Skaitytojo nuotr.

2019-uosius Seimas buvo paskelbęs Vietovardžių metais. Įkvėpti šios idėjos Margų kaimo (Kalvarijos r. sav. ir Vilkaviškio r. sav.) buvę ir esami gyventojai kreipėsi į Seimą vildamiesi susigrąžinti sovietmečiu iš jų atimtą istorinį Alksninės pavadinimą. Praėjo metai, o reikalai nejuda.

Nesuklydome Margų kaimą priskyrę dviem savivaldybėms. Taip ir yra. Per kaimą vingiuojantis kelias kaimą dalija į dvi dalis. Rytinė pusė priklauso Kalvarijai, vakarinė – Vilkaviškiui. Bet paradoksas ne čia. Lietuvoje tai ne pirma ir ne paskutinė vietovė, kurios teritoriją atskiria administracinės ribos. Paradoksas, kad kaimas jau daug metų vadinamas tuo, kuo nebuvo.

Vardą marino dirbtinai

Margais kaimas pradėtas vadinti vos prieš pusę amžiaus. Lietuvių tautos patriarchas Jonas Basanavičius, pasakodamas apie bažnytines procesijas, Alksninės koplyčią minėjo. Koplyčia pastatyta 1859 m., vėliau prie koplyčios iškilo bažnyčia. Ir iki šiol tebestovi. Nuo praėjusio amžiaus pradžios prie bažnyčios įkurtos kapinės taip pat Alksninės. Iš kur tie Margai vietoj Alksninės? „Margų kaimas buvo už pusantro kilometro nuo Alksninės. Tiksliau, kadaise ten buvo dvaras, vėliau vietovė buvo vadinama Margų dvaro žemėmis. Aš tebeturiu metrikus, kur parašyta, kad gimiau Alksninėje. Vėliau visuose dokumentuose rašoma Margų kaimas. Sovietmečiu jie darė, ką norėjo“, – pasakojo buvusi mokytoja, kaimo vardo grąžinimo iniciatorė Vida Mauragienė. Anot jos, nei kas iš gyventojų anksčiau sakė einąs į Margų bažnyčią, nei dabar sako. Į kraują visiems įaugę, kad bažnyčia yra Alksninės, nes ji stovi Alksninės kaime.

Buvusi mokytoja Vida Mauragienė suvienijo gyventojus dėl kaimo vardo atkūrimo. Asmeninio albumo nuotr.

Buvusi mokytoja Vida Mauragienė suvienijo gyventojus dėl kaimo vardo atkūrimo. Asmeninio albumo nuotr.

Pasak V.Mauragienės, Margų vardas Alksninei buvo prikabintas sovietmečiu, apie 1964-uosius. Tikrąją priežastį istorija nutyli, bet senieji vietos gyventojai pasakodavę, kad greičiausiai tuo norėta žmones atpratinti nuo bažnyčios. Kaimą žlugdyti pradėta draudžiant jame statybas. Senajame bažnytkaimyje spėjo sodybas pasistatyti 5-6 nauji gyventojai. Kiti naujakuriai prievarta buvo varomi į kuriamą Tarprubežių kaimą.

Mokykla atsilaikė

Tikrą frontą teko atlaikyti dabar jau nebeveikiančiai Alksninės mokyklai. Mokykla Alksninėje buvo įsteigta 1926 m. Anot ilgą laiką joje mokytojavusios V.Mauragienės, mokyklą mėtė po visus aplinkinius kaimus, bet Alksninės vardas jai kaip prilipęs. „Galiausiai pastatė naują mokyklą Tarprubežiuose, ir vis tiek ji ten atsinešė Alksninės vardą. Visai prieš uždarymą mokyklos pavadinimą valdžia vis tik pasiryžo pakeisti į Tarprubežių. Mums visiems tas vardas buvo brangus, kad susitaikytume. Kreipėmės į tuometinį Kalvarijos merą Joną Dzirmeiką. Alksninės pavadinimas mokyklai liko iki pat uždarymo. Nors ji ir stovėjo Tarprubežiuose“, – pasakojo mokytoja.

Gyventojai vieningi

Kaimo bendruomenę, čia gimusius, bet kitur gyvenančius žmones dėl gimtojo kaimo vardo atkūrimo suvienijusi šviesuolė ta mintim gyveno seniai. Praėjusių metų paskelbimas Vietovardžių metais buvusi gera proga. „Mums reikia tik vardo. Neprašome, kad mus sujungtų, atiduotų vienai ar kitai savivaldybei. Viskas jau seniai nusistovėję, visi žino, kaip ir kas yra, kam čia jaukti. Mums tereikia senojo Alksninės pavadinimo. Aš rinkau gyventojų parašus, visi pritarė“, – džiaugėsi V.Mauragienė.

Dabar kaime gyvena 26 gyventojai, stovi 17 sodybų, kelios jų tuščios. Anot V.Mauragienės, kiek bebūtų, visi nori gyventi ne išgalvotame Margų, o istoriniame Alksninės kaime. Ne visada kaimas toks buvo. Kažkada čia buvo dvi parduotuvės, medicinos punktas, paštas, veikė Alksninės pieno supirkimo ir separavimo cechas, grietinėlę veždavo į Kalvarijos pieno kombinatą. Dabar nėra nieko.

Savivaldybės nesiskubina

Praėjusių metų balandį prašymas sugrąžinti kaimui senąjį pavadinimą bei keli lapai gyventojų parašų iškeliavo į Seimą, Kalvarijos ir Vilkaviškio savivaldybes. Neilgai trukus siuntėją pasiekė pranešimas, kad kliūčių gyventojų prašymui neturėtų kilti. Rašte, kurį pasirašė ministerijos kancleris Karolis Vaitkevičius, teigiama, kad vietovės pavadinimo keitimas nesudarys gyventojams papildomų išlaidų, nenumatyta prievolė keisti dokumentų. Tačiau tam reikia, kad savivaldybės priimtų sprendimą, atliktų tam tikras procedūras ir kreiptųsi į ministeriją.

Praėjo metai, o Alksninė vis dar ne Alksninė, o Margai. „Vilkaviškis sutinka, o Kalvarija – ne. Neva nesą susitvarkę kaimų ribų. Bet juk Vidaus reikalų ministerija sako, kad kaimo vardo keitimui nustatyti ribų nereikia? Manau, tik noro trūksta“, – piktinasi mokytoja.

Pamirštas paveldas

VU Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentė, mokslų daktarė Filomena Kavoliutė praėjusias metais išleido knygą „Žemė prašo nepamiršti vardų. Mūsų mirusių kaimų knyga“. Į ją mokslininkė sudėjo dingusių kaimų istorijas, gyventojų liudijimus, sprendimus, pagal kuriuos kaimai buvo panaikinti, pateikė išvadas, kas lėmė, kad tūkstančiai vietovardžių išnyko iš žmonių atminties. Ne kartą su F.Kavoliute ta tema kalbėjosi ir „Vakaro žinios“.

Kaip teigė mokslininkė, vietovardžius naikino epocha ir žmonės. Bet ne visi vienodai prie naikinimo prisidėjo. Kai viename krašte buvo padėtas kryžius 300-400 vietovardžių, kitame jų ištrinta vos vienas kitas. F.Kavoliutės manymu, bent iš dalies atitaisyti klaidą niekada nevėlu. Reikėtų sugrąžinti senuosius pavadinimus ne tik esamiems kaimams, bet ir tiems, kuriuose nebėra nė vieno gyventojo. Turėtume statyti skirtingų spalvų ženklus su dingusių vietovardžių vardais pakelėse visame krašte. Vietovardžius rašyti ne tik bendrine kalba, bet ir tarmiškai. Kol kas dar nesuvokiame, kad vietovardžiai yra mūsų tautos kultūros paveldas.

 

Dalia BYČIENĖ