Dirmeikių sodyba „Oreivių užuovėja“ Širvintų rajone, Musninkų seniūnijoje, išties išskirtinė – joje sutuoktiniai įprasmino savo pomėgius ir kelionių po pasaulį patirtį, sukurdami neįprastą akiai aplinką, kurioje gausu eklektikos. Čia derinami tradiciniai elementai su išskirtinėmis detalėmis, sukuriančiomis išskirtinį vaizdą.

Subrendo kaimui

Prieš daugiau kaip dvidešimt metų Arvydas ir Danguolė Dirmeikiai dar jautėsi tikri nuo asfalto kilę miestiečiai, turėjo kūrybines dirbtuves ir nuostabų hobį – oreivystę. Priežastis įsigyti sodybą buvo gan proziška – Vilniuje šeimai trūko vietos susidėti oro balionams, todėl Arvydui kilo mintis, kad būtų neblogai užmiestyje turėti bazę, kur įsikurtų su visais savo hobio atributais, galėtų pasikviesti bendraminčių ir draugų. Šeimininkas teigė iš pradžių net neįsivaizdavęs, kaip turėtų atrodyti sodyba. Tiesiog pirmuosius penkerius metus šeima važinėjo iš Vilniaus ir tvarkėsi, nes įsigytas nekilnojamasis turtas buvo išties labai apleistas, sulūžęs, aplinkui mėtėsi daug stiklų, duženų. „Savaitgaliais atvažiuodavome ir tvarkydavomės, kol pagaliau gimė pirmieji statiniai – lauko tualetas ir pirtis“, – prisiminė šeimininkas.

M. Ambrazo nuotr.

Tuomet keturiasdešimtmečio sulaukusiam Arvydui vis dar rūpėjo miestas, jis neįsivaizdavo savo gyvenimo kaime, atokioje vietoje. „Tačiau atėjo laikas, kai subrendau ramiam ir turiningam gyvenimui nuošalyje miesto šurmulio, – prisipažino jis. – Pamačiau, koks didžiulis skirtumas tarp miesto ir kaimo, ir supratau, kad senatvėje man bus reikalingas būtent toks ramus uostas.“

Išskirtinėje sodyboje labai daug originalių sprendimų, kuriuos sugalvojo pats šeimininkas. Tiesa, kai kuriuos kūrinius daugelis architektūros ir kraštovaizdžio dizaino specialistų įvertintų nevienareikšmiškai, tačiau šeimininkui tai nė motais.

„Jei myli sodybą, tai ir visos mintys materializuojasi, – sakė jis. – Kai trankaisi po pasaulį ir mintimis prisimeni savo sodybą, pamatęs kiekvieną įdomią detalę nori pritaikyti joje.“

Pasak Arvydo, kiekvienas paukščiukas turi savo lizdą, tad ir žmogus turi turėti savo kampą, kuriam atiduotų širdį. „Visada norėjau, kad mano lizdelis būtų gražus, – dalijosi mintimis oreivis. – Būdamas užsienyje ir matydamas kokį įdomų sprendimą, pritaikau jį kurdamas savo aplinką. Rinkau įdomybes, o skraidydamas oro balionu pasišnekėdavau su ponu Dievuliu, kuris man pateikdavo daug idėjų.“

A.Dirmeikis:„Jei myli sodybą, tai ir visos mintys materializuojasi.“ M. Ambrazo nuotr.

Vis dėlto ne iš karto viskas pavyko. Pradėjus staybas, nuolat trūko pinigų, todėl Dirmeikiams teko rimtai apsispręsti ir kardinaliai pakeisti gyvenimo būdą. Šeima išpardavė savo nekilnojamąjį turtą ir 2000-aisiais persikėlė į sodybą, pradėjo plėtoti kaimo turizmo verslą, tačiau neapleido ir hobio – oreivystės. Arvydas ir Danguolė aktyviai dalyvavo rengiant pirmąjį Europos oro balionų čempionatą 2003-iaisiais Vilniuje. Jo metu lietuviai išvydo daug balionų vienoje vietoje ir ėmė jais domėtis, klausinėti, ar įmanoma skristi ir paprastiems žmonėms. Galinčiųjų sau leisti skrydį oro balionu buvo nedaug, tačiau pramogą pradėjus aktyviau reklamuoti iki 2008 metų komercinė skrydžių šiais orlaiviais rinka gana sparčiai kilo, keleivių skaičius vis augo.

Viena svarbiausių vietų – „Oreivių“ pokylių salė po didžiuliu baliono kupolu. M. Ambrazo nuotr.

Būtent čempionate tvyrojusi nuotaika paskatino Dirmeikius įrengti gyvenamąsias vietas oreiviams, kur jie galėtų gerai praleisti laiką. „Rajone mes buvome vieni iš pirmųjų, pabandę plėtoti kaimo turizmą ir iš to išgyventi, – pasakojo Arvydas. – Tačiau svarbiausia, kad čia mes jautėmės laimingesni nei mieste, nes čia buvo mūsų kūrybinės dirbtuvės, čia mes dirbome, svajojome. Kai prieš daugelį metų draugams atskleidžiau savo idėjas, kaip ketinu čia viską padaryti, mane vadino Svajuku. Dabar taip nebevadina, nes daugelį savo minčių realizavau.“

Šiandien pas Dirmeikius noriai atvyksta svečių iš įvairiausių pasaulio kampelių, jie čia smagiai leidžia laiką. Pasak šeimininko, kitaip ir negali būti, juk čia – oro balionų Meka.

„Oreivių užuovėjoje“ įkurdinta ir paskutinio Kernavės pono bričkutė. M. Ambrazo nuotr.

Laimingos vištos

Pokyliams ar draugų susibūrimams rengti sodyboje įrengtos dvi įspūdingos salės: „Oreivių“, kuri įkurta po oro baliono kupolu, su ugniakuru viduryje (joje telpa iki 40 žmonių), bei puošnioje, su parketinėmis grindimis „Pokylių menėje“ (joje telpa iki 120 žmonių). Būdamas Norvegijoje, šeimininkas susižavėjo mažų poilsio namelių idėja, todėl ir Lietuvoje tokių pastatė. Iš senos medienos surentė malūną.

„Jo centre gyvena malūno dvasia, kuri saugo mane, mano šeimą, svečius“, – pasakojo šeimininkas.

Koks gi kaimas be geros kaimiškos pirtelės, kuri išgydo visas ligas, išvalo kūną ir sielą, suteikia didelį malonumą bei palaimą? Būtent ji ir buvo pirmasis šeimininkų statinys. „Iš pirties išbėgi lyg su sparnais, nejausdamas žemės po kojomis, ir neri į ežero vandenį. Kas gali būti geriau?!“ – džiaugėsi šeimininkas.

Kaimiška lietuviška pirtis su dideliu židiniu ant ežero kranto nustebino dar vienu šeimininko išradimu – joje jis įrengė didžiausią Lietuvoje biotelevizorių. Bent jau taip teigė Arvydas, demonstruodamas pirtelėje didžiulį langą į ežerą.

„Sėdi prie židinio, valai savo esybę ir stebi šį vaizdą. Tai iš tiesų veikia dvasią, todėl šią sodybą itin pamėgo jogai, jie čia organizuoja stovyklas“, – pasakojo oreivis.

Šeimininkai sukūrė improvizuotą erdvę prisiminimams, taip pat liaudies rakandų muziejui. M. Ambrazo nuotr.

Didžiuliame kieme pastatytame papūgos narve gyvena dekoratyvinės vištos, spalvingieji fazanai, povai, burkuoja gražuoliai balandžiai, laksto įvairiaspalviai triušiukai. Kiemo tvenkinyje plaukioja antytės. Mini zoologijos sodas ypač traukia vaikus, jie mėgsta čia leisti laisvalaikį, stebėdami gyvūnus. „Koks kaimas be vištų, gaidžio ir kitų gyvūnų, – garsiai mąstė šeimininkas. – Mano vištos deda laimingus kiaušinius, nes jos neuždarytos, klaidžioja visur.“

Čia pat kurkia varlės, gyvena vėžiai. Kieme yra didelė pastogė su ugniakuru, kur žarijose galima išsikepti kepsniukų. Lizdą primenanti pavėsinė senos pušies kamiene, iš kur galima grožėtis įvairiaspalvėmis žuvytėmis tvenkinyje, tarsi kviečia puodelio kavos.

Pirtyje įrengtas kone didžiausias Lietuvoje biotelevizorius. M. Ambrazo nuotr.

Kalvis ir Magdutė

Akį patraukia įdomus šulinys – vietoj veleno įtaisyta merginos skulptūra, papuošta nekaltybės diržu. Šiam savo sprendimui šeimininkas taip pat turi sukūręs legendą: esą kaime gyvenęs kalvis, kuris įsimylėjo labai gražią merginą Magdutę. Tačiau jį pradėję kviesti į rekrūtus – 25 metų tarnybą caro armijoje.

„Jis pagalvojo: „Va, išeisiu, o kiti kaimo bernai nukirkins mano Magdutę.“ Todėl pagamino nekaltybės diržą, uždėjo mylimajai ir ramus išėjo į rekrūtus, o man paliko raktelį, – pasakojo sugalvotą legendą Arvydas. – Tačiau atšliaužė didysis gundytojas Žaltys ir ėmė ją gundyti: „Nebūk kvaila, gyvenimas vienas, gražus, pasakyk, kad sutinki, ir atbėgs mano draugas kipšiukas, kuris atvers tau gyvenimo džiaugsmą, tik tark žodį.“ Tačiau mergina myli kalvį ir nežino, ką daryti. Visas šulinys jau pilnas jos ašarų, kuriomis norintieji gali atsijauninti, išgėrę šio šulinio vandens.“

Vargšę Magdutę gundo Žaltys ir Kipšiukas. M. Ambrazo nuotr.

Mokytojo portretas

Viena iš mėgstamiausių šeimininko vietų – „Oreivių“ pokylių salė po didžiuliu oro baliono kupolu. Čia jis įsirengė improvizuotą erdvę prisiminimams, taip pat nedidelį liaudies rakandų muziejų, kuriame vietos atsirado ir paskutinio Kernavės pono bričkutei. Sienomis apkabinėtos nuotraukos liudija apie šlovingas dienas dalyvaujant oro balionų varžybose ir čempionatuose, čia sukabinti svarbių šeimininkams žmonių portretai.

„Jaunystėje šioje erdvėje gimdavo kūrybiškos mintys, kurias realizuodavome, – dalijosi prisiminimais Arvydas. – Daugelis žmonių savo sodybose mėgsta pasistatyti kokį kryžių, Dievo ar Madonos paveikslą, o aš pasikabinau savo mokytojo pulkininko Jaceko Hilčerio – visos Lietuvos oreivių tėvo – portretą. Petras Pirmasis atvėrė langą į Europą, o mums pulkininkas J.Hilčeris – langą į pasaulį“, – pasakojo buvęs oreivis.

Pokylių salėje po kupolu yra apsilankę daug žmonių iš viso pasaulio, tarp jų netgi „Mis Afrika“ iš Kenijos, kadaise viešėjusi Lietuvoje. Tuomet vasarį iš karščiausio pasaulio žemyno atskridusi mergina žurnalistams prisipažino, kad vienintelė vieta, kurioje nesušalo, buvo pas Arvydą po kupolu.

Čia sukabinti sertifikatai, apdovanojimai, diplomai, kardas, liudijantis, kad Arvydas yra žemaičių didikas. „Taip ir parašykite – didikas, kuris laimingas pasijuto kaime“, – pareiškė buvęs miestietis.