Kur žmogus laimingesnis – mieste ar kaime? – su tokia mintimi bevažiuodamas vieškeliais ir sutvarkytais keliais Užvarčių kaimo link mąstau, kaip mane paveikė urbanizuoti didmiesčiai. Aš juk nenutuokiu nieko – nei ką žmonės kaime dirba, nei iš ko pragyvena. Esu miesto vaikas, o kaime teko būti tik vaikystėje. Atmintyje išliko laisvai po pievą lakstančios kaimo vištos, tradiciniai arkliais pakinkyti vežimai, kuriuose – ūkininkų sukrautas šienas, ką tik iš krosnies išimtos močiutės keptos naminės duonos kvapas.

Važiuojame pro žaliuojančias pievas, laukus ir mane apima ramybė, kurios pasigendu mieste. Atvykus į Užvarčius mane pasitinka sodybos šeimininkas Zenonas Kišonas su drauge Loreta ir suprantu, kad atsakymas į klausimą „kur žmogus laimingesnis – mieste ar kaime“ yra šių žmonių sodyboje, kurią visą sutvarkė darbščios Zenono rankos.

Sodybos savininkas Zenonas Kišonas svajoja įkurti muziejų. A. Barzdžiaus nuotr.

Namai, kurie užaugino

Užvarčių kaimas yra netoli Skinderiškio parko, nuo pagrindinio kelio atskirtas aukštu medžių lanku.

„Užvarčių kaimai yra du. Iki manęs galima važiuoti nuo Krakių arba nuo Josvainių. Jeigu atvyksite nuo Josvainių, važiuokite Skinderiškių parko link. Privažiavę sukite į dešinę. Pasieksite malkų fabriką, priešais kurį – konteineris. Sukite į kairę ir, pavažiavę keliuku, pasieksite mano sodybą vyšniniu stogu“, – Užvarčių kaimo kryptį nurodė Zenonas.

Dar bevažiuojant sodybos link žvilgsnį sukausto nepriekaištingai sutvarkyta aplinka – tvenkinėlis, kuriame plaukioja gulbės ir antys, o prieš sodybą – kelią atskiriantys įvairaus dydžio bei formų akmenys, iškasti ir sustatyti rankiniu būdu paties Zenono. Viskas atrodo gražu, traukia akį.

„Čia augau, čia – mano tėviškė, mano gimtinė. Visą gyvenimą čia gyvenau. Amžiną atilsį tėvelis šioje žemėje ištraukė ir įkasė pirmąjį akmenį. Tai buvo 1982 m. spalio 5 diena. O visi kiti akmenys mano asmeniškai su arkliais parvežti bei rankiniu būdu sukelti, – greitakalbe bėrė Zenonas, rodydamas tvirtus sodybos aplinką tyliai saugančius įvairaus dydžio akmenis, iš kitapus laukų iškastus ir sustatytus paties sukurtu aparatu, pavadintu „Alebiotke“. – Su ja daug akmenų iškėliau.“

Stebiuosi. Vieno akmens dydis – kaip pusės Puntuko, vieno žinomiausių ir didžiausių akmenų Lietuvoje. Neįsivaizduoju, kiek reikėjo vargti, kol akmuo atsidūrė Zenono kieme. Pasirodo, pusę  savaitės.

„Šis akmuo man labai patiko. Pusę savaitės vargau, kol jį įkėliau į vežimą. Dabar norėčiau čia iškalti istorinę datą, metus, sodybos pavadinimą“, – atviravo Zenonas.

Aplink teritoriją nesibaimindamos mūsų vaikšto ir lesa vištos, skardžiai amsi šunys. Trobų kaime – trys. Zenono ir jo kaimynų.

Suprantu, kad nėra kur skubėti. Kaime nėra skubėjimo, greito tempo, todėl pamažu galime apžiūrėti visą sodybą ir išklausyti Zenono pasakojimų.

A. Barzdžiaus nuotr

Svajonė – įrengti muziejų

Zenonas aprodo sukauptą senovinės technikos kolekciją. Čia ir plūgai, ir senovinė karieta, ir kita „arklinė“ technika. Koks viso to tikslas? „Noriu kažkada čia įkurti muziejų“, – labai rimtai atsako Zenonas.

„Viskas, ką čia matote, yra senovinė arklinė technika, kurią atsivežiau ir tvarkiau pats“, – teigė Zenonas, rodydamas kiekvieną objektą, aiškindamas, kaip jie veikė, kam buvo skirti.

Viskas atrodo labai gražu. Sunku patikėti, kad viską sukūrė žmogaus rankos. Čia ir iš akmens padarytas stalas, ir iš medžio nudrožtos gyvūnų skulptūros, puošiančios sodybos teritoriją.

„Tvarkydamas tvenkinį radau tokius kelmus ir sugalvojau panaudoti. Mane labai domina tokie dalykai, iš kurių galima sukurti ką nors nepaprasto“, – teigė Zenonas, rodydamas briedžio formos skulptūrą, sukurtą iš medžio šakų, rąstų.

Zenono sodyboje daug vietos užima tvenkinys. Tvenkinyje jo paties įrengti du fontanai. Ne elektriniai, kokius įprasta matyti kitose sodybose ar parkuose, bet slėginiai, kurie vandenį purškia natūraliai.

Tokiam sumanymui įgyvendinti reikalingos inžinerinės žinios, svarstau stebėdamasis ir aikčiodamas, nes tvenkinyje plaukioja antys, o be jų peizažą dar labiau pagyvina įkomponuotos detalės – išmargintos padangos, apsodintos gėlėmis, spalvoti foteliai.

Dar vienas objektas, traukiantis akį ir verčiantis galvą užversti į viršų – priešais sodybą aukštai įtaisytas lėktuvėlis. Įdomu, kokia to lėktuvėlio reikšmė, paskirtis?

„Man tiesiog gražu“, – atsako Zenonas.

Zenono draugė Loreta sodyboje jam padeda tvarkytis, rūpinasi gyvuliais ir aplinkos priežiūra. A. Barzdžiaus nuotr.

Drožia iš medžio, užsiima gyvulininkyste

Be nepriekaištingos sodybos priežiūros, Zenonas dar ir savadarbis kruopštus drožėjas iš medžio. Kol kalbamės, jis aprodo daug iš medžio išdrožtų dirbinių – kotai plaktukams, kirviams, kasimo priemonėms, įvairiausios pjaustymo lentelės, dubenėliai bei nupintos pintinės, panaudojant ekologines medžiagas. Viskas sukurta savo paties rankomis, todėl man atrodo nepaprastai įdomu ir talentinga.

Kaimo teritorijoje Zenonas augina 30 avių, 5 ožkas, keletą vištų. Atrodo, kad jam su drauge darbo netrūksta, bet dar smagiau tai, kad šio kaimo žmonės šypsosi, niekuo nesiskundžia ir atrodo viskuo patenkinti.

A. Barzdžiaus nuotr

Atsisveikiname. Iš kaimo išvažiuoju su mintimi, kad Užvarčiuose atradau ramybę. Čia žmonės nuoširdūs, atviri, jiems svetima vartotojiška kultūra, tačiau čia vis dar išlikęs bendruomeniškumas – žmonės vieni kitiems padeda, o dėl to, kad netrūksta darbų, kuriuos reikia nudirbti, niekas nesiskundžia sveikata ar blogu oru.

Tokią akimirką kaip ši, iš kaimo išvažiuoju besišypsodamas ir ramia širdimi, žinodamas, kad pasaulyje dar ne viską užvaldė šiuolaikinės technologijos, dar yra kampelių, kur natūralumas, gamta ir grožis sukuria taikią harmoniją, kur žmonės gyvena tyloje ir ramybėje.

Dovydas PASLAUSKAS