Paprastasis amalas – pusiau parazituojantis daugiametis visžalis augalas, nuodingas puskrūmis. Jis maitinasi medžio šeimininko sultimis ir jose ištirpusiomis mineralinėmis medžiagomis, tačiau organines medžiagas pasigamina pats žaliuose lapuose ir stiebuose.

Uogos nuodingos

Liaudiški jo pavadinimai: amolas, samokas, invoras, tirkšlys, prilypas ir net laumės šluota. Amalas yra 30–80 cm skersmens, rutulio ar kiek suplotos formos krūmas, lyg varnų lizdas prisitvirtinęs vertikaliai ar pakibęs ant beržų, tuopų, klevų, obelų, kriaušių, šermukšnių ir kitų lapuočių medžių šakų. Rečiau auga ant spygliuočių, gal todėl ir vaistine prasme yra vertingesni. Amalo ūgliai ir šakelės yra apvalios, gelsvai žalios, plikos ir trapios. Lapai prisegti šakelių viršūnėse vienas priešais kitą, lancetiški, pailgi ar ovalūs, buki, bekočiai, stori. Amalo žiedai smulkūs, gelsvai žali, susitelkę į žiedynus po 4–6 šakelių viršūnėse. Žydi kovo–balandžio mėnesiais, o uogas sunokina rudeniop, maždaug rugsėjo mėnesį. Uogos baltos, stikliškos, sėklos gleivingos, ant krūmo išsilaiko per žiemą. Nors amalo uogos žmogui nuodingos, tačiau paukščiai jomis maitinasi.

Numarina šeimininką

Amalai kilę iš šiltų kraštų. Lietuvoje labiau išplitę pietvakarinėje dalyje, Varėnos, Druskininkų, Alytaus ir Prienų rajonuose. Prieš porą dešimtmečių Prienų rajone jų tiek nebuvo. Dabar visžaliai puskrūmiai „puošia“ vis daugiau medžių. Manoma, kad jų gausa priklauso nuo žiemos šalčio stiprumo: po šaltos žiemos amalų sumažėja, nes nušalę krūmeliai iš medžių iškrenta. Amalai plinta sėklomis, kurias išnešioja paukščiai. Prilesę amalo uogų jie tuštinasi, o nesuvirškintos sėklos ant ilgų tąsių siūlų kabo, kol vėjas nubloškia į medžio žievės plyšius. Ten jos ir sudygsta. Daigo šaknelė prasiskverbia pro medžio žievę ir, pasiekusi medieną, įsitvirtina. Kartais viename medyje auga iki 100 amalų.

Įdomus vaizdas būna žiemą – medis stovi plikas, be lapų, o šakose puikiausiai žaliuoja įnamis... Nors manoma, kad amalas savo šeimininko nenumarina, bet per didelis tokių gyventojų skaičius gali medį ir pražudyti. Tačiau naikinti amalus draudžia įstatymas, jie įtraukti į „Apribotų ir draudžiamų rinkti laukinių augalų sąrašą“.

Amalas – stebuklingas augalas. Istoriniuose šaltiniuose jie minimi dar prieš mūsų erą. Kai kuriose Didžiosios Britanijos ir Airijos vietovėse iki šių dienų išlikęs paprotys per šv. Kalėdas namuose pasikabinti ar kam nors padovanoti uogomis apkibusią amalo šakelę. Manoma, kad amalas saugo namus nuo nelaimių, ir laimingai gyvena tie, kurie bent kartą po amalu pasibučiuoja...

Vaistas nuo daugelio ligų

Dar XIV amžiuje mūsų protėviai pastebėjo amalo gydomąsias savybes. Iš amalo pagaminti vaistai gerina kraujotaką, atpalaiduoja raumenis, gydo podagrą, astmą, isteriją, įvairias nervų ligas, malšina galvos skausmą, mažina kraujospūdį. Medicininiai preparatai, kurių sudėtyje yra amalo, daug veiksmingesni, kai vartojami injekcijoms, t. y. sušvirkščiami. Galima pasigaminti ir vadinamųjų užpilų bei arbatų, bet jie nėra tokie efektyvūs. Medicinoje naudojami užpilai, tinktūros ir šviežios amalų sultys. Kai kurie amalo komponentai įeina į homeopatinių preparatų sudėtį. Mūsų proseneliai amalą naudojo širdies veiklos ir nervinio pobūdžio ligoms gydyti, ištikus epilepsijos priepuoliams bei kraujavimui stabdyti. Amalo sudėtyje esančios nuodingosios medžiagos naikina ir vėžines ląsteles. Amalas teigiamai veikia limfinę sistemą, yra puiki medžiagų apykaitą skatinanti priemonė, rekomenduojama esant lėtiniam medžiagų apykaitos sutrikimui, reguliuoja sutrikusią hormonų pusiausvyrą, yra gera priemonė nuo kraujagyslių užkalkėjimo, insulto. Austrų žolininkės ir fitoterapijos žinovės Marios Treben teigimu, amalo poveikis kasai toks didelis, kad ilgesnį laiką vartojant amalo arbatą, pasveikstama nuo cukrinio diabeto. Pusę metų reguliariai gerti amalų arbatą ypač turėtų žmonės, sergantys lėtiniu medžiagų apykaitos sutrikimu. Ji taip pat puikiai sureguliuoja sutrikusią hormonų pusiausvyrą. Tuo atveju kasdien reikėtų gerti po 2 puodelius arbatos – ryte ir vakare. Kaip pataria garsioji žolininkė, amalo arbatos turėtų gerti moterys klimakso laikotarpiu, kai vargina širdies plakimas, karštis, baimė ir dusulys. Gerti amalo arbatos reikėtų net keletą metų.

Šviežios amalo sultys gydo moterų nevaisingumą. Amalai gerai nuplaunami ir dar drėgni išspaudžiami sulčiaspaude. Į truputėlį vandens įlašinami 25 lašai sulčių ir geriama nevalgius pusę valandos prieš pusryčius bei vakare prieš miegą. Knygoje „Vaistingieji augalai iš gamtos vaistinės“ (į lietuvių kalbą išvertė Angelė Barkauskienė, išleido leidykla „Algarvė“) M.Treben rašo, kad vaistams amalo lapai ir nedideli stiebai renkami nuo spalio pradžios iki gruodžio vidurio ir kovo bei balandžio mėnesiais, prieš džiovinimą susmulkinami. Kitais mėnesiais amalas gydomųjų galių neturi. Didžiausią gydomąjį poveikį turi ant ąžuolų ir tuopų, taip pat eglių, pušų ir vaismedžių parazituojantys amalai.

Arbatos paruošimas:

Amalo arbata ruošiama šaltu būdu. Kaupinas arbatinis šaukštelis amalo užpilamas šaltu vandeniu ir paliekamas per naktį prisitraukti. Rytą ištrauka pašildoma ir nukošiama. Jei per dieną reikia išgerti didesnį kiekį, arbata laikoma karštu vandeniu išskalautame termose arba kaskart pašildoma. Tiesa, kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad arbatas galima ruošti ir užplikinant.

Iš nuodingų amalo uogų galima pasigaminti labai puikų tepalą nuo nušalimo: šviežios, baltos amalų uogos sumaišomos su kiaulės taukais ir juo tepamos nušalusios kūno vietos. Taigi amalas, naudojamas išmanančių žmonių, gali būti naudingas, o nežinančiam – pridaryti nemalonumų. Ypač nepatartina ragauti amalo uogų, kurios yra nuodingos.

Elena Matiukaitė