Naujų ūglių augimą skatina ir reguliarus tręšimas bei laistymas.

Ištisus metus žaliuojanti gyva tvora – ir gražu, ir reikalauja tik minimalios priežiūros. Didelė erdvė neįpareigoja gyvatvorės idealiai nugenėti, galima ją palikti tokią, kokia natūraliai užauga. Gyvatvorė, kuri ne tik saugo ir slepia, bet ir atrodo įdomiai, verta susižavėjimo.

Augalai žaliosioms tvoroms

Apželdintojai gyvatvorėms pataria rinktis kukmedžius, gudobeles, tujas, erškėtrožes, žvilgančiuosius kaulenius, ligustrus, sedulas, karklus, alyvas, totorinius sauskrūmius ar net kaukazines slyvaites. Pasak aplinkos dizainerės dendrologės Reginos Sireikienės, pagyvintų aplinką ir gyvatvorėms tradiciškai naudojami spygliuočiai, kurie turi vieną privalumą – jie visuomet žali.

„Iš lapuočių suformuota gyvatvorė atrodys švelnesnė ir labiau faktūrinė, be to, spygliuočiai neretai būna ir brangesni, – aiškino specialistė. – Svarbiausia išsiaiškinti, kokios formos gyvatvorės norite, kurioje vietoje ji augs ir kaip dažnai galėsite prižiūrėti. Pagaliau reikia nepamiršti, kad gyvatvorei reikės ne vieno, bet kelių dešimčių ar net viso šimto augalų, jei sklypas iš tiesų didelis.“

62

Prieš renkantis augalus taip pat reikia nuspręsti, ar gyvatvorę rimtai prižiūrėsite, kaskart tinkamu metu genėsite, formuosite, ar ji bus nekarpoma, laisvos formos. Dendrologės patarimas – jei neturite laiko formavimui, geriau pasirinkite augalus, kurių nebūtina karpyti.

„Spirėjos, veigėlės, putinai, hortenzijos, sauskrūmiai, raugerškiai – geras sprendimas, – pripažino R. Sereikienė. – Žinoma, spirėjas, veigėles, dar buksmedžius, ligustrus, kaukazines slyvaites, gudobeles galima (o kartais ir reikia) karpyti – atsižvelgiant į tai, kokio aukščio ir pločio gyvatvorės norite. Kai kuriuos augalus, tokius kaip gudobelės, spirėjos, ligustrai, karpyti būtina, nes gali užaugti kaip medžiai (gudobelės) arba pažemėje atsirasti nepageidaujamų tarpų, kurie tikrai nesuteiks grožio gyvatvorėms.“

Beje, svarbu įsidėmėti, kad pagal gyvatvorių aukštį pasirenkami ir atitinkami augalai. Pavyzdžiui, aukštai 2–4 metrų gyvatvorei tiks klevai, jazminai, alyvos, putinai, pušys ir kiti. Vidutinei 1–2 metrų aukščio formuojamai gyvatvorei galima rinktis serbentus, rododendrus, kadagius ir kitus. Žemoms gyvatvorėms (nuo 40 centimetrų iki 1 metro aukščio) tinka įvairūs žemaūgiai ir dekoratyvūs augalai, tokie kaip rožės, kadagiai, jonažolės ir kitos dekoratyvinės veislės. Tiesa, be šių, dar esama ir „bordiūrinių“ gyvatvorių (iki 40 centimetrų aukščio), kurioms taip pat tinka žemaūgiai augalai.

Egles-5

Tinkama vieta

R.Sereikienės teigimu, įdėjus pastangų, gyvatvorę galima užsiauginti iš bet kokių augalų – net kvapiųjų jazminų ar skanias uogas vedančių vaiskrūmių, tačiau nuolat karpomi jie prasčiau žydės ar duos menkesnį derlių. Dailiai apkarpyti galima ir spygliuočius – paprastąsias ir serbines egles, kanadines cūgas, europinius maumedžius, vakarines tujas. Na, o vienas pačių populiariausių augalų gyvatvorėms yra tujos, pavyzdžiui, koloninės ar vakarinės Smaragd, žiemą mažai pakeičiančios spalvą. Tujos dailiai suauga į aukštą tankią sieną.

„Norintiesiems karpomos gyvatvorės iš vaiskrūmių, vis dėlto siūlyčiau atsisakyti šios minties. Išmintingiausia būtų iš įvairių žydinčių ir uogas vedančių krūmų sudaryti laisvai arba iš dalies laisvai augančias gyvatvores. Tada bus galima pasidžiaugti ir kvapiais žiedais, ir uogomis“, – sakė dendrologė.

Svarbus veiksnys auginant gyvatvorę – sklypo vieta. Pasak R.Sereikienės, saulėtoje vietoje be vargo vešės ir kadagiai (koloniniai Skyrocket ir paprastieji Hibernica), ir lapuočiai – medlievos, erškėčiai, lanksvos, Zyboldo obelys, mahonijos. „Tačiau atsiminkite, kad laisvai augančioms gyvatvorėms reikia daug daugiau vietos negu formuojamoms“, – perspėjo ji.

Šiaurinėje pusėje geriau sodinti žvarbiam vėjui atsparius lapuočius, pavyzdžiui, gudobeles, kaukazines slyvaites, sedulas, pūslenius, kaulenius. Pavėsyje gerai auga kukmedžiai ir šviesiosios hortenzijos, tik pastarosioms gali prireikti daugiau priežiūros, nes leidžia daug ūglių. Formuojamoms gyvatvorėms tinka bukai, buksmedžiai, forzitijos, meškytės, raugerškiai, sidabrakrūmiai.

1472997113

Kaip sodinti

Gyvatvorių sodinukai atviromis šaknimis gali būti sodinami pavasarį arba rudenį, tik labai svarbu saugoti šaknis, kad neapdžiūtų. Sodinukus iš vazonėlio perkelti į naują vietą galima ištisus metus, išskyrus žiemą. Prieš formuojant gyvatvorę pirmiausia reikia išsimatuoti ir išsikasti tranšėją naudojantis ištempta virve.

„Sodinukams parinkite derlingą ir supurentą žemę. Jei dirvožemis kietesnis ar smėlingas, į iškastas duobutes įberkite durpių ir šiek tiek kompleksinių mineralinių trąšų. Jei turite vietos tik siaurai gyvatvorei ar tokios norite, augalus sodinkite viena eile. Labai svarbu nesutankinti visžalių ir spygliuočių medelių – ilgainiui jie ims plikti, gali pradėti sirgti grybelinėmis ligomis “, – patarė specialistė.

Vietoje, kur sodinsite gyvatvorę, iškaskite pusės metro gylio griovelius. Jų plotis priklauso nuo eilių kiekio: jei eilė bus viena, tuomet griovelio plotis turi būti apie pusmetrį, jei eilės bus dvi – plotis turi būti metras ar daugiau. Geriausiai sodinti 2–3 metų sodinukus. Jei pasirinkote greitai augančius augalus, tuomet sodinkite rečiau, jei lėtai – tankiau. Kai sodinama viena eilė, tarp sodinukų paliekami 20–25 centimetrų tarpai, kai gyvatvorė dviejų eilių – 30–50 centimetrų, atstumas tarp eilių – 30–60 centimetrų. Jei norite itin tankios gyvatvorės, per kurią nepralįstų nei žmogus, nei koks gyvūnas, – sodinkite gudobeles ne didesniu nei 15–20 centimetrų atstumu vieną nuo kitos. Gudobelių šakelės tankiai suauga, tačiau tokią gyvatvorę reikia nuolat genėti. Persodinę didesnį augalą, nepamirškite pririšti jo prie tvirtai įkaltų kuolų. Kai nuo vėjo medelis linguoja, kartu juda ir šaknys, jo prigijimo tikimybė sumažėja kelis kartus. Naudojant augimą skatinančius preparatus, sodinukai greičiau prigyja, geriau prisitaiko naujoje vietoje ir toliau auga. Šaknims naudingos ir mineralinės medžiagos – fosforas ir magnis. Parduotuvėje galima įsigyti specialių preparatų.

198b1a

Nereikia daug trąšų

Gyvatvorę reikia apgenėti tik antrais metais po pasodinimo, rudenį, kai medžiai jau be lapų. „Taigi dabar pats metas tai padaryti, – priminė R.Sereikienė. – Vasarą reikėtų tik šiek tiek apkirpti šonus ir patrumpinti viršūnėles. Genėjimas vasarą paspartina ūglių augimą, todėl neišretėja gyvatvorės apačia.“

Naujų ūglių augimą skatina ir reguliarus tręšimas bei laistymas. Pavasariais verta patręšti azoto trąšomis. Beje, įsidėmėkite, kad toli gražu ne visus augalus tinka genėti. Geriausiai genėti įvairiausius krūmus, o retą vainiką turinčią pušį geriau palikti ramybėje.

Jei pasisodinote gyvatvorę iš spygliuočių, tręškite ją kuo mažiau. Augdami lėčiau, jie bus gražesni, tankesni. Tręšti tinka tik kai kurių rūšių augalus: tujas, cūgas, kukmedžius. Nepamirškite, kad daugelis spygliuočių sudaro mikorizę su dirvožemio mikroorganizmais, o mineralinės trąšos juos naikina. Vietoj trąšų galima naudoti biologinius preparatus, atkuriančius natūralią dirvožemio mikroflorą. Jei vis dėlto naudosite trąšas, geriau rinkitės lėtai veikiančias, jos ištirpsta per tris, keturis ar net šešis mėnesius.

kokia-gyvatvore

Nekarpomos (laisvai augančios) žydinčių augalų gyvatvorės:

lanksvų, rododendrų, alyvų, rožių, hortenzijų, jazminų, deucijų (radastų), meškyčių, budlėjų, amorfų, krūminių sidabražolių, egzochordų, veigelių, kolkvicijų ir kt.

Nemėgstančios karpymo gyvatvorės:

pušų, ąžuolų, beržų, magnolijų, riešutmedžių, cūgų, eglių, kadagių, kėnių, kukmedžių, maumedžių, puskiparisių, tujų (Smaragd, Columna, Elegantissima, Elwangeriana Aurea, Fastigiata, Globosa, Hoveyi, Rheingold, Brabant, Wareana Lutescens ir kt.).

Visžalių lapuočių gyvatvorės:

bugienių, buksmedžių, dyglainių, lauravyšnių, mahonijų.

Lapuočiai, tinkantys gyvatvorei:

alyvos, alksniai, aronijos, blindės, karklai, gluosniai (Hakura Nishiki), bukai, cidonijos ir svarainiai, erškėčiai, forzitijos, gudobelės, guobos, ievos, karaganos (žirnmedžiai), kaštonai, kauleniai, klevai (totorinis, trakinis), lazdynai, liepos, ligustrai, medlievos, obelys, kriaušės, slyvos, vyšnios, trešnės, pūkeniai, pūsleniai, putinai, raugerškiai, robinijos (akacijos), krūminiai sausmedžiai, sedulos, serbentai, skroblai, šaltalankiai, šeivamedžiai, tuopos, uosiai, žilakrūmiai.
Vijokliai, tinkantys gyvatvorei:

aktinidijos, citrinvyčiai, gebenės, kartuolės, ląstūnės, raganės, sausmedžiai, vynmedžiai, visterijos.
Retesnės ir įdomesnės gyvatvorės:

bukų, cūgų, forzitijų, gluosnių (Hakura Nishiki), vijokliai, kvepiančiais žiedais ar valgomais vaisiais; kompozicijos iš įvairių augalų, ir t. t.

Žoliniai augalai, tinkantys gyvatvorei:

levandos, lubinai, bijūnai, flioksai, ežiuolės, karpažolės, rūtos, bambukai (didbambukiai, blizgieji ir kt.), piliarožės, melsvės, saulėgrąžos, viendienės, debesylai, smidrai, astrai, eraičinai, jurginai, sukučiai, nasturtos, kobėjos, pelėžirniai, tunbergijos.