Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Vienintelis žvejybos muziejus paslaptis perduoda ir Z kartai

Lankantis Mindūnų kaime, Molėtų rajone, neužsukti į Ežerų žvejybos muziejų būtų didžiulė klaida. Juk šis objektas – tai unikali vieta, kurioje pasakojama apie viską, kas susiję su žvejyba ežeruose: nuo įvairių žvejybos įnagių iki rečiausių ežeruose gyvenančių žuvų, kur supažindinama su archaine žvejyba ir šio verslo kaita bėgant metams.

Lietuvoje – išskirtiniai

„Esame vieninteliai tokie Lietuvoje, – didžiavosi šio muziejaus vadovė Alfreda Petrauskienė. Beje, pati ji žemaitė, į Aukštaitiją atitekėjusi paskui savo vyrą Juozą Petrauską, o štai dabar save vadina mindūniške iki kaulų smegenų. Širdį atidavusi šiam unikaliam objektui, ji gali didžiuotis išpildžiusi net drąsiausias svajones.

Tiesa, idėja įkurti Žvejybos muziejų gimė istorijos mokytojai Virginijai Mackonienei, kuri su moksleiviais atokiausiuose kaimuose rinko eksponatus. 1988 m. vėlyvą rudenį Mindūnų mokyklos kiemo ūkiniame pastatėlyje atidarytas mokyklos Žvejybos muziejus. Vėliau veiklą perėmė A. Petrauskienė. Kartu su bendražygiais Juozu Petrausku ir Irena Rimvydiene perėjusi nelengvus muziejų kūrimo laikus, šiandien ji pagrįstai gali didžiuotis nuveiktu darbu. Ji su užsidegimu kūrė aukštaitišką žvejo sodybą, rašė projektus, rinko medžiagą, ruošė eksponatus muziejui.

M. Ambrazo nuotr.

2005-aisiais Žvejybos muziejus tapo Molėtų krašto muziejaus padaliniu. Muziejaus ekspozicijose galima pamatyti įvairių žvejybos įrankių, kuriais žvejojo Rytų Lietuvos žmonės XIX a. pabaigoje, taip pat susipažinti su archajine žvejyba ir sužinoti, kaip šis verslas keitėsi. Ekspozicija išdėstyta atstatytoje XIX a. žvejo pirkioje ir svirne. Seniausias muziejaus eksponatas yra įspūdingas 4 metrų ilgio XV a. luotas. Jis ištrauktas iš Peršokšnų ežero. Reikėjo labai daug pastangų, kol jis atsidūrė muziejuje. Dar vienas garsus eksponatas, įtrauktas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą – Senovinis stintelių ir seliavų gaudymas žiemą „sukant bobas“ ant Baltųjų Lakajų ežero.

Įrankiai nesikeitė

Muziejuje eksponuojami senieji ungurių gaudymo prietaisai, senoviniai tinklai, automatinės meškerės ir kt. Eksponuojami linai ir kanapių pluoštas – pagrindinė žaliava tinklams megzti. Muziejų sudaro ir daugiau ūkinių pastatų: žvejo kambarys, kamarėlė, žuvų rūkyklos. Kiemą puošia pynučių tvoros, gėlynai, senos valtys. XX a. pabaigoje šioje teritorijoje pastatyti trys liaudies skulptoriaus Stasio Karanausko stogastulpiai – vėžiavimui, žvejybai ir Mindūnų krašto gamtai. Šalia įrengtas baseinėlis, kuriame plaukioja žuvys.

Vedžiodama po muziejų, A.Petrauskienė pripažino, kad Lietuvoje žvejybos įrankiai nepakito nuo pat paleolito laikų, tik šiek tiek patobulėjo.

M. Ambrazo nuotr.

Pirmieji rasti žvejybos įrankiai – iš žilvičių vytelių pinti bučiai, kurie būdavo statomi ežeruose, kartais upėse. Jų pynimo paslaptis A.Petrauskienei pavyko sužinoti. Iš dviejų dalių sudarytą žvejybos įrankį, į kurį patekusi žuvis tiesiog nebesugeba išplaukti, tenka gaminti tris dienas. Anot muziejininkės, sunkiausia pririnkti vytelių, „nes jos turi būti gražios ir tų pačių metų“. A.Petrauskienė dažniausiai jas renka pakelėse, jei kelininkai nespėja nupjauti. „Pirmiausia reikia pasiruošti lankelius – jie turi išdžiūti, nes antraip išsikraipys. Juos galima daryti ir iš lazdyno, žilvičio. Tačiau ne kiekvienas žilvitis tinka, kai kurie yra pernelyg trapūs, o geriausi – žvejų vadinami plačialapiai ir citrininiai“, – patirtimi dalijosi A.Petrauskienė.

Čia pat yra ir Amatų centras, kurio vadovė Erika Andrukonienė saugo ir perduoda savo svečiams senųjų amatų, daugiausia susijusių su žvejyba, paslaptis. Bučių pynimas, tinklų nėrimas, lipdymas, vilnos vėlimas, žuvienės virimas – ko tik čia neišmoksi.

M. Ambrazo nuotr.

Mobiliosios aplikacijos

Įdomu tai, kad muziejus nepamiršo Z kartos, nuolat įbedusios nosis į mobiliuosius telefonus. Jie kviečiami susipažinti su šiuo muziejumi per žaidimą – mobilią aplikaciją „Ežerų žvejybos muziejus“. Beje, už inovatyvius sprendimus muziejus pelnė geriausios mobiliosios aplikacijos vardą „App Camp“ konkurse, kurio dalyviai turi unikalią galimybę mokytis iš įvairių sričių profesionalų – rinkodaros, aplikacijų dizaino, verslo plėtojimo, IT bei investicijų pritraukimo ekspertų iš Lietuvos ir viso pasaulio. Ruošiantis šiam konkursui gimė idėja „Išmaniojo muziejaus“ mobilių aplikacijų (programėlių) galimybes sujungti su muziejaus ekspozicija. Ši ekspozicija skirta vaikų ir jaunimo kultūriniam ugdymui, nes ši tikslinė grupė dažniausiai naudojasi mobiliaisiais telefonais bei planšetiniais įrenginiais.

Naujos inovatyvios ekspozicijos iš pirmo žvilgsnio patraukia akį, pvz., „gyvomis“ ežerų žuvimis, kurios yra natūralaus vidutinio dydžio. Tos žuvys gali judėti ir kalbėti, jeigu lankytojas, atėjęs į muziejų, naudoja Žvejybos muziejaus mobiliąją aplikaciją. Idėja įgyvendinta sukuriant visų gėlavandenių žuvų natūralaus dydžio interaktyviai judančius silikoninius muliažus, valdomus išmaniaisiais telefonais.

M. Ambrazo nuotr.

Įspūdingi laimikiai

Beje, silikoninių žuvų gamybai kaip modeliai buvo naudotos tikros ežerų žuvys, kurias gaudė, pirko pats modelių gamintojas Egidijus Vaškevičius, retesnių žuvų pagavo žymiausias Molėtų žvejas, pasaulio spiningavimo iš valčių čempionas Sigitas Lukšta. Labai svarbu ekspozicijoje turėti įspūdingiausią žuvį – šamą, todėl buvo pagamintas 38 kg šamo muliažas, kuris dabar eksponuojamas geriausioje vietoje. Ir tei ne fantastika – teigia muziejaus vadovė. Pavarčius istorinius archyvus galima surasti įspūdingų Lietuvoje sugautų žuvų nuotraukų.

Vienas įspūdingiausių laimikių – 54 kilogramų šamas, sugautas Molėtų krašte Stirnių ežere apie 1975 metais, tokio laimikio užteko visam kaimui pamaitinti. „Jis buvo sugautas su tinklu ir šio laimikio istorija yra tokia, kad nuotraukoje visos žuvies nesimato, jos uodega dar guli ant žemės“, – pasakojo A.Petrauskienė. Pašnekovė vardijo ir kitus įspūdingus Molėtų krašto laimikius: „Taip pat su spiningu buvo pagautas 32 kilogramų šamas.

M. Ambrazo nuotr.

Buvo sugauta nemažai didelių lydekų, 15–19 kilogramų.“ Muziejaus vedėjos teigimu, anksčiau žmonės Molėtų krašte sugaudavo iš tiesų įspūdingų žuvų: „Mūsų krašte, ypač Stirnių ežere, kur yra daug šamų, žmonės tikrai sugaudavo gana įspūdingų laimikių, todėl šie muliažai iš tiesų atkartoja tikras istorijas“, – šypsodamasi pasakojo Alfreda.

Profesionaliai parengti interaktyvių gėlavandenių žuvų ekspoziciją padėjo menininkai, išmanantys dizaino subtilybes. Tam tikslui panaudotas vandens gelmių fonas, tinkamas apšvietimas, žuvys įtvirtintos erdvėje, kad galėtų būt valdomos, t. y. judinamos išmaniaisiais telefonais. Apie kiekvieną žuvį tekstus parengė žymiausias Lietuvos ichtiologas prof. Egidijus Bukelskis, šiam projektui tekstus adaptavo ir sukūrė specialius tekstus vaikams gamtininkas dr. Selemonas Paltanavičius. Patiems mažiausiems vaikučiams S.Paltanavičius parengė adaptuotus tekstus, kuriuose pasakojama pirmuoju asmeniu, kad žuvis atgytų tarsi pasakoj ir pasakotų apie save, kas ji tokia yra, kur gyvena, kuo minta, kiek turi vaikų, kokie pavojai jų tyko, per kiek laiko užauga.

M. Ambrazo nuotr.

Iškamšos

O štai kitą objektą – Ežerų žvejybos muziejuje įkurdintą įvairių gyvūnų iškamšų ir kailių kolekciją – taip pat verta pamatyti. 120 skirtingų žvėrių ir paukščių iškamšų – tai vos trečdalis privačios kolekcijos, kurią muziejui padovanojo verslininkas Antanas Truskauskas. Įdomu tai, kad visuos šiuos eksponatus sumedžiojo jis pats.

Medžiotojo kolekcijoje – ir Kanadoje nušautas šiaurinis elnias, ir liūtas iš Tanzanijos, elniaožė gazelė iš Argentinos, Sibire sumedžiotas sidabrinis ožys ar meška. Antanas Truskauskas buvo pirmasis lietuvis, 2002 metais sumedžiojęs afrikinį dramblį. Įspūdingi trofėjai traukia akį tikroviškumu, rodos, koks liūtas ar lokys tuo pajudės, užriaumos ir tuomet jau spruksi nesidairydamas. Bene vienintelis muliažas – begemoto, mat jam per medžioklę iš tiesų pasisekė, jis liko gyvas. „Jį per medžioklę buvo „nušovę“ su migdomaisiais. Gyvūnas liko gyvas, o medžioklės dalyvis galėjo pasigaminti jo muliažą“, – apie išskirtinį parodos eksponatą pasakojo Ežerų žvejybos muziejaus muziejininkė Alfreda Petrauskienė.

Žvelgiant į ekspoziciją neapleidžia ir dviprasmiški jausmai, sumišę su apmaudu ir gailesčiu. Ar iš tiesų šie nuostabūs žemės gyventojai turi būti medžiojami tik dėl pramogos?

Kaip bebūtų, muziejus vertas dėmesio, kaip ir Mindūnai – ežeringiausias Molėtų kampelis, todėl atostogos šiame krašte įsimins ilgam.

Rekomenduojami video