mamai Danutei Anichimavičienei liepą sukaks 70 metų. „Reikės mums su Anglijoje gyvenančiu broliu Tomu kažką sugalvoti šita proga“, - kalba Renatas ir prisimena mamos gamintą maistą. Tai būdavę daugiausia lietuviški patiekalai – balandėliai, kepsniai. Mama ir tortus kepdavusi, jais tekdavę prekiauti. Taip šeima stengėsi užsidirbti pragyvenimui, kai Lietuvai atkūrus nepriklausomybę transformavosi ar užsidarė įmonės.

„Kepdavo mama „Medutį“, taip pat tokį želė ir putėsių tortą, kuris man labai patikdavo – daug galėdavau jo suvalgyti, greitai nelikdavo“, - su šypsena kalba Renatas. Jis mena, kaip iškeptus didžiulius biskvitus tekdavo padėti pjaustyti siūlu – kad būtų lygūs kraštai. Kokybiškų didelių peilių tuo metu nebuvo.

Dabar jau anapilin išėjęs jo tėvas Jaroslavas, vadintas Jaručiu, taip pat mokėjo maistą gaminti. Armijoje virėju buvęs nuotraukoms jis pozuodavo prie puodų su samčiu. Renatas mena tėčio daromus virtinius, kurių kraštelius jis mokėdavęs kažkaip ypatingai susukti. „Man taip, kaip tėveliui niekada neišeidavo“, - sako sūnus.

phpbwgXOB

Geriausi vertintojai – vaikai

Anichimavičių šeimos namuose mėgstama gaminti. Mamos Editos ir tėčio Renato patiekalais mėgaujasi dukros - septyniolikmetė Gabija ir vienuolikmetė Medeina. „Vaikai – geriausi vertintojai, nes jie niekada nemeluoja“, - sako tėtis. Jaunesnioji mergaitė mėgstanti kone viską, o Gabija – vegetarė. Nevalgo mėsos. Tačiau ji ir pati moka pagaminti skanų vegetarišką maistą, kuriuo gardžiuojasi namiškiai. Kai tėtis verda savo firminį plovą, Gabijai skirta dalis gaminama be mėsos.

Renatas plovą sako verdantis kone tris valandas – tiek trunka produktų paruošimo eiliškumas. Plovo, kuris patinka ir šeimai, ir draugams, pagrindu virėjas vadina ne mėsą („Agare“ perkamą jautieną), o prieskonius. Tarp jų – kalendrą, kuminą. Šie trinami grūstuvėje, kurią, kaip ir krūvą prieskonių, Renatas atsivežė iš Graikijos. Dar plovui reikia daug svogūnų, morkų. Ir kantrybės.

Pagal tą patį receptą gaminamas plovas yra skirtingas, kai verdamas ant viryklės ar lauke ant ugnies. Pastarąjį būdą puikiai įvaldęs Editos ir Renato šeimos draugas.

Renatas turi sukaupęs daugybę patiekalų receptų, kurie, atspausdinti ar iškirpti iš žurnalo „Žmonės“ segami į aplanką. Receptų – daugybė. Apie juos pasakojantis kulinaras kalba ne kaip paveikslėlių kolekcionuotojas, o kaip praktikas. Jo komentarai rodo, kad Anichimavičių virtuvėje patiekalai išbandyti, o kai kurie – tobulinti.

„Šitą patiekalą Edita truputį pakeitė – įdėjo medaus“, - Giedriaus Vilpišausko vištienos su garstyčiomis receptą komentuoja pašnekovas. Nejučiomis imi ryti seiles Renatui kalbant apie, regis, paprastų

patiekalų (karštų sumuštinių, troškinio) su ispaniška „čeryzo“ (chorizo) dešra gamybą. Tik va – Biržuose tokios dešros, kaip ir daugybės kitų produktų, negali nusipirkti.

Su malonumu gali klausytis Renato pasakojimo apie įvairių rūšių lazanijos, maskarponės torto su juodaisiais serbentais gamybą arba vaikams skirto skanėsto su spanguolėmis „gimimą“ bei puošybą.

„Puošimas – mergaičių darbas. Aš turiu specialios literatūros ir įrankių, kaip padaryti įvairias puošmenas, tačiau to maža. Reikia įgūdžių“, - juokiasi automobilių ir maisto gamybos meistras.

Jo svajonė – bandyti iškepti šimtalapį. Žino, kad tam reikia ir žinių, ir tam tikrų sąlygų. „Gal kaime duonkepę krosnį teks užkurti“, - sako apie Anykščių rajone esančius mamos tėvų namus.

Kepeninės nesėkmės ir „smirdantis“ prieskonis

„Jei draugauji su rankomis, viskas tau išeis“, - dar viena žinomo kulinaro mintimi vadovaujasi ir šimtalapio sėkme tiki Renatas. Pasiteiravus apie nesėkmes, kulinaras mėgėjas sako, kad jos susijusios, pavyzdžiui, su kepenų kotletais.

„Labai norėjome kepenų kotletų. Pirkome, malėme, kepėme... Buvo įmanoma valgyt, bet.... Daugiau nebandysim. O Toris valgė – labai gerai įvertino. Jeigu jau šuo nevalgytų, - tai būtų tikrai nepavykę“, - juokiasi.

Dar Renatas sako, kad jam nepavyksta skaniai pagaminti gėlų vandenų žuvies. Kiek besistengtų, ji atsiduodanti dumblu. Tik sykį, ką tik iš tvenkinio ištrauktą žuvį iš karto kepus ant grotelių, patiekalas buvęs skanus.

Todėl mano, kad gėlų vandenų žuvis turi būti labai šviežia.

Renatas nekenčia žalių kalendrų. Jos vyrui tiesiog smirdinčios blakėmis. O raudonėlį, kuris kitiems atrodo skleidžiantis dyzelino kvapą, jis naudoja.

„Man dyzelino kvapas priimtinas“, - linksmai kalba automobilių remonto meistras, kurio dirbtuvėse - įvairiausių markių automobiliai. O šeimos šiltnamyje ir aplink jį auga prieskoniai- bazilikas, čiobrelis, mėtos, krapai, rozmarinas bei kiti, lietuviškoje žemėje klestintys.

Dvi skirtingos virtuvės ir bendras stalas

Mokyklos metais dziudo, lengvąją atletiką išbandęs, o nuo dvylikos metų į kartingų sportą nėręs Renatas varžybose iš pradžių varžybose važiuodavo tuometėje „Pioneer“ amžiaus klasėje. „Turėjau du mechanikus, važiuoti sekėsi ilgai ir neblogai, traumų pavyko išvengti“, - kalba apie kartingus ir prisimena šio sporto klubo draugus, kai kuriuos jau išėjusius į amžinąją trasą. Biržų pirmąją vidurinę mokyklą baigęs Renatas rinkosi automobilių remonto ir priežiūros profesiją. Ją ir inžinieriaus asistento kvalifikaciją įgijo Šiaulių aukštesniojoje technikos mokykloje. Nuo 2000 metų Renatas Anichimavičius yra individualios įmonės savininkas. Darbo – į valias, tačiau, anot pašnekovo, nuo rimtesnių planų ar investicijų stabdo įstatymų nepastovumas.

Automobilių remonto ir maisto gaminimo virtuvės – skirtingos. Tačiau rūpi, ką jose galima rasti bendra.

Anot Renato, būtina laikytis tam tikrų taisyklių, proporcijų. Reikia kantrybės ir nuoseklumo. O tiek ruošiant maistą, tiek taisant mašinas, darbo kokybei būtini geri produktai bei geros detalės.

„Ir meilės reikia Be jos nieko neišeis“, - kalba vyras, kurio šeimą vienija ne tik bendras mylimų ir mylinčių žmonių stalas, savaitgalio pietūs, bet ir kelionės. Jos - puiki atgaiva šeimai po darbų rutinos pabūti drauge, galimybė pažinti pasaulį ir dar labiau - vieniems kitus.

Alfreda Gudienė

Rekomenduojami video