Vaistažolininkai baigia sezoną – kasa paskutinių žolių šaknis. Nors vaistažolių paklausa auga, užsiimančiųjų šia veikla mažėja. Jauni žmonės nesižavi sunkiu darbu, o vyresni nebepajėgia arba neturi galimybių auginti ir rinkti žolių.

Padeda saulė

Marijampolės savivaldybės Leiciškių kaimo vienkiemyje trečius metus ūkininkaujanti žolininkė-biologė Monika Smilgytė augina vaistažoles bei padeda broliui Mindaugui jo įkurtoje šalto spaudimo aliejinėje.

Šiemetį sezoną M.Smilgytė vadina geru – žolės puikiai augo, jų prisirinko daug ir namo palėpėje, padedant saulei, išdžiovino. Oras ten įkaisdavo iki 40 laipsnių. Prireikus Monika pasitelkia molinę krosnį. Ant jos popierinėse dėžutėse suguldytos vaistažolės išdžiūsta iki braškėjimo. Tai, anot žolininkės, labai svarbu.

Tiesa, dėl vėlyvo pavasario ne visos žolelės sudygo. Ožragių, margainių šiemet pašnekovė sakė turinti kur kas mažiau nei įprastai. Tačiau daug pririnko lietuviškų šeivamedžių (kaime bezdais vadinamo) žiedų bei uogų. Puikiai augo takažolės, vingiorykštės.

M.Smilgytė kasa tik kai kurių vaistinių augalų šaknis, pavyzdžiui, ajerų. Kiaulpienių, varnalėšų šaknis kasa ne kiekvienais metais. Moteris renka uogas, medžių žieves, šakeles. Šiemet ji prisirinko nemažai gysločių sėklų, kurios efektyviai laisvina vidurius. „Mano darbas labai intensyvus, nėra kada ilsėtis, nes šiltuoju metų laiku reikia surinkti, paruošti, supakuoti žoleles, o žiemą jas realizuoti“, – skaičiavo darbus M.Smilgytė.

Produkciją M.Smilgytė veža į Prienų turgų. Žolininkė šviečia žmones, skaito paskaitas, kad šie kuo daugiau naudotų vaistažolių ir sveikiau gyventų. Tautiečiai atvažiuoja pas ją ir į namus pasikonsultuoti, kaip įveikti vieną ar kitą sveikatos sutrikimą.

Planų daug

M.Smilgytė planuoja įsirengti specialią vaistažolių džiovyklą: nugriovusi kieme kelis senus pastatus ketina statyti naują, kuris būtų naudojamas vaistažolėms saugoti, o virš jo įtaisyti džiovyklą.

Nemažai mokslų Lietuvoje ir užsienyje krimtusi jauna moteris neaimanuoja, kad sunku vienkiemyje išgyventi iš smulkaus verslo. „Turiu daug produkcijos, o ar viską parduosiu – bus matyti. Jeigu neparduosiu, kitaip panaudosiu. Galima kimšti kvepiančių žolių pagalvėles. Dar iš vaikystės atsimenu, kad vingiorykščių pagalvėlės padėdavo apsiginti nuo blusų ir blakių“, – liaudiškų priemonių galią atskleidė žolininkė.

Monika Smilgytė

Monikai optimizmo netrūksta. Ji mano, kad tam įtakos turi gyvenimo būdas: moteris yra vegetarė, kasdien dėkoja Dievui už tai, ką gamta dovanoja, ir mano, kad daug žmogui nereikia. Biologė skatina pas ją užsukančius žmones ne tik žolėmis gydytis, bet ir daugiau judėti, nes tai aktyvina kraujotaką ir padeda išvengti vėžio. Žolininkės teigimu, žmogus turi pats save suimti rankas ir stengtis gyventi kuo sveikiau.

Pasak M.Smilgytės, gamta gėrybių dovanoja ir šaltuoju metų laiku. Monika vertina šakeles su žievėmis bei žiemą pušų spygliuose susikaupiantį vitaminą C. Šaltuoju metų laiku ji prisirenka lazdynų, liepų, serbentų, vyšnių, aviečių šakelių, kurias naudoja arbatai. Lapkričio pabaigoje žolininkė savo darže dar skynė medetkų žiedus, margainių lapus ir plikė jų arbatą. Darže moteris prisiaugino burokėlių, iš kurių verda maistingą sriubą. Kiekvieną dieną pasidaro dubenį salotų, nes darže dar turi gražgarsčių. „Žmogus lūšnelėje gyvendamas yra daug kartų laimingesnis negu viskuo aptekęs milijonierius“, – tikino Leiciškių gyventoja.

Surinktos rankomis

Klevinės kaime (Marijampolės sav.) ekologiniame šeimos ūkyje vaistažoles auginanti Liudmila Vasiliauskienė šiemet žolelių derliumi nenusivylė, nors net trečdalio nesurinko, kiek planavo. Svarbiausia, pasak jos, kad pavyko įvykdyti užsakymus. O jų vis daugėja. „Palankūs buvo metai, derlius geras, tik rink. Bet rankų darbas sunkus ir tiek neįmanoma padaryti, koks yra poreikis“, – aiškino Sasnavos seniūnijos žolininkė.

L.Vasiliauskienė įsitikinusi, kad norint vaistažoles paruošti kokybiškai, augalus reikia ravėti, rinkti tik rankomis. Kadangi ūkyje surenkama apie 100 rūšių vaistinių augalų, kitokiu būdu jų derliaus nenuimsi. Pasilengvinti darbą galbūt būtų galima auginant vos kelių rūšių augalus, pavyzdžiui, medetkas ir ramunėles. Vis dėlto, pasak pašnekovės, technika pasitikėti sunku. Su ja surinktos vaistažolės eterinių aliejų gamybai tinka, bet iš kombainu nuimtų medetkų žiedų neišrinksi.

„Medetkos tris paras žydi. Mes pirmiausia išrenkame pirmus išsiskleidusius žiedus, o pumpurus dar paliekame. Taigi tenka skinti kelis kartus“, – rankų darbo specifiką atskleidė ūkininkė.

Liudmila Vasiliauskienė

Sektorius retėja

L.Vasiliauskienės ūkyje rankomis ravėtos, surinktos ir išdžiovintos vaistažolės skirtos Lietuvos bei užsienio rinkai. Tiesa, svetur kol kas išvežami nedideli produkcijos kiekiai. Šiemet dalis žolių iškeliaus į Belgiją, tačiau belgai ima tik tai, ko kitur negauna.

Ekologinio ūkio savininkė tikino, kad rankų darbo produkcijos poreikis yra didelis. Kaimynai lenkai patys užsiaugina didelius kiekius vaistažolių, bet pas juos mažai derliaus nurenkama rankomis. „Mačiau jų išaugintą ir paruoštą produkciją. Ji labai skiriasi nuo mūsiškės. Jų amalai, medetkos, ramunėlės nuimamos kombainu, todėl labiau primena išdžiovintą žolę. Lenkams labai trūksta rankų darbo žaliavos. Tokių vaistažolių vis mažiau užauginama ir Lietuvoje“, – teigė ūkininkė iš Klevinės.

Anot L.Vasiliauskienės, tikrų vaistažolių augintojų mažėja. Ši veikla labai pririša prie augalų. Per visą aktyvųjį sezoną nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens esi priverstas dirbti be atvangos. Kiekvieną augalą būtina surinkti tam tikru metu. Vienu metu renkami žiedai ir lapai, kitu – sėklos, vaisiai, anksti pavasarį bei vėlai rudenį kasamos šaknys. „Vaistažolininkas negali nieko pražiopsoti. Man yra buvę, kad išvažiavau anksti pavasarį dviem savaitėms į užsienį pailsėti, o kai grįžau, jau buvo peržydėjusios raktažolės, pavasariniai adoniai“, – prisiminė L.Vasiliauskienė.

Parama tolsta

Vaistažolininkai neslepia, kad daugelį nuo šio verslo atgraso juodas darbas ir palyginti nedidelis pelnas. Be to, norint vykdyti šią veiklą reikia didelių investicijų. Būtina turėti vaistažolių vytyklą, džiovinimo įrangą. Vieną džiovyklą reikia skirti lapams, žiedams, kitą – šaknims, vaisiams, ten ir temperatūros reikia aukštesnės.

„Negali sudėti džiovinti ir išvažiuoti. Reikia vartyti, stebėti. Jeigu neišdžiovintas supakuosi, supelys, prisiveis vabaliukų, teks išmesti“, – pasakojo L.Vasiliauskienė.

Vaistažolių augintojos teigimu, tokiam skrupulingam darbui privalai būti atsidavęs visa širdimi ir dirbti negailėdamas nei laiko, nei jėgų. Užtat vaistažolių augintojų ir nėra daug. O tie, kurie augina vaistažoles, pasigenda didesnės valstybės paramos. Pasak L.Vasiliauskienės, ES paramą gauti sunku, nes nėra diferencijuotos paramos vaistažolių augintojams. Apyvartinės lėšos tokiuose ūkeliuose mažos, o įdėti savų pinigų reikia labai daug.