Jolitos Pretkutės nuotr.

Žaltys – daugeliui lietuvių puikiai pažįstamas roplys ir labai retas pakels prieš jį ranką. Juk tai nuo pagonybės laikų garbinamas gyvūnas, laikytas (o kai kur ir dabar laikomas) išminties, sėkmingo gyvenimo, geros sveikatos simboliu. Krikščionybė šį kultinį gyvūną, kaip ir daugelį kitų, demonizavo, vaizduodavo jį apsivijusį pažinimo medį, apkaltino Adomo ir Ievos sugundymu. Bet pasakos apie žalčius taip ir liko pasakomis, gal išskyrus vieną: žmonės iki šiol galvoja, kad žalčiai geria pieną ir net patys sugeba pamelžti karvę.

Apsimeta negyvu

Dvi šviesios dėmelės galvos šonuose vadinamos žalčio ausimis ir yra puikiai atskiriamas požymis. Tos dėmelės gali būti balsvos, geltonos ar net ryškiai oranžinės. Su amžiumi jos gali išnykti ir tada žaltį nuo gyvatės galima atskirti nebent pagal akis: žalčių vyzdžiai apvalūs, o gyvačių – ovalūs (kaip katės). Bet kas tau gyvatei tiesiai į akis žiūrės ir dar iš taip arti! Pirma mintis miestiečiui būtų: mauti kuo toliau nuo šios vietos! Žalčiai ir gyvatės, sutikusios žmogų, elgiasi taip pat – sprunka. Jei pasprukti nepavyksta, gąsdina, šnypščia, o paimtas į rankas žaltys apsimeta negyvu, iš kloakos išskiria balsvą aitrų skystį. Taip dar įtikinamiau vaidina negyvą. Beje, būtent šis skystis tapo mito, kad žalčiai minta pienu, priežastimi. Būdavo taip, kad kaimietis tvarte prie karvės užtikdavo poros metrų žaltį ir išsigąsdavo. Imdavo į rankas, kas pirmiausia papuldavo – kastuvą arba šakes – ir smogdavo. Sprogęs žaltys paleisdavo visą kloakoje sukauptą balsvą skystį, skirtą gynybai ir labai primenantį rūgpienį. Iš to ir atsirado manymas, kad žalčiai karves melžia.

Dėl patelių nekovoja

O ką gi žaltys tvartuose veikia? Rūpinasi, kad pasaulį išvystų palikuonys. Žalčio patelė kiaušinius deda į šiltą drėgną vietą. Tai gali būti sutrešęs kelmas, komposto krūva, šiukšlynas, bet idealiausia vieta – mėšlas. Dėl to kartais į tvartą susirinkdavo dešimtys žalčių. Čia poruodavosi ir kiaušinius dėdavo (kiekviena patelė sudeda jų iki 50). Žalčių poravimasis – dėmesio vertas reginys, nepanašus į kitų gyvūnų. Paprastai patinai kovoja dėl patelių, o pas žalčius – jokios kovos. Sušliaužia į vieną kamuolį ir kam pavyksta, tam pavyksta. Paprastai pavyksta stambesniam patinui. Bet net ir pats stambiausias patinas yra kone dvigubai mažesnis už patelę. Literatūroje nurodoma, kad pačios didžiausios patelės gali siekti 2 m, o labai retais atvejais – ir 2,5 m! Ir nieko čia nuostabaus. Juk žaltys tokį ilgį pasiekia per 25–28 savo gyvenimo metus.

Ilgaamžiai namiškiai

Dėl ilgaamžiškumo anksčiau žmonės žalčius laikė nemarumo, išminties simboliu. Juk retas kitas naminis gyvūnas 28 metus traukdavo, o naminė gyvatė (taip žaltį vadindavo senovėje) gyvendavo žmogaus būste taip ilgai, kad dažnai patys šeimynykščiai nesulaukdavo jos mirties. Naminė gyvatė, arba žaltys, yra labai lengvai prijaukinamas gyvūnas ir nuo seno buvo nepamainomas pagalbininkas atsikratant namuose pelių. Ir šiais laikais medžioklės įgūdžių žalčiams naminės katės galėtų pavydėti. Deja, dabar kates laikome daugiau dėl grožio, o ne dėl to, kad išgaudytų peles. Žalčio grožis – kaip čia pasakius. Man asmeniškai nemalonu būtų tokį matyti lovoje, nors anksčiau vaikai miegodavo su žalčiais. Taip, jie miega naktį, kaip ir mes. Žalčio darbo laikas – nuo 8 val. ryto iki 19 val. vakaro. Sugavęs stambesnį grobį, pavyzdžiui, žiurkę, ateinančias 20 dienų jis išvis nedirbs. Šaltakraujams gyvūnams maisto reikia labai nedaug.

Kur žalčiai, angių nėra

Nors dabar sunkiai rastume žmogų, kuris žaltį augina kaip naminį gyvūną terariume, bet prie sodybos žaltys yra neretas svečias. Ne kiekvienam malonu kaimynystėje turėti į gyvatę panašų roplį ir kiekvieną kartą krūpčioti sutikus jį ant tako, bet išduosiu vieną paslaptį, kodėl tokiu kaimynu reikia tik džiaugtis. Gamtininkai nuo seno pastebėjo, kad žalčiai ir angys negyvena kartu, net nepakenčia vienas kito. Tai rūšys priešės, ėdančios viena kitos vaikus. Todėl jei jūsų kieme gyvena žaltys, angį vargu ar pamatysite. O jei netyčia ir pamatysite, tai nereiktų skubėti ja atsikratyti. Angis kerta tik gelbėdama savo gyvybę. Jai nuodai reikalingi pelei paralyžiuoti, bet jei turimą nuodų dozę išnaudos gindamasi, ji turės visą mėnesį badauti, kol pasigamins nauja dozė. Todėl angis kerta tik išskirtiniais atvejais (ant jos užlipus) ir kirsdama nebūtinai suleidžia nuodų. Beje, senovėje būta žmonių, kurie angis laikydavo namie kaip žalčius. Jie buvo žinomi kaip žiniuoniai, užkalbėtojai. Jeigu jie sužinodavę, kad kažkas gyvatę nuskriausdavę – daugiau tokiam žmogui jokios pagalbos kaip gydūnai neteikdavę.

Gali išnykti

Žaltys yra lengvai atpažįstamas, todėl daug mažiau skriaudžiamas nei angis. Būtent tai lėmė, kad žalčių Lietuvoje visada būdavo gerokai daugiau nei gyvačių. Ir šiuo metu mūsų šalyje tai gana dažnas gyvūnas. Kai kurios Europos valstybės, tokios kaip Prancūzija, Belgija, Liuksemburgas, Jungtinė Karalystė, pasirinko saugoti žalčius, įtraukė juos į savo šalių raudonąsias knygas, nepaisant to, kad žaltys ir ten nėra retas. Mes taip pat turėjome tradiciją saugoti kai kurias dažnesnes rūšis, tokias kaip gervės, daugumos rūšių šikšnosparniai, bet atėjusi nauja valdžia išbraukė jas iš raudonosios knygos, pritaikiusi naujus kriterijus. Ir be reikalo. Jeigu rūšis nereta, tai nereiškia, kad mes negalime pasirinkti ją saugoti. Jei būtų mano valia, žaltys ir Lietuvoje būtų įtrauktas į saugomų gyvūnų sąrašą. Visų pirma dėl to, kad mūsų šalies roplių įvairovė ir taip labai skurdi. Antra, plečiantis mūsų krašto urbanizacijai, t. y. kai kaimas virsta miestu, mažėjant natūralių buveinių – ir geltonskruosčių žalčių mūsų krašte bus tik mažiau, kol galų gale juos ištiks lygiažvynio žalčio likimas. Pastaroji rūšis Lietuvoje praktiškai išnykusi.

Pasigauna žuvį

Kaime jau retai kas laiko naminius gyvulius ir tvartų nebenaudoja pagal tikrąją paskirtį, todėl aukso amžių žalčiams galime laikyti pasibaigusiu. Bet visgi mes kiekvienas galime prisidėti prie žalčių gerovės. Šiems ropliams gyventi ir veistis reikia dviejų sąlygų – natūralaus vandens telkinio ir tinkamų vietų kiaušinių dėtims. Lotynų kalboje Natrixreiškia „vandeninė gyvatė“. Ir ne veltui. Vanduo – tai žalčio stichija. Panėręs jis gali išbūti visą pusvalandį ir be vargo pagauti žuvį. Kartais jis nutolsta nuo upės ar ežero net per 3 km. Taigi, saugodami natūralias upių ir ežerų pakrantes, kartu išsaugosime ir žalčius. Antra, rudenį sugrėbtų lapų nedeginkime, o palikime krūvoje. Čia pat galima mesti ir išravėtas piktžoles, maisto atliekas. Komposto krūvos – labai tinkamos vietos žalčiams dėti kiaušinius. Būna, kad dėl tinkamų šiam tikslui vietų stokos vienoje komposto krūvoje kiaušinius sudeda ne viena, o kelios patelės. Liepą–rugpjūtį jos kaip tik ieško, kur paslėpti šiuos savo brangakmenius.

Andrejus GAIDAMAVIČIUS                                                                                                                                             Gamtininkas, žurnalistas