Pavėsis sklype dažnai kelia galvos skausmą – ūksmingose vietose nei gražaus gėlyno įrengsi, nei daržovių pasisodinsi, jos nepatrauklios ir akims, ir širdžiai. Paprastai tokiose vietose auga samanos ir veši piktžolės.

Priklauso nuo požiūrio

Agrobiologė, želdynų specialistė Regina Sereikienė patikino, kad ir tokias vietas galima paversti jaukiomis ir kerinčiomis paslaptingumu. „Nenurašykite pavėsio, juk jame galima sukurti ypatingą sodo kampelį, – aiškino augalų specialistė. – Kas gali būti nuostabiau už malonią vėsą karštą vasaros dieną sėdint ant suoliuko su knyga rankose. O jei sklypas apsuptas didelių medžių, tai nieko nėra gražiau už mirguliuojančią saulės šviesą, besiskverbiančią pro lapiją.“

Deja, suaugę medžiai sklype gali tapti nemenku galvosūkiu norintiesiems spalvingų gėlynų. „Paprastai bandymai apželdinti pomedžius baigiasi nesėkme – vos keletas augalų ištveria gyvenimo šešėlyje sąlygas, o dauguma medžių nepakenčia, kai prie šaknų yra dirbama žemė, – pripažino biologė. – Augalams tokiose vietose labai prastos augimo sąlygos: drėgme ir maisto medžiagomis reikia dalytis su galingu konkurentu, kuris nepakenčia žemės purenimo, perkasimo, o labai storas sluoksnis mulčio kai kuriuos medžius gali net pražudyti.“

Ji patarė nesodinti gėlynų po bukais, ažuolais, cūgomis, pušimis, maumedžiais, liepomis, kaštonais, dekoratyvinėmis vyšniomis ir slyvomis, sedulomis ir klevais. Šiokią tokią veiklą pomedžiuose pakenčia skroblai, uosiai, beržai ir eglės, raudonieji klevai. O štai tujos, dekoratyvinės obelys, ginkmedžiai, gudobelės, tuopos, karklai, baltieji ąžuolai ir sidabriniai klevai visiškai draugiškai sutaria su kaimynais ir nebijo nei purenimo, nei mulčiavimo.

Gėlynas po medžiais

Ir vis dėlto agrospecialistės patarimas toks – nedraskykite žemės po medžiais be reikalo, o jei vis dėlto norisi gėlyno, sodinkite kuo jaunesnius augalus, nes jų šaknų sistema mažesnė, reikės mažesnių duobių, augdami jie patys prisitaikys prie esamos aplinkos. „Nesodinkite augalų arčiau kaip per 50 cm nuo medžio kamieno, – patarė ji. – Kai gėlynas bus baigtas įrengti, palaistykite pasodintus augalus, o paskui – visą plotą ir užpilkite 5–7 cm smulkintos medienos arba žievės sluoksniu. Nemulčiuokite 50 cm aplink medžio kamieną ir neužberkite mulčiu storesnių medžio šaknų, jeigu jos išlindusios iš žemės.“

Pirmaisiais metais pasodintų po medžiais augalų nereikia tręšti, vėliau kasmet verta užberti naują sluoksnį mulčio. Sausame šešėlyje po medžiais neblogai auga kalikantai (Calycanthus), karpytalapės stefanandros (Stephanandra incisa), pūsleniai (Physocarpus opuliforlius), meškytės (Symphoricarpos), bugieniai (Ilex), blakėžudės (Cimicifuga), sinavadai (Aquilegia), tiarelės (Tiarella), plautės (Pulmonaria), sibiriniai vilkdalgiai (Iris), dauguma smulkiasvogūnių gėlių, kurios žydi anksti pavasarį, kai medžiai dar nesužaliavę. Daugiau drėgmės reikia melsvėms, bet jos ypač tinka pavėsingiems gėlynams.

Kompozicijos

Pavasarį labai gražiai atrodo pavėsingose vietose pasodintos snieguolės, pakalnutės, žibutės, margučiai, eritroniai. Pavėsingą zoną galima kurti žalią, santykinai neutralią, neatkreipiančią dėmesio. Tūriui užpildyti rinkitės medelius ir krūmus, gerai toleruojančius paunksnę. Puikiai tinka kukmedžiai, šeivamedžiai, taip pat šviesiosios hortenzijos.

Pavėsyje galima sukurti ir augalų derinius: pavyzdžiui, gražią kompoziciją galėtų sudaryti aukštų formų arunkai arba astilbės, melsvės, pasodintos viduriniajame lygmenyje, ir kvapieji lipikai (Galium odoratum) – žemutiniame. Šių augalų faktūros – melsvių masyvūs lapai ir astilbių ažūriniai žiedai – taip pat sudaro žavų kontrastą. Galima kurti derinius su balta spalva, pavyzdžiui, derinti baltai žydinčias astilbes su melsvėmis baltais krašteliais. O jei dar pasodinsite baltai žydinčių astrancijų (Astrantia), karališkas reginys garantuotas. Pavėsingai vietai puikus derinys – aukštosios viksvos Aurea ir melsvės gelsvai margintais lapais.

Pavėsyje žydinčios gėlės

Sprigės

Sprigėms (Impatiens) pavėsis yra būtinas. Jas tinka auginti po medžiais, pavėsyje esančiuose balkonuose. Tai vienmečiai augalai, kurių galima užsiauginti tiek iš sėklų, tiek įsigyti parduotuvėse jau išaugintų augaliukų. Jos nesunkiai įsišaknija ir iš nuskintų šakelių. Į lauką spriges išneškite pasibaigus šalnoms. Nors šios gėlės mėgsta drėgmę, svarbu, kad žemė, kurioje jos auga, būtų laidi vandeniui. Pasodinus į dirvą paprastai problemų nebūna, o sodindamos į vazonėlius galite į žemę įberti žvyro, perlito ar vermikulito. Jie ne tik užtikrins žemės purumą, bet ir sulaikys drėgmę, kurią vėliau lėtai atiduos augalams, papildys žemę mineralinėmis medžiagomis. Nesodinkite sprigių į skurdžią žemę – jos mėgsta turtingą maisto medžiagų dirvožemį. Spriges tręškite trąšomis, skirtomis žydintiems augalams (pavasarį ir vasarą kas 1–2 savaites). Nuskabyti peržydėjusių žiedų nereikia.

Fuksijos

Fuksijos (Fuchsia hybrida) ne tik nuostabiai žydi, bet ir pasižymi veislių įvairove. Prieš rinkdamiesi šias gėles įvertinkite, kur jas auginsite – lauke dirvoje ar pastatomame ar pakabinamame vazone. Šio augalo krūmeliai būna svyrantys, pusiau svyrantys ir statūs. Svyrančias ir pusiau svyrančias gėles sodinkite tik į kabančius vazonėlius.

Fuksijos paprastai auginamos kaip vienmetės gėlės, nors gali peržiemoti ir laikomos vėsioje patalpoje. Jos dauginamos įšaknydinant šakeles. Iš sėklų jų taip pat galima užsiauginti, tačiau vargu ar pavyks jų rasti prekyboje. Mėgėjai šio augalo sėklų prisirenka iš savo auginamų fuksijų, tačiau nauji augalėliai neišsaugo motininio augalo savybių.

Fuksijoms reikalinga pavėsinga, tačiau ne ūksminga vieta – joms reikia pakankamai filtruotos saulės šviesos, kad nebūtų sausa. Saulėtoje, karštoje, sausoje vietoje šios gėlės nusilps nusilps, nekraus žiedų, jas apniks kenkėjai. Nors fuksijos mėgsta drėgmę, jų geriau neperlaistyti – nuo per didelio vandens kiekio pradės pūti šaknys. Tręškite jas žydintiems augalams skirtomis trąšomis kas 1–2 savaites (į vasaros pabaigą tręškite vis rečiau), nes fuksijos pradeda ruoštis žiemai.

Gumbinės begonijos

Gumbinės begonijos (Begonia x tuberhybrida) žydės ir pavėsingoje vietoje, tačiau per daug tamsi, ūksminga vieta joms netinka. Begonijos dauginamos gumbais, įšaknydinant šakeles arba sėklomis. Tai vienmečiai augalai, jų gumbus rudenį reikia iškasti, išdžiovinti ir sandėliuoti patalpose, kuriose žiemą būna apie 5 laipsnius šilumos. Gumbus patalpose galima sodinti į žemę jau vasario mėnesį. Praėjus šalnoms, gėles išimkite iš talpyklų, kuriose augo, ir pasodinkite lauke ar išneškite į balkoną. Begonijų priežiūra nesudėtinga. Jos mėgsta kompostinę žemę, kuri turi būti nuolat drėgna, tačiau nepermirkusi. Nužydėjusius žiedus nuskabykite, taip paskatinsite gausesnį žydėjimą. Pietų pusėje begonijų geriau neauginkite. Karštą vasarą per daug saulės susilpnins augalus, jie taps imlūs ligoms ir kenkėjams.

Medetkos

Medetkos (Calendula officinalis) – gerai žinomi vaistiniai augalai, jos puikiai auga ir prastesnėje dirvoje, ūksmingesnėje vietoje. Nors saulėkaitoje šios gėlės žydės gausiau, pavėsyje jos taip pat neskurs. Medetkos lengvai prisitaiko prie įvairių augimo sąlygų, yra nereiklios, tačiau dirva turi būti gerai įdirbta. Itin skurdžią dirvą galima papildyti mėšlu ar kompostine žeme. Tai vienmetės sėklomis dauginamos gėlės, kurios užsisėja pačios ir kitais metais gausiai sudygsta. Medetkos nereikalauja jokios priežiūros, tik rekomenduojama nuskabyti nužydėjusius medetkų žiedus – taip paskatinsite žydėjimą.

Plačialapės bruneros

Bruneros (Brunnera macrophylla ) puikiai tinka pavėsingoms, drėgnoms vietoms apželdinti, jos gali augti po medžiais, aplink vandens telkinių pakraščius. Bruneros gali pakęsti ir saulėkaitą, jei yra pakankamai drėgmės, tačiau margalapių brunerų lapai nuo karštos saulės apdega, praranda dekoratyvumą. Šie daugiamečiai augalai pražysta jau balandžio mėnesį mėlynais, neužmirštuoles primenančiais žiedais. Kadangi yra išvesta nemažai dekoratyvių brunerų veislių, peržydėjusios jos toliau puošia aplinką dideliais, margais lapais. Bruneros dauginamos dalijant kerą, atžalomis. Gali būti dauginamos ir sėklomis, tačiau Lietuvoje jų nesubrandina. Peržiemoja gerai, nors dekoratyvias veisles geriau žiemai apdengti, mulčiuoti, jei žiema pasitaikytų itin šalta.

Hortenzijos

Hortenzija (Hydrange) – medėjantis krūmas, pražystantis didžiuliais, apvaliais žiedynais. Lietuvoje geriausiai žinomos šviesiosios, baltai žydinčios hortenzijos, kurios nėra reiklios augimo sąlygoms ir žydi jau ant pirmamečių ūglių. Dabar prekyboje galima rasti ir hortenzijų rožiniais ar mėlynais žiedais. Jos žydi ant antramečių ūglių, taigi lauke auginamos spalvingos hortenzijos žydės tik po šiltesnių žiemų. Tokias hortenzijas geriau auginti vazonuose, o žiemai išnešti į vėsią patalpą. Hortenzijos dauginamos auginiais. Jos mėgsta trąšią, nekalkingą dirvą. Gali augti rūgščioje žemėje, tačiau geriau žydės neutralioje.