Nors maistas mūsų šalyje vis brangsta, vartotojų požiūris į jį mažai keičiasi. Skaičiuojama, kad vienas lietuvis per metus išmeta per 60 kg maisto. Retas vartotojas elgiasi atsakingai, stengiasi nešvaistyti maisto.

Virsta atliekomis

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Maisto skyriaus patarėja Eglė Petrokienė patikino, kad maisto švaistymas – pasaulinė problema. Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) duomenimis, beveik trečdalis pagaminto saugaus ir tinkamo vartoti maisto pasaulyje prarandama ar išmetama visoje maisto tiekimo grandinėje nuo gamintojų iki vartotojų.

Maistas virsta atliekomis tiek išsivysčiusiose, tiek ir besivystančiose šalyse. Kasmet maisto atliekos pasaulyje sudaro 1,6 mlrd. (Europos Sąjungoje – 88 mln. tonų). Apie 53 proc. maisto išmetama namų ūkyje. Preliminariais skaičiavimais, kiekvienas ES gyventojas kasmet išvaisto apie 173 kg maisto produktų, kurie dar galėtų būti suvartoti.

„Daugiausia į maisto atliekas nukeliauja dar tinkamų vartoti vaisių ir daržovių, jie dažniausiai išmetami dėl prastesnės prekinės išvaizdos ar blogesnės kokybės. ES daugiau kaip pusė išmetamo maisto į atliekų konteinerius atkeliauja iš namų virtuvių. Antroje vietoje pagal išmetamo maisto kiekį – gamintojai ir perdirbėjai, čia susidaro apie 19 proc. maisto atliekų, viešojo maitinimo įmonėse – apie 12 proc., o didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje – apie 5 proc. maisto atliekų. Ūkininkai, gaminantys pirminės gamybos produktus, kasmet išmeta apie 10 proc. maisto atliekų, skaičiuojant nuo bendro kasmet išmetamo maisto kiekio“, – sakė E.Petrokienė.

Nuo gamybos iki sandėliavimo

Maistas švaistomas visais etapais – nuo žemės ūkio produktų gamybos iki sandėliavimo, apdorojimo, išskirstymo, prekybos ir vartojimo. Kokios tai nulemiančios priežastys?

Pasak VMVT Maisto skyriaus patarėjos, maistas švaistomas dėl netinkamų apsipirkimo ir maisto ruošimo įpročių, planavimo stokos, reklamų ir akcijų, kai susigundoma pasiūlymais „pirkti du už vieno kainą“. Pastebima, kad neretai vartotojai nežino, ką reiškia maisto produkto galiojimo terminas, nurodytas ant pakuotės, ir kada šio termino pabaiga reiškia, kad produktą reikia išmesti, o kada – kad jis dar tinkamas vartoti.

„Maitinimo įstaigose taip pat sunkiai pavyksta išvengti maisto pertekliaus. Ypač jei prekių užsakomas didesnis kiekis ilgesniam laikotarpiui arba dėl porcijų dydžio standartizavimo. Be to, įmonėms neretai sudėtinga numatyti ir klientų skaičių“, – teigė E.Petrokienė.

Prie iššvaistomo maisto priskaičiuojama ir dėl sezoniškumo atsirandanti perteklinė žemės ūkio produkcija, kurios nespėjama apdoroti ar realizuoti, taip pat transportavimo ar sandėliavimo metu sugadinti produktai (kai pažeidžiamas pats produktas ar jo pakuotė), vartotojų poreikių neatitinkantys produktai dėl dydžio ar formos ir kt.

Kyla neaiškumų

Pasak E.Petrokienės, nors viešojoje erdvėje atsiranda vis daugiau informacijos ir rekomendacijų vartotojams, tačiau neretai jie vis dar nesupranta arba neįsigilina į žymėjimo „Geriausias iki...“ bei „Tinka vartoti iki...“ sąvokų reikšmes.

Užrašas „Tinka vartoti iki...“ informuoja vartotojus apie maisto saugą. Maisto produktai gali būti vartojami tik iki nurodyto termino. Jam pasibaigus, tokių produktų vartoti nepatariama, nes jie gali būti sugedę ir netgi pavojingi sveikatai. Užrašas „Geriausias iki...“ informuoja apie maisto kokybę. Pasibaigus ant maisto produkto pakuotės nurodytam „Geriausias iki...“ terminui, jį vis dar saugu vartoti, tačiau gali būti pakitusios jo kokybinės savybės, pvz., spalva, forma.

Todėl specialistai rekomenduoja greitai gendančius produktus, paženklintus užrašu „Tinka vartoti iki...“, suvalgyti pirmiausia, o įsigyti jų tik tiek, kiek ketinama suvartoti vienu metu. Tuo metu maisto produktų, paženklintų užrašu „Geriausias iki...“, galima įsigyti ir didesnį kiekį atsargoms.

Perteklinis maistas

Paradoksas – kasmet pasaulyje išmetama milijonai tonų maisto, tačiau kartu egzistuoja ir maisto trūkumo, o kai kuriose šalyse – bado problema. Vienas iš sprendimų, kaip mažinti maisto švaistymą ir kartu padėti maisto stokojantiesiems, yra maisto produktų aukojimas labdarai ir paramai.

E.Petrokienės teigimu, labdarai ir paramai gali būti teikiamas bemaž visas maistas, įskaitant gatavus maisto produktus, iš dalies pagamintus maisto produktus ar maisto produktų sudedamąsias dalis. Svarbiausias labdarai ir paramai skirto maisto kriterijus – jis turi būti saugus vartoti.

Aukoti ar perduoti labdarai nevalia maisto produktų, kurių tinkamumo vartoti terminas, nurodytas žymoje „Tinka vartoti iki...“, yra pasibaigęs, maisto produktų, kurių pakuotės pažeidimai gali turėti įtakos jo saugai (pvz., surūdijusios konservų dėžutės), jūros gėrybių, alkoholinių gėrimų. Labdaros organizacijos taip pat negali priimti namuose pagamintų maisto produktų, jei juos pagaminęs asmuo neturi oficialaus VMVT leidimo tiekti rinkai namuose pagaminto maisto. Taip yra todėl, kad tokio gamintojo veikla nėra kontroliuojama ir gali neatitikti privalomų maisto saugos ruošimo standartų.

Privalomi reikalavimai

Labdarai ir paramai skirtą maistą priimančios organizacijos privalo laikytis ir tam tikrų nustatytų saugaus maisto tvarkymo reikalavimų. Pavyzdžiui, labdaros ir paramos organizacijos gali paaukotus maisto produktus perpakuoti, perfasuoti ar perrūšiuoti, tačiau tai atlikdamos privalo laikytis bendrųjų ir specialiųjų maisto produktų higienos ir ženklinimo reikalavimų. Tai reiškia, kad net ir ant perfasuotų maisto produktų turi būti nurodyta privaloma maisto produktų ženklinimo informacija, pvz.: pavadinimas, sudedamųjų dalių sąrašas, maisto produkto grynasis kiekis, minimalus tinkamumo vartoti terminas ir kita vartotojams aktuali informacija.

„Svarbu žinoti, kad labdarai ir paramai skirto maisto tvarkymo įmonės negali savo nuožiūra pakeisti originalios maisto produkto ženklinimo informacijos, jei taip būtų klaidinami vartotojai arba sumažėtų jų apsauga ir galimybės rinktis. Šios organizacijos taip pat labai gerai žino, kad yra atsakingos už visus jų daromus maisto produkto informacijos pakeitimus“, – sakė E.Petrokienė.

Atiduokime gyvūnams

Galbūt retai apie tai pagalvojame, bet perteklinis maistas taip pat gali būti panaudojamas gyvūnams šerti. Pasak E.Petrokienės, maisto gamybos ar prekybos įmonės, taip pat ūkininkai, išskyrus tik viešojo maitinimo įmones, gali netinkamą prekybai negyvūninį maistą rinkti ir atiduoti, pavyzdžiui, zoologijos sodams ar gyvūnų globos organizacijoms ir pan. Gyvūnams šerti skirtas maistas taip pat turi būti saugus, t. y. nekelti pavojaus žmonių ir gyvūnų sveikatai (nėra gedimo, puvimo, pelėjimo požymių, neužterštas pakuotės likučiais ir kitomis medžiagomis, kenkėjais). Be to, draudžiama gyvūnams šerti naudoti maisto atliekas, į kurias pateko ar buvo įmaišyta gyvūninių produktų.

„Negyvūninis maistas, kuriuo galima šerti gyvūnus: grūdai (sėmenys, saulėgrąžos, riešutai, pupos, kitos ankštinės kultūros), grūdų produktai (kruopos, miltai ir kt.), duonos ir pyrago gaminiai (be įdarų su gyvūniniais produktais), makaronai, bulvių gaminiai, taip pat aliejus, valgomieji šakniavaisiai ir vaisiai. Tačiau tokiais maisto produktais gali būti šeriami tik tie gyvūnai, kurių mitybos poreikius šis maistas atitinka. Be to, tokie maisto produktai negali būti pagrindinė gyvūnų raciono dalis ir pakeisti pagrindinio pašaro“, – sakė VMVT Maisto skyriaus patarėja.

Patarimai vartotojams

Tam, kad maistas namuose būtų naudojamas taupiai, E.Petrokienė patarė planuoti apsipirkimus ir pirkti tik tai, ko iš tiesų reikia. Taip pat tinkamai laikyti maisto produktus, gaminti reikiamą maisto kiekį, pagal galimybes stengtis išsaugoti maisto likučius (pvz., juos šaldyti). Tuos produktus, kurių negalima valgyti – kompostuoti ar perdirbti ir vadovautis principu – pirmas į šaldytuvą, pirmas iš jo.

Siekiant mažinti maisto švaistymą, vartotojai raginami įsitikinti, ar namuose turimi maisto produktai pasibaigus minimaliam tinkamumo vartoti terminui, kuris nurodomas pateikiant užrašą „Geriausias iki ...“ arba „Geriausias iki ... pabaigos“, dar yra tinkami vartoti, t. y. ar produkto pakuotė nėra pažeista (sukiužusi, aprūdijusi, mechaniškai pažeista ir pan.), ar produkto išvaizda nepakitusi, ar produktas neturi pašalinio kvapo. Jei nenustatoma defektų, susijusių su maisto sauga (pelėsio, pašalinio kvapo ir pan.), ar didelių kokybės nuokrypių, šių produktų rekomenduojama neišmesti – juos panaudoti ruošiant maistą.