Žiemą orai būna itin permainingi – vieną dieną šąla, o kitą, žiūrėk, jau lyja. Todėl ne tik žmonės, bet ir naminiai gyvūnai šaltuoju metu laiku dažniau serga. Specialistai tvirtina, kad to galima išvengti tinkamai rūpinantis augintiniais.

Puola peršalimo ligos

Žiemos periodu gyvūnai, kaip ir žmonės, dažniausiai linkę sirgti peršalimo ligomis. Jei jos dažnai kamuoja, vadinasi, jų imuninė sistema – pagrindinis sveikatos garantas – yra nusilpusi.

Pasak Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRI) Virusologinių tyrimų skyriaus vedėjos dr. Ingridos Jacevičienės, gyvūnų imuninė sistema dažniausiai nusilpsta veikiant nepalankiems aplinkos veiksniams. Gyvūnų imunitetas labai priklauso nuo jų laikymo sąlygų bei sezono, didelę įtaką turi ir temperatūros svyravimai. Stiprus šaltis arba didelis karštis, itin sausas ar drėgnas oras, netinkamos gyvūnų laikymo patalpos, deguonies trūkumas uždarose patalpose, vitaminų trūkumas, nepakankamai subalansuoti pašarai, stresas, triukšmas – visi šie veiksniai taip pat neleidžia imuninei sistemai sėkmingai kovoti su pavojingais virusais ar bakterijomis.

„Retai vėdinamose ir šiltose patalpose auginami šunys išvesti pasivaikščioti gali greičiau persišaldyti. Kadangi bėgiojant lauke suintensyvėja kvėpavimas, šaltu žiemos periodu jie „praryja“ daug šalto oro. Katės šaltuoju metų laiku dažniausiai laiką praleidžia šiltose patalpose. Nepaisant to, jų imuninės sistemos atsparumas taip pat gali susilpnėti, nes joms grėsmę sukelia skersvėjai, taigi jos gali taip pat persišaldyti“, – teigė I.Jacevičienė.

Natūrali apsauga

Kas yra tas imunitetas? Anot specialistės, žodis imunitetas kilęs iš lotynų kalbos žodžio immunis ir reiškia „laisvas nuo ko nors“ ( angl. immune – atsparus). Imunitetas – organizmo apsaugos būdas, jo pagrindinė užduotis – išsaugoti organizmą ir apsiginti nuo viso, kas jam genetiškai svetima. Imuniteto veiklos pagrindas – atpažinti „savą“ ir „svetimą“. Šias gyvūnų, kaip ir žmogaus, organizmo apsaugines funkcijas atlieka speciali imuninė sistema, kuri ir lemia organizmo gebėjimą apsisaugoti nuo mikroorganizmų, virusų, parazitų, svetimų audinių, ląstelių, baltymų bei kitų genetiškai svetimų medžiagų – antigenų.

Organizmo imunitetas būna įgimtas (natūralus) ir įgytas. I.Jacevičienės teigimu, įgimtas imunitetas sudaro pirmąjį apsaugos mechanizmą, jam priskiriami fiziniai ir cheminiai barjerai: sveika oda, kailis, gleivinės bei žarnyne esančios gerosios bakterijos. Dėl įgimto imuniteto gyvūnas būna atsparus tam tikros ligos sukėlėjams.

Viena iš įgimto imuniteto formų – rūšinis imunitetas. Jis būdingas tik tam tikrai biologinei rūšiai. Rūšinis imunitetas yra paveldimas, todėl kartais dar vadinamas geniniu. Dėl tokio imuniteto žmonės neserga ligomis, kuriomis serga gyvūnai (pvz., šunų arba kiaulių maru), o daugelis gyvūnų neserga ligomis, kurias sukelia žmonėms patogeniški organizmai (pvz., skarlatina, tymais ar meningitu). Tačiau įgimtas imunitetas nėra tobuliausia ir patvariausia atsparumo forma, nes, susidarius tam tikroms sąlygoms, jo barjeras gali būti „sulaužytas“.

Įgytas imunitetas yra nepaveldimas. Jis gali būti pasyvus ir aktyvus. Pasyvus imunitetas susidaro, kai į organizmą patenka jau pasigaminusių antikūnų iš kito imunizuoto organizmo. Pavyzdžiui, tokį pasyvų natūralų imunitetą turi gyvūnų jaunikliai, nes per placentą gauti antikūnai pirmuosius 3–6 mėnesius saugo gyvūną nuo bakterinių ir virusinių infekcijų.

Aktyvus imunitetas įgyjamas persirgus tam tikra infekcine liga arba pasiskiepijus vakcina nuo tam tikros ligos. Pasiskiepijus imunitetas susidaro praėjus kelioms savaitėms ir išsilaiko keletą mėnesių ar kelerius metus.

Imuniteto lygio indikatoriai

Dr. I.Jacevičienės teigimu, gyvūno imunitetui turi įtakos ne tik paveldėta sveikatos būklė, bet ir tai, kokie išoriniai veiksniai galėjo paveikti jo vystymąsi. Jeigu gyvūno organizmo imuninės sistemos veikla nepakitusi, patogeninės bakterijos gali kurį laiką gyventi organizme nesukeldamos infekcijos.

Gyvūnų organizmo imuninė apsauga būna gera, kai darniai ir sklandžiai veikia visos jo organų sistemos. Tuomet mikroorganizmai nepajėgūs sukelti ligos, nes jie nukenksminami ir pašalinami iš organizmo. Jei organizmo apsaugines funkcijas atliekanti speciali imuninė sistema nusilpusi, ima pulti ligos. Kad gyvūno imunitetas nusilpęs, rodo dažni peršalimai, besikartojančios ir užsitęsusios infekcinės ligos, prasta odos ir kailio būklė, pakitęs įprastas gyvūno elgesys. Šiems ženklams gyvūno šeimininkas turi būti itin atidus, nes, kaip pastebi NMVRI Virusologinių tyrimų skyriaus vedėja, dažnas ilgai nesupranta, kad jo augintinio imunitetas nusilpęs.

Pavojingiausias infekcines ligas sukelia virusai. Jie alina organizmą, silpnina apsauginę imuninę sistemą. Virusinės infekcijos pavojingos ir tuo, kad atveria vartus kitų ligų sukėlėjams, nes virusų išsekintas organizmas dažnai nepajėgia kovoti su infekcinėmis ligomis bei kitais negalavimais.

Pavyzdžiui, respiratorines ligas sukeliantis kačių Herpes virusas atrodo vienas iš nepavojingiausių. Tačiau tai yra viena dažniausių užkrečiamųjų ligų, kuria serga apie 50 proc. gyvūnų. Suaugusių gyvūnų mirtingumas užsikrėtus šiuo virusu gana žemas, tačiau dėl Herpes virusinės infekcijos gali nugaišti net 30 proc. jaunų gyvūnų. Tad ši infekcija nėra tokia nekalta ir nepavojinga liga, kaip gali atrodyti, juolab kad jos sukėlėjas yra labai klastingas. Herpes virusas, kartą patekęs į gyvūno organizmą, jame pasilieka visą gyvenimą. Sukeltas stresas gyvūnams gali padvigubinti virusų ar antrinių infekcijų sukeliamas respiratorines ligas.

Imuninę sistemą reikia stiprinti

Norėdami, kad mūsų laikomi ir prižiūrimi gyvūnai būtų sveiki ir sirgtų kuo rečiau, jų imuninę sistemą turime stiprinti ištisus metus. Visų pirma gyvūnus reikia dažniau vesti pasivaikščioti į gryną orą, gerai vėdinti patalpas, kuriose jie būna, keisti gyvūnų mitybą, kad organizmas gautų visų reikalingų medžiagų, šerti kokybiškai subalansuotais ir vitaminais papildytais pašarais. Taip pat nereikėtų pamiršti gyvūnus paskiepyti nuo infekcinių ligų, nes, pavyzdžiui, šuns ar katės organizmas bet kuriuo metų periodu yra imlus įvairioms specifinėms infekcinėms (virusinėms) ligoms. Vakcinos aktyvuoja imuninę sistemą ir padeda apsaugoti organizmą nuo mikroorganizmų.

Infekcinių ligų imunoprofilaktika yra vienintelis efektyvus būdas, padedantis jų išvengti ir kontroliuoti tokių infekcinių ligų kaip pasiutligė plitimą. Prieš skiepijant gyvūną reikia įsitikinti, kad jis yra sveikas.

„Stenkitės nepamiršti reguliariai atlikti veislinių gyvūnų virusinės infekcijos profilaktinių tyrimų prieš kergimą. Tai padės apsaugoti gyvūnus ir veislyną, kuriame jie auginami, nuo virusinių infekcijų plitimo“, – patarė I.Jacevičienė.