Kalėdinę nuotaiką sukurti namie puošiant gyvą žaliaskarę yra praktiška.

Laukdami didžiųjų metų švenčių, pradedame galvoti apie svarbiausią jų simbolį – žaliaskarę. Taigi kokia eglutė šiemet papuoš namus – kirsta lietuviška, daniška, auganti vazone ar prie namų kieme, o gal dirbtinė, medinė ar pačių sukurta. Kai kuriems, aktyviai pasisakantiems už ekologiją, vietoje eglutės pakaks kokio nors kambarinio augalo, apkarstyto dekoracijomis, šakų ar tiesiog interjero detalių, sukuriančių šventišką nuotaiką.

Istorija

Vieno svarbiausių ir ryškiausių kalėdinių švenčių simbolio – eglutės – puošimas skaičiuoja tūkstančius metų. Ištakų galima būtų ieškoti Romos laikais – metų sandūroje apsaugai nuo ligų ir blogųjų dvasių buvo naudojamos lauramedžių, kėnių ir eglių šakos. Kalėdinių eglučių puošimas obuoliais taip pat yra tradicija, atėjusi iš senų laikų – obuoliai turėtų priminti už prigimtinę nuodėmę paliktą rojų.

Pirmasis kalėdinės eglutės paminėjimas datuojamas 1419 metais. Tada Freiburgo mieste Vokietijoje vienoje kepykloje eglutė buvo apkarstyta vaisiais, riešutais ir rankų darbo papuošalais. Kai kurie istorikai kalėdinių eglučių tradiciją sieja tik su XVII amžiumi, nes tuomet medelius imta puošti ne tik saldumynais ir vaisiais, bet ir žvakutėmis. Eglučių puošybai naudoti tiek vokiečių išrasti blizgučiai, tiek kitos įvairios puošmenos: sidabriniai siūlai, karoliukai. Jaunos damos valandų valandas praleisdavo karpydamos snaiges. 1880-aisiais prasidėjo estetinio judėjimo banga, padariusi įtaką ir eglės puošybai. Ant jos buvo kraunama tiek, kiek sugebėta sutalpinti. Nuo XIX a. pabaigos buvo itin populiaru eglės viršūnių puošybai naudoti šalies vėliavas. Karo metu daugelyje šalių egles vėl puošė kuklūs, bet skoningi rankų darbo žaislai.

Kiekvienos tautos kalėdinis medelis turėjo savų ypatumų: lenkai eglutes puošdavo paukščiukais ir žvaigždutėmis, švedai – šiaudinėmis figūrėlėmis, danai – varpeliais, snaigėmis ir širdutėmis, čekai ir slovakai – ornamentais, pagamintais iš dažytų kiaušinių lukštų, ukrainiečiai namus dabindavo sėkmę nešančiu voru ir voratinkliais.

PEPT8-500-75-LS

Tarpukario papročiai

Etnologės Gintarės Dusevičiūtės teigimu, Lietuvoje kalėdinės eglutės puošimas – palyginti nesenas reiškinys. Papročių tyrinėtojo Juozo Kudirkos pastebėjimu, Lietuvoje Kalėdų eglutė pirmą kartą minėta 1853 m. Paprotys puošti eglutę Lietuvoje atėjo per dvarų ir bažnyčių kultūrą, įsigalėjo rengiant eglutės šventes rusiškose mokyklose. „Tarpukario žiniasklaidoje vienas svarbiausių Kalėdų simbolių – eglutė vadintas eglele, eglaite, – pasakojo etnologė. – Beje, įdomu, kad jau tais laikais valdžios atstovai, susirūpinę masiškai pradėtomis kirsti eglutėmis, ėmė taikyti apribojimus ir draudimus. Kaip alternatyva ir šios problemos sprendimo būdas – siūlyta įsigyti dirbtines eglutes. Greta to, skatintas ir eglučių atsodinimas, kviečiama kurti tokius papročius.“

Eglė išstūmė iki tol buvusią savotišką „eglutę“ – rugių pėdą, kuris statytas po Kūčių stalu arba garbingiausioje namo vietoje – krikštasuolėje. Vienas populiariausių eglutės puošimo būdų – šiaudinukai. Pirmaisiais dešimtmečiais lietuviai savo eglutes puošdavo obuoliukais, kabindavo saldainius, sausainius, karpydavo spalvotus popierėlius, kurdavo šiaudinius narvelius. J.Kudirka mini, jog puošimui dar buvo naudojami tešlos kepiniai ir karpiniai. Iš prėskučių (kūčiukų) tešlos lipdydavo ir kepdavo figūrinius sausainius – paukščiukus, arkliukus, lėles, voveraites, avinukus, ožiukus, mėnulius, žvaigždes, gėlytes. Trečiojo dešimtmečio pradžioje eglutes imta apibarstyti vatos gniužulėliais, o to paties dešimtmečio pabaigoje paplito ir pirktiniai eglučių papuošalai. Dar vėliau puošta dirbtiniais bananais ir apelsinais bei šokoladiniais saldainiais.

Asociatyv. nuotr.

Asociatyv. nuotr.

Pasirinkimas didėja

Nors šiais laikais lietuviai linkę pirkti tradicines eglutes, jų pasirinkimas didėja. Albertas Dūdėnas lietuviškomis sidabrinėmis eglutėmis vazonuose ir daniškomis kirstomis eglutėmis (kėniais) prekiauja jau šeštus metus. „Eglutės vazonuose ilgiau išstovi, nemeta spyglių, todėl žmonės jas užsisako anksčiau. Žinoma, klausia ir apie lietuviškas žaliaskares eglutes iš lietuviško miško, bet kadangi tokių eglučių „galiojimo laikas“ yra trumpesnis, jos pasirodo tik šventėms priartėjus“, – pasakojo Albertas.

Beje, eglučių kainų kol kas prekeiviai nežada kelti, o norintys gali ir pasiderėti. Eglutės kaina priklauso nuo jos aukščio, šakų tankumo, „klasės“, ar kirsta, ar auga vazone. Daniškų eglučių kainos prasideda nuo 25 eurų (1,25–1,50 m) ir kyla į viršų priklausomai nuo jos aukščio. Palyginti su kirstomis daniškomis, poreikis vazoninėms eglutėms yra mažesnis. Kainos, artėjant šventėms, dažniausiai yra didesnės, o pats pirkimo pikas turbūt būna likus 1–2 savaitėms iki švenčių. Tuo tarpu didieji prekybos centrai siūlo dirbtines, gyvas eglutes vazonuose ir kirstas eglutes – jų kainos prasideda nuo 2, 5 euro ir gali siekti daugiau kaip šimtą.

Tausojantys sprendimai

Be jokios abejonės, ekologiškiausias sprendimas būtų pasipuošti vazone išaugintą eglutę. Bet gamtą galima tausoti ir pasirenkant natūralią eglutę ar iš jų šakų sukurtą kompoziciją. Žinoma, eglutė turėtų būti nukirsta planingai retinant medynus ugdymo tikslais ar tvarkant neturinčius užželti inžinerinius įrenginius. Po tokių kirtimų miškuose likę medžiai gauna daugiau šviesos ir erdvės, auga tvirtesni ir yra atsparesni įvairioms nelaimėms, o iš jų iškeliavę ir Kalėdų puošmenomis pabuvę medeliai gali sugrįžti į gamtą bet kokiu pavidalu – jie neteršia aplinkos.

Beje, šiuolaikinės kalėdinės eglutės daugeliu atveju gali būti visai ne eglutės. Jau nuo senų laikų esame pripratę prie paprastosios eglės (Picea abies), kurią perkame ne vazone, o nukirstą. Beje, nors kvapą šie medeliai skleidžia tikrai šventinį ir kalėdinį, tačiau jau po kelių dienų pradeda byrėti jų spygliai. Dygioji eglė (Picea pungens) dar vadinama „sidabrine“, kaip kalėdinė eglė gali tarnauti neilgą laiką – jos tikrai labai dygūs spygliai irgi pradeda byrėti greitai, kaip ir paprastosios eglaitės. Kvapusis kėnis (Abies procera arba sin. Abies nobilis) kaip kalėdinė eglė auginamas Europoje, ypač Danijos plantacijose. Iš ten patenka ir pas mus – dažniausiai vazonuose, todėl gali gan ilgai stovėti namuose. Kaukazinis arba normaninis kėnis (Abies nordmanniana)  yra populiariausia kalėdinė eglė daugelyje šalių. Jo blizgūs, sodriai žali  spygliai minkšti, tačiau tvirti ir neduria.

Asociatyv. nuotr.

Asociatyv. nuotr.

Eglučių nuoma

Kiek kambaryje žaliuos nukirsta eglutė, priklauso nuo daugelio dalykų. A.Dūdėnas siūlo pasirinkti kėnį, mat jis yra atspariausias. Tačiau šiltame kambaryje visi medeliai greitai pradės mesti spyglius. Tik vėsiose patalpose, kuriose yra 5–12 laipsnių šilumos, jie stovės ilgiau. A.Dūdėnas patarė statyti eglutę balkone, jei tokį turite ir jei jame pakanka erdvės, ir pro langą grožėtis gražiai atrodančiu medeliu.

Artėjant Kalėdoms, žmonės karštligiškai puola ieškoti eglučių savo namams papuošti, o šventėms pasibaigus žaliaskarės atsiduria gatvėse, prie konteinerių. Todėl Klaipėdos universiteto botanikos sodas siūlo alternatyvą – nuomotis gyvas eglutes, kurias vėliau būtų galima grąžinti. Pasak Botanikos sodo direktorės Astos Klimienės, žmonės perka nukirstas eglutes, o vėliau jas išmeta prie konteinerių. „Vaizdas ne koks, todėl pernai pasiūlėme miestiečiams naujovę: išsinuomoti gyvą eglutę iš mūsų sodo, – pasakojo Botanikos sodo direktorė. – Nuomos kaina svyruoja nuo 7 iki 20 eurų. Galima atvykti pas mus, išsirinkti eglaitę, ją išsivežti, namie gražiai papuošti. Po švenčių sveiką medelį atgabenus atgal, grąžiname pusę nuomos sumos, o medelis toliau bus prižiūrimas ir auginamas.“

Jos teigimu, kalėdinę nuotaiką sukurti namie puošiant gyvą žaliaskarę yra praktiška. Nukirstos eglaitės spygliai pradeda byrėti, atsiranda šiukšlių. O su gyvu medeliu – viskas paprasčiau. „Skatiname tausoti gamtos turtus. O jei iš mūsų išsinuomota eglutė patiks ir nesinorės jos grąžinti, galėsite pasisodinti savo kieme ir po metų vėl ją puošti“, – sakė Botanikos sodo vadovė.

Kur laikyti nukirstą eglutę?

Kibiras su smėliu

Bene idealiausias variantas žaliaskarei – kibiras su švariu drėgnu smėliu. Kibirui smėlio reikės 1 litro vandens, kuriame prieš tai reikėtų ištirpinti šiek tiek glicerino arba želatinos. Kitas būdas: aspirino tabletė ir 2 valg. šaukštai cukraus 1 litrui vandens. Statyti eglutę reikėtų ne mažiau negu 20 cm gylyje. Smėlį reikėtų drėkinti kas 1–2 dienas.

Indas su vandeniu

Statant eglutę (statyti medį reikia su visu stovu), vanduo turėtų būti karštas ir parūgštintas actu, aspirino tablete ar citrinų rūgštimi. Kitas būdas: ištirpinti vandenyje 0,5 arbat. šaukštelio citrinų rūgšties, 1 valg. šaukštą želatinos ir šiek tiek grūstos kreidos.

Kamieno apvyniojimas

Paprasčiausias ir, deja, prasčiausias būdas: kamieno pjūvio vietą apvynioti drėgnu skuduru (kurį laikas nuo laiko reikėtų sudrėkinti) ir įstatyti eglutę į specialų stovą. Šitaip laikant žaliaskarę, rekomenduojama retkarčiais apipurkšti jos šakeles vandeniu – eglutė ilgiau puoš jūsų namus.

Ką daryti, kad kuo ilgiau laikytųsi spygliai? Nusipirkę eglutę, neskubėkite jos nešti į šiltus namus: bent dvi dienas palaikykite ją šaltyje (lauke arba balkone). Kai įnešite žaliaskarę į namus, jos kamieną kuriam laikui įstatykite į kibirą su glicerino tirpalu (10 litrų vandens ir 2–3 valg. šaukštai glicerino). Vietoj glicerino galima panaudoti 0,5 arbat. šaukštelio karbamido (šlapalo).