D. Remeika: "Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vykdoma kontrolė yra vertinama ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje".

 Prieš šimtmetį įkūrus Veterinarijos tarnybą Lietuvoje, imta oficialiai stebėti ir registruoti gyvulių užkrečiamąsias ligas, sukurta veterinarinių tyrimų laboratorija, pradėti gaminti veterinariniai preparatai, imta rūpintis gyvūninių maisto produktų kokybės kontrole. Kaip tik dėl to XX a. ketvirtojo dešimtmečio viduryje Lietuva buvo viena didžiausių kiaulienos, sviesto, mėsos gaminių eksportuotojų Europoje. Šiandien Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos veikla atitinka aukščiausius tarptautinius standartus, Lietuvos specialistai vertinami pasaulyje, o mes galime džiaugtis saugiu ir kokybišku maistu, suvaldyta ne viena gyvūnų užkrečiamoji liga. Apie tai, ką verta prisiminti, žvelgiant į istoriją, ir kokie darbai laukia ateityje, kalbamės su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriumi Dariumi Remeika.
Prisiminkime pačią pradžią – kaip atrodė Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba prieš 100 metų ir kokios buvo tarnybos funkcijos ją įsteigus?

Kaip ir daugelis kitų valstybinių institucijų, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba savo įkūrimo šimtmetį minėjo šių metų lapkritį. 1918 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Vyriausybės nutarimu prie tuometės Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos buvo įkurtas padalinys veterinariniams klausimams spręsti – Veterinarijos skyrius. Šį žingsnį lėmė bendras geopolitinis kontekstas – dėl Pirmojo pasaulinio karo ir politinių neramumų regione kilusi suirutė, būtinybė kelti žemės ūkio lygį ir kovoti su karo metu išplitusiomis gyvulių užkrečiamosiomis ligomis.

Ypač didelį nerimą kėlė galvijų maro grėsmė, pavojingos arklių ligos. Kuriant nepriklausomą valstybę suvokta, kad didelį vaidmenį ekonomikos raidai turi žemės ūkis, ypač gyvulininkystė. Pastarajai palaikyti būtina turėti stiprią veterinarijos specialistų grandį. Tačiau pradžia buvo nelengva – Lietuvoje labai trūko profesionalių veterinarijos gydytojų, kaimuose klestėjo savamoksliai „gydytojai“, su gyvulių užkrečiamosiomis ligomis buvo kovojama primityviomis liaudies medicinos priemonėmis, burtais ir užkeikimais.

Galima sakyti, kad 1918-aisiais valstybinės veterinarijos sistemos ištakose stovėjo vos keli entuziastai ir patriotai. Vienas jų – veterinarijos gydytojas Elijošius Nonevičius, kuris, paskyrus jį Veterinarijos skyriaus vadovu, praktiškai vienas pats sukūrė Veterinarijos skyriaus statutą, jame numatydamas būtinus struktūrinius padalinius (kanceliariją, mokslinę tarybą, bakteriologijos laboratoriją). Tuometėje Veterinarijos inspekcijoje dirbo 4, o apskrityse – 10 veterinarijos gydytojų. Pirmaisiais Veterinarijos skyriaus (vėliau – Veterinarijos departamento) veiklos metais buvo vadovaujamasi carinės Rusijos veterinarijos nuostatais ir kovos su gyvulių užkrečiamosiomis ligomis taisyklėmis.

D. Remeika:“Tačiau jie ne tik neatitiko vietos sąlygų, bet ir neprilygo tuo metu Vakarų Europoje, ypač Vokietijoje, galiojusiems gerokai aukštesniems gyvūnų sveikatingumo standartams. Todėl svarbiu tuomečio Veterinarijos departamento laimėjimu tapo 1926 m. priimtas Veterinarijos įstatymas. Europos šalių pavyzdžiu parengtu dokumentu buvo visiškai panaikinti iki tol Lietuvoje veikę Rusijos imperijos įstatymai ir taisyklės, o lietuviškiems gyvuliams ir maisto produktams atverti eksporto keliai į Vakarų Europą.

Kaip per šitą šimtmetį kito pati tarnyba ir jos veikla?

Tarnybos veikla prasidėjo visų pirma nuo veterinarijos klausimų. Tik įkūrus Veterinarijos tarnybą Lietuvoje imta oficialiai stebėti ir registruoti gyvulių užkrečiamąsias ligas, sukurta pirmoji veterinarinių tyrimų laboratorija, pradėti gaminti pirmieji veterinariniai preparatai, imta rūpintis ir gyvūninių maisto produktų – visų pirma mėsos ir pieno, saugumo ir kokybės kontrole. Kaip tik dėl šių pasiekimų galime didžiuotis, kad XX a. ketvirtojo dešimtmečio viduryje Lietuva buvo viena didžiausių kiaulienos, sviesto, mėsos gaminių eksportuotojų Europoje.

1932 m. Lietuvos veterinarijos departamentas tapo Tarptautinio epizootijų biuro nariu. Veterinarijos departamentui padedant, Lietuvos veterinarijos gydytojams buvo sudarytos sąlygos išvykti į kitas valstybes specializuotis, susipažinti su veterinarijos mokslo naujovėmis, mokymo įstaigomis, darbo organizavimu. 1918 m. Veterinarijos skyrių kūrė vos vienas žmogus, o 1935 m. Veterinarijos departamente jau dirbo 64 veterinarijos gydytojai.

Gaila, bet gyvulininkystės ir veterinarijos raidą sustabdė Antrasis pasaulinis karas ir pirmoji sovietinė okupacija. Prievartinė kolektyvizacija ir kolūkių steigimas nuskurdino ūkininkus, vėl išplito gyvulių užkrečiamosios ligos, tad ir vėl imtasi kurti valstybinę veterinarijos sistemą – jau pagal Sovietų Sąjungos modelį. Po Antrojo pasaulinio karo, 1950 m., suformuotas visas respublikinis veterinarinių įstaigų tinklas: Žemės ūkio ministerijos Veterinarijos valdyba, Valstybinė veterinarijos inspekcija, 5 miestų veterinarijos inspekcijos, sričių veterinarijos skyriai ir rajonų zooveterinarinės apylinkės su rajoninėmis veterinarijos ligoninėmis. Veterinarinėse įstaigose tuo metu dirbo 121 veterinarijos gydytojas, 158 veterinarijos felčeriai, turintys specialųjį vidurinį išsilavinimą, 120 kursinio paruošimo veterinarijos felčerių.

Veterinarijos tarnyba ir jos funkcijos itin pasikeitė atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje. 1991 m. gruodžio 17 d. priimtas Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymas. 1992 m. sukurta tiesiogiai Vyriausybei pavaldi Valstybinė veterinarijos tarnyba. 1994 m. įsteigta Pasienio ir transporto valstybinė veterinarijos tarnyba – taip centralizuota pasienio veterinarijos kontrolė importuojamiems ir tranzitu vežamiems gyvūnams ir gyvūniniams produktams.

Viena didžiausių reformų, sukuriant kokybiškai visiškai naują instituciją su daug platesniu atsakomybių ir funkcijų spektru, įvykdyta 2000 m. Tų metų liepos 1 d. buvo įkurta Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Prie Valstybinės veterinarijos tarnybos buvo prijungtos Valstybinė higienos inspekcija ir Valstybinė kokybės inspekcija. Vienu didžiausių iššūkių tuo metu Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai tapo pasirengimas Lietuvos narystei Europos Sąjungoje. Tam reikėjo pakeisti visą iki tol galiojusią teisinę bazę ir kontrolės procesus. Per gana trumpą laiką Lietuvoje buvo pakeista arti 900 įvairių teisės aktų, veterinarijos ir maisto saugos užtikrinimo sistema iš sovietinės pertvarkyta į Europos Sąjungos standartus atitinkančią sistemą, imtos diegti pažangios informacinės technologijos, sukurta mokslinio rizikos vertinimo ir šiuolaikinių laboratorinių tyrimų bazė.

Šiuo metu Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą sudaro 14 skyrių, 12 pasienio veterinarijos postų (poskyrių), 52 teritoriniai padaliniai, jai priklauso ir Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos veikla, kaip sako jau pats pavadinimas, –nevienalytė. Tai ir maisto saugos klausimai, gyvūnų sveikata ir gerovė, eksporto ir importo klausimai. Kuris veiklos baras plačiausias ir šiandien keliantis daugiausia iššūkių?

Visos Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai priskirtos sritys yra vienodai svarbios ir aktualios. O jų, kaip pastebėjote, iš tiesų labai daug. Štai 1992 m. tarnybai buvo priskirta 12 kontrolės sričių, 2000 m. – jų jau buvo 22, 2015 m. – 40, o šiandien Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba vykdo kontrolę visoje maisto tiekimo grandinėje „nuo lauko iki stalo“ ir kontroliuoja 45 veiklos sritis nuo gyvūnų sveikatos ir gerovės iki maisto saugos ir kokybės užtikrinimo, reklamos kontrolės ir vartotojų interesų apsaugos.

Naujausios mūsų kontrolės sritys – valgiaraščių ugdymo įstaigose derinimas, maisto papildų ir specialios paskirties maisto notifikavimas, su maistu besiliečiančių gaminių gamybos ir prekybos įmonių, vaisių ir daržovių didmeninės ir mažmeninės prekybos, gyvulių veislininkystės kontrolė.

Šiuo metu mūsų tarnyba kontroliuoja daugiau kaip 2,5 tūkst. gyvūninio maisto gamybos, 4 tūkst. negyvūninio maisto gamybos, beveik 9,5 tūkst. viešojo maitinimo subjektų, daugiau kaip 17 tūkst. prekybos įmonių, daugiau kaip 26 tūkst. pienininkystės ūkių ir kone 110 tūkst. gyvūnų laikymo vietų, pašarų, veterinarinių vaistų gamybos ir kitų įmonių.

Norėtųsi paminėti, kad Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vykdoma kontrolė yra vertinama ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Joje įdiegta šiuolaikinius kokybės vadybos principus atitinkanti kontrolės sistema. Esame pirmieji iš analogiškų kontrolės institucijų ES, dar 2006 m. akredituoti pagal standartą ISO 17020 „Bendrieji įvairių tipų kontrolės įstaigoms keliami reikalavimai“. Bendradarbiaujame su daugeliu tarptautinių organizacijų, sėkmingai įgyvendinome ir tęsiame tarptautinius projektus. Mūsų specialistai yra kviečiami į kitas šalis kaip aukščiausio lygio ekspertai ir pas mus pasisemti patirties atvyksta specialistai iš kitų šalių.

Ar skiriasi problemų pobūdis prieš pusšimtį metų ir dabar?

Prieš daugiau nei 50 metų Lietuvoje buvo nustatoma juodligė, bruceliozė ir tuberkuliozė, snukio ir nagų liga, arklių infekcinė anemija, būta nemažai pasiutligės, klasikinio kiaulių maro ir kiaulių salmoneliozės atvejų, ypač buvo išplitusi kiaulių raudonligė.

Džiaugiamės, kad ilgainiui pavyko suvaldyti ar visiškai išnaikinti daugelį tuo metu gana plačiai išplitusių gyvulių užkrečiamųjų ligų. Šiuo metu Lietuva pripažinta šalimi, laisva nuo snukio ir nagų ligos, galvijų maro, enzootinės galvijų leukozės, tuberkuliozės ir bruceliozės, kiaulių vezikulinės ligos. Rizika Lietuvoje pasireikšti galvijų spongiforminei encefalopatijai taip pat labai maža.

Nuo 2006 m. vykdant laukinių gyvūnų vakcinaciją nuo pasiutligės, šią ligą pavyko išnaikinti didžiojoje šalies dalyje – pavienių atvejų pasitaiko tik pasienyje su Baltarusija.

Deja, vienoms ligoms traukiantis, atsiranda kitų. Nuo 2014 m. turime naują iššūkį – amžiaus ligą – afrikinį kiaulių marą.

Kalbant apie maisto saugą ir kokybę, iššūkiai taip pat keičiasi. Įstoję į Europos Sąjungą ir įdiegę pažangius kontrolės ir laboratorinių tyrimų metodus, šiandien galime drąsiai tvirtinti, kad ant vartotojų stalo patenka saugus maistas. Tačiau tobulėjančios technologijos kelia ir naujus iššūkius. Pavyzdžiui, vis aktualesne, globalia problema tampa maisto klastočių išaiškinimas arba prekybos maisto produktais elektroninėje erdvėje kontrolė.

Kokiomis nuotaikomis gyvenate švęsdami įkūrimo 100-metį?

100 metų – puiki proga apžvelgti nuveiktus darbus ir išsikelti naujus tikslus. Nuolat siekiame, kad mūsų vykdoma kontrolė taptų dar skaidresnė, kompetentingesnė ir efektyvesnė. Todėl priėmėme sprendimą nuo 2019 m. maisto ir veterinarinę kontrolę vykdyti regionų pagrindu.

Sieksime ne tik skaidresnės kontrolės, bet ir efektyvesnio konsultavimo, racionalesnio skundų ir pranešimų nagrinėjimo. Šių pokyčių naudą turėtų pajusti tiek vartotojai, verslas, tiek ir valstybė.

Atsižvelgdami į verslu užsiimančių asmenų poreikius, aktyviai rengiame teisės aktus, padėsiančius mažinti administracinę naštą smulkiajam verslui. Turime sudaryti paprastas ir lengvai įgyvendinamas sąlygas, kurios paskatintų smulkiuosius verslininkus ir ūkininkus sėkmingai kurtis ir dirbti mūsų krašte. Mažinsime patikrų skaičių, reikalaujamų dokumentų kiekį, daugiau dėmesio skirsime konsultavimui ir inspektorių kompetencijai kelti, pridėtinei vertei kurti.

Stiprinsime ir gyvūnų gerovės sritį – regionuose numatyti specialistai, dirbantys išskirtinai tik gyvūnų gerovės klausimais.

Kokie iššūkiai tarnybos laukia ateityje? Juk, viena vertus, tarnybos veikla kinta, nes jai priskiriamos naujos funkcijos, kita vertus, vis naujus iššūkius diktuoja ir gyvenimo pokyčiai?

Iš tiesų Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos laukia nemažai rimtų iššūkių. Pagrindiniai būtų jau minėta kova su gyvūnų užkrečiamosiomis ligomis. Siekiame suvaldyti afrikinio kiaulių maro plitimą šalyje. Tam drauge su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademija šiais metais įkūrėme Afrikinio kiaulių maro kompetencijų centrą. Pagrindinis šiame centre dirbantiems mokslininkams ir specialistams keliamas uždavinys – organizuoti kvalifikuotus praktinius mokymus ne tik veterinarijos specialistams, bet ir medžiotojams ir kiaulių laikytojams, taip pat dalyvauti tiriant afrikinio kiaulių maro protrūkius.

Jau ne pirmus metus daug dėmesio ir išteklių skiriame lietuviškų maisto produktų eksporto rinkų plėtrai. Šiuo metu lietuviškus maisto produktus, gyvūnus ar pašarus gamintojai gali eksportuoti į 150 valstybių, tačiau ieškome rinkų įvairesniam produktų spektrui, deramės dėl eksporto į naujas rinkas. Manau, kad ir ateityje tai bus viena svarbiausių mūsų tarnybos specialistų veiklos sričių.

Dar vienas iššūkis – augantis mikroorganizmų atsparumas antimikrobiniams preparatams. Šiai sričiai jau dabar skiriame itin daug dėmesio. Pirmas žingsnis – naujų teisės aktų priėmimas.

Taip pat norėčiau paminėti ir maisto klastotes, internetinės prekybos kontrolę. Tai naujos kontrolės sritys, kurias, siekiant apsaugoti vartotojus, būtina plėtoti. Veterinarijos ir maisto saugai užtikrinti būtinas nuolatinis tobulėjimas, kasdieniame inspektorių darbe pritaikomos modernios kontrolės priemonės, rizikos vertinimas ir analizė, išmanieji el. sprendimai.