Kai prieš 25-erius metus kartu su šeima moteris įsikūrė vienkiemyje, svarbiausias jos tikslas buvo gražiai sutvarkyti aplinką. Asmeninio archyvo nuotr.

Daivai Karpavičienei, gyvenančiai Jurbarko rajone, Pikčiūnų kaime, likimas nepagailėjo sunkių išbandymų, tačiau užuovėja jai tapo šalia namų kuriamas sodas. Per dvi dešimtis metų moteris sukaupė dėmesio vertą patirtį ir mielai ja dalijasi savo internetiniame dienoraštyje „Mano svajonių gėlynas“, o šįkart – ir su „Valstiečių laikraščiu“.

Meilė gamtai

Šypsodamasi moteris patikino, kad jau galėtų konsultuoti žmones, pradedančius kurti savo sodybos aplinką, sodinančius naujus gėlynus.

„Gėlės ir kiti augalai mane domina nuo vaikystės, – pasakojo Daiva. – Nuo mažens svajojau turėti didelę sodybą su parku ir dideliais gėlynais. Iš tiesų augau labai gražioje šeimoje, turėjome savą kiemą ir nieko man netrūko. Labai mylėjau gamtą, mėgdavau laiką leisti prie šalia tekančio upelio. Visos pievos buvo mano išbraidytos, nes ieškodavau gražiai žydinčių augalėlių, džiovindavau juos knygose tarp lapų.“

Svajonės augo kartu su ja. Kai prieš 25-erius metus kartu su šeima moteris įsikūrė vienkiemyje, svarbiausias jos tikslas buvo gražiai sutvarkyti aplinką. Šeimininkė sukaupė nemažai rūšių ir veislių daugiamečių augalų, aišku, iš jų ne visi išgyveno ir ne visi pritapo prie esamos erdvės. Laikui bėgant, keitėsi ir Daivos požiūris į aplinką, jos tvarkymą.

„Mano nuomone, svarbiausia, kad kuriami želdynai tinkamai įsilietų į natūralią aplinką, sudarytų harmoniją su esamos vietos natūralia augmenija, – savo požiūrį dėstė augalų augintoja. –Dauguma mano augalų yra tinkami natūralistiniam želdinimui. Tai daugiamečiai žoliniai, atsparūs šalčiams, nereiklūs augalai.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Parkelio istorija

Daivos parkelio istorija nėra ilga – jis buvo pradėtas sodinti 2011 metų pavasarį. Jau daug metų ji audė mintį prie namų, kuriuose gyvena, pasodinti įvairių dekoratyvinių medžių, krūmų, žolinių daugiamečių augalų. Šią maždaug 35 arų ploto teritoriją tarp gyvenamojo namo ir natūraliai augančio miško dabar šeima vadina parkeliu. Pirmieji parkelyje „apsigyveno“ tulpmedis, raudonlapis ir geltonlapis klevai, keletas juodųjų pušų, serbinių ir sidabrinių eglučių. Ji čia pasodino ir europinių maumedžių, kėnių, kelių veislių juodųjų šeivamedžių, putinlapių pūslenių, uolinių kadagių.

Kiekvieną pavasarį, kartais ir rudenį, kolekcija papildoma naujais sodiniais, nes visus norimus augalus, kuriuos augintoja planavo pasodinti, įsigyti iš karto – sunkoka užduotis.

Gamtos ciklai – kaip ir gyvenimas, nepaliaujamai keičiasi. Čia neseniai vasara buvo, o jau metų ratas apsisuko ir už lango – jau ruduo, žiema. Pasak gėlių augintojos, ir kuriant namų aplinką bei parkelį jos nuomonė daug kartų keitėsi, tačiau vienas iš pagrindinių principų išliko: parkelis visais metų laikais turi traukti akį.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Tada, kai pradėjau kurti savo parkelį, labai imponavo raudonlapiai krūmai, įvairūs žoliniai augalai, turintys vyšninės spalvos lapus. Laikui bėgant daug kas keitėsi, kartu ir mano požiūris derinant spalvas įvairiuose želdiniuose, gėlynuose. Galbūt su amžiumi pradeda traukti pastelinės spalvos, norisi visur matyti neišsiskiriančius iš bendros visumos atspalvius“, – svarstė Daiva.

Vis dėlto patraukliausia jai gamtoje yra žalia spalva. Ar ryškesnė, ar blyškesnė, ar su gelsvu atspalviu, bet ji, augintojos nuomone, turėtų būti dominuojanti kuriant visuomeninį ar privatų želdinimo projektą. Medžiai ir krūmai su ryškia raudona ar geltona lapija turėtų sudaryti tik mažą procentą visų sodinamų augalų. Juos galima panaudoti kaip akcentą ar šiaip kuriant didesnes spalvotas daugiamečių augalų kompozicijas. Tamsialapiai augalai želdynuose sukuria „juodą skylę“, ypač jei erdvė maža. Augalai, turintys šviesią lapiją, priešingai – tarsi praplečia, padidina vaizdą.

Medelynuose dabar didžiulė įvairiausių augalų pasiūla, tad kartais kyla pagunda visą tą grožį susodinti savo kieme.

„Tačiau prieš tai reikėtų ramiai apmąstyti, pasibraižyti aiškų planelį, pagalvoti, kaip vienas ar kitas ilgaamžis augalas atrodys po dešimties ar net ir po dvidešimties metų, – dalijosi patirtimi D.Karpavičienė. – Kaip sakoma, geriau pasimokyti iš svetimų klaidų. Lengva persodinti žolinius daugiamečius augalus, bet praeis ne vieni ir ne dveji metai, kol vėl ims sparčiai augti persodintas medis ar krūmas.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Geriau daugiametės

Pradėjusi aktyviai domėtis apželdinimu, parkelio šeimininkė išsiugdė keistą įprotį – keliaudama automobiliu stebi, kaip įvairiuose miesteliuose, kaimuose žmonės tvarko savo aplinką, kiemus.

„Dažnai akis bado alpinariumuose auginami serenčiai, prie senų trobų kabantys surfinijų vazonai. Jeigu jau gyvenvietės kieme pamatysi gražų kelmą, būtinai ant jo bus patupdytas vazonėlis su vienmetėmis gėlėmis, tačiau juk kelmas savaime jau yra gražus akcentas, kam dar tupdyti ant jo gėles? O ar skoningai atrodo prie didelio ir modernaus namo ant preciziškai šienaujamos vejos pastatytas senovinis vežimas, suprantama, pilnas ryškiaspalvių vienmečių gėlių?“ – retoriškai klausė ji.

Daugumai žmonių patinka įvairios ryškiaspalvės vienmečių gėlių kompozicijos, susodintos vazonuose, loveliuose, kurie kabinami ant namų, pavėsinių, tvorų ar statomi ant laiptų, terasose ir bet kur.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Aš suprantu, kai tos visos svyrančios pelargonijos ar petunijos kabo miestuose virš tiltų, prie vitrinų, ten, kur nėra galimybės augalų sodinti grunte, nes aplink betonas, gatvės. Bet kodėl tą reikia daryti nuosavuose kiemuose, kur vietos ir dirvos – kiek tik nori, – stebėjosi augintoja. – Ar verta kiekvieną pavasarį pirkti vis naujus sodinukus, per visą sezoną kiekvieną dieną laistyti tuos pastatomus ar pakabinamus vazonus. Kodėl žmonės save taip apsunkina, niekaip nesuprantu. Juk šiais laikais toks didelis daugiamečių gėlių pasirinkimas – ir pagal kiekvieno skonį, ir pagal kišenę. Nesakau, kad vienmetės gėlės yra negražu ar panašiai, bet kam jas visas sutupdyti į tuos vazonus. Manau, pasodintos darželiuose, įvairiose kompozicijose su daugiamečiais augalais, jos puikiai atrodytų.“

Nereikalauja priežiūros

Prieš keliolika metų, kai dar norėjosi auginti viską iš eilės, sodyboje ir ji buvo įrengusi alpinariumus su daugybe akmenų, tarp kurių ryškiomis spalvomis mirgėdavo įvairūs kiliminiai augaliukai. Taip pat augino daug įvairių svogūninių, šakniagumbinių gėlių, kurių svogūnėlius prieš žiemą iškasdavo ir nešdavo į patalpą žiemoti. Praėjo ne vieni metai, kol Daiva suvokė, kad visko neįmanoma aprėpti, kad tai, kas tinka išpuoselėtame, pedantiškai tvarkomame kieme, nebūtinai tiks ir jos vienkiemyje.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Pamažu susidomėjau „augintiniais“, kurie nereikalauja nuolatinės priežiūros, kurių įdomūs ne tik žiedai, bet ir lapai, kero struktūra, kurie peržydėję dar ilgai išlieka dekoratyvūs, net žiemą, – pasakojo ji. – Šiai grupei augalų galima priskirti daugumą dekoratyvinių varpinių žolių, astrus, kemerus, saulėgrąžas, veronikūnus, kraujalakes ir daugybę kitų. Daugelis šių augalų rūšių ir veislių vyrauja mano gėlynuose. Kadangi jie yra stambūs, daugiau sau vietos reikalaujantys „galiūnai“, tad ir gėlynai užima nemažus plotus sodyboje. Tačiau tai visai nereiškia, kad aš visą vasarą juos turiu ravėti ir laistyti. Tikrai ne. Kai daugiamečių gėlių kerai suauga (per 2–3 metus), užima jiems paskirtus plotelius, ten piktžolės neberanda sau vietos. Drėgmė po tokia lapija irgi ne taip greit garuoja kaip iš po žemų, smulkių augaliukų.“

Šylant klimatui pasaulyje, Lietuvą kiekvienais metais aplanko sausros. Gėlių augintoją prieš metus maloniai nustebino česnakai Summer Beauty, ji teigė nemaniusi, kad jie toks atsparūs sausrai.

„Jie puikiai atrodė beveik nelaistomuose gėlynų apvaduose, saulės kepinamose vietose, nors kiti augalai neištvėrė šios užsitęsusios sausros ir neišgyveno. Rudenį teks gerokai pakoreguoti gėlynų pakraščius, dominuojančiomis taps katžolės, girmėtės, vilnotosios notros, mėlitai, galbūt ir minėtieji česnakai“, – sakė Daiva.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Vieni iš ilgiausiai žydinčių augalų vasarą – katžolės. Jos taip pat labai gerai ištveria sausras, tinka nederlingiems, žvyruotiems pakraščiams apželdinti. Sibirinė katžolė iš savo gentainių išsiskiria kur kas didesniu ūgiu bei pločiu. Tai tarsi gėlė-krūmas. Ne vienas, apsilankęs Daivos sodyboje, pasiteirauja, ar gerai žiemoja ši budlėja. Derlingoje dirvoje ji iš tiesų savo įspūdingu dydžiu ir storomis, išlinkstančiomis šakomis primena budlėją.

Gėlių augintoja jaučia didelę simpatiją ažūriniams augalams. Tarp jų – ir patagoninėms verbenoms. Nors ir ne daugiametės, tačiau puikiai pačios kasmet atsinaujina iš sėklų, belieka išravėti ne vietoj išdygusius sėjinukus. Vienas iš stambesnių ažūrinių augalų – didžioji cephaliarija. Nors per vasarą pasiekia 2 metrų ūgį, drąsiai galima sodinti ir pirmame plane – neužstos toliau augančių augalų.

Kokia gi vasara be vienadienių? Jos nėra mėgstamiausios Daivos gėlės, tačiau, pasodinus jas šalia kažkokių smulkiažiedžių, „orinių“ ar varpinių (pvz., šluotsmilgių, virblių), išeina visai įdomūs, natūraliai atrodantys derinukai. Dauguma vienkiemio šeimininkės auginamų daugiamečių gėlių žiemoti pasilieka nenupjautos, nes kai kurios atrodo gražiai ir vėlyvą rudenį, ir net žiemą. Lapkritį dar nepraradusios savo formų išsilaiko daugelis astilbių rūšių. Viena iš puošniausių nužydėjusi – Astilbe pumila chinensis. Nužydėjusios žėrinčiosios rudbekijos (Rudbeckia fulgida) „burbuliukai“ kone gražesni už pačius žiedus.