Lėtinė elnių išsekimo liga, prieš kelerius metus paplitusi Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) ir Kanadoje, skverbiasi ir į Šiaurės Europos valstybes. Nors Lietuvoje šios ligos atvejų kol kas dar neužfiksuota, tačiau, siekiant užkirsti kelius jai plisti, visame Baltijos regione pradėta vykdyti ligos stebėsenos programa. Ji bus vykdoma trejus metus.

Persikėlė į Europą

Lėtinė elnių išsekimo liga, kurios protrūkių užfiksuota JAV ir Kanadoje, skverbiasi ir į Europą – šios ligos atvejų buvo nustatyta šiaurinių elnių bandose Norvegijoje.

„Pirmą kartą ši liga Norvegijoje buvo nustatyta 2016 metų balandį – ja užsikrėtė šiaurinis elnias. Kai po šio įvykio Norvegija sugriežtino savo vykdomą lėtinės elninių gyvūnų išsekimo ligos priežiūros programą, buvo nustatyta daugiau šios ligos atvejų šiaurinių elnių ir briedžių populiacijose“, – teigė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjo pavaduotoja Kristina Stakytė. Ji pridūrė, kad kol kas neišsiaiškinta, kaip minėtos ligos užkratas pateko į Norvegiją.

Europos Komisijos duomenimis, viena iš ligos patekimo į Europą prielaidų gali būti medžiotojų internetu įsigytas ir į Norvegiją ar kitas Europos ekonominės zonos bei Europos Sąjungos šalis iš JAV ar Kanados importuotas elnių šlapimas, skirtas žvėrims vilioti medžioklės metu. Specialistų manymu, tokia galimybė yra, mat JAV ir Kanadoje lėtinė elnių išsekimo liga egzistuoja jau keliasdešimt metų, o šios ligos sukėlėjas plinta būtent su sergančio gyvūno seilėmis, šlapimu bei išmatomis. Riziką didina ir tai, kad internetu perkamas šlapimas niekaip neapdorojamas. Todėl Europos Komisijos siūlymu buvo skubiai uždrausta jaukui naudojamą šlapimą importuoti į Europą. Tai taikoma ir įsigyjant šių produktų internetu.

„Norvegai, siekdami išvengti ligos plitimo rizikos elnių fermose, bandė apsaugoti druskų laižyklas nuo laukinių žvėrių. Deja, ši priemonė nedavė laukiamų rezultatų – kontaktų su laukiniais žvėrimis nepavyko išvengti“, – pasakojo K.Stakytė.

Ligos stebėsenos programa

Pasak VMVT Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjo pavaduotojos, nei Lietuvoje, nei Europoje ši liga nėra nustatyta, tačiau, nepaisant to, šiais metais Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje buvo pradėta vykdyti lėtinės elnių išsekimo ligos stebėsenos programa. Įgyvendinti tokią programą nutarta vadovaujantis Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) rekomendacijomis. Ja siekiama įvertinti elnių lėtinės išsekimo ligos geografinį paplitimą ir sergamumą. Trejų metų trukmės programą kofinansuos Europos Komisija.

Pasak K.Stakytės, vykdant šią programą, per 10 šių metų mėnesių Lietuvoje buvo tirti tiek sumedžioti, tiek rasti negyvi, žuvę avarijose ar nugaišę dėl blogos sveikatos elniniai gyvūnai: 466 stirnos, 159 elniai ir 36 briedžiai. Iš viso buvo paimta 616 mėginių: 636 – laukinių ir 25 – laikomų aptvaruose gyvūnų. Ligos sukėlėjų nebuvo nustatyta nė viename mėginyje.

„Visų pirma reikia nuraminti medžiotojus ir elninių gyvūnų augintojus, kad Lietuvoje yra vykdoma prevencinė lėtinės elnių išsekimo ligos stebėsenos programa. Tai reiškia, kad siekiame surinkti kaip galima daugiau patikimų statistinių duomenų apie laukinių ir aptvaruose auginamų elninių gyvūnų sveikatos būklę. Tačiau svarbu pabrėžti, kad iki šiol lėtinės elnių išsekimo ligos atvejų mūsų šalyje nėra užfiksuota“, – pabrėžia VMVT direktorius Darius Remeika.

Įgyvendinant šią stebėsenos programą, laukinių gyvūnų aptvaruose laikytojų, medžiotojų ir kitų asmenų yra prašoma, pastebėjus išliesėjusį ar sutrikusios elgsenos laukinį gyvūną ar radus elninio gyvūno gaišeną, nedelsiant apie tai pranešti veterinarijos gydytojui arba VMVT teritoriniam padaliniui. Atvykę specialistai, vadovaudamiesi tam tikromis rekomendacijomis, naudodamiesi specialiais įrankiais ir laikydamiesi visų saugumo priemonių, paims gyvūno galvos smegenų kamieno ir limfmazgių mėginius tyrimui.

Nėra duomenų, kad šia liga galėtų užsikrėsti žmonės. Tačiau mokslininkams eksperimento metu pavyko per maistą užkrėsti primatus. Todėl nerekomenduojama maistui naudoti nei elninių gyvūnų organų, kuriuose gali būti randama lėtinės elnių išsekimo ligos sukėlėjų (smegenų, akių, blužnies, tonzilių, limfmazgių), nei užsikrėtusių gyvūnų mėsos.

Ligos požymiai

Lėtinės elnių išsekimo ligos požymiai panašūs į kitos užkrečiamosios ligos – galvijų spongiforminės encefalopatijos (arba kempinligės), tačiau šias dvi ligas sukelia skirtingi sukėlėjai – prionai (t.y. pakitę baltymai), randami laukinių gyvūnų galvos smegenyse ir limfmazgiuose. Vėlesnėse ligos stadijose šie baltymai gali išplisti į periferinę nervų sistemą ir raumenis.

Teigiama, kad šia liga sergantys gyvūnai atsiskiria nuo bandos, dažnai vaikšto ratais nuleidę galvas, pakinta jų eisena. Atsiranda ir kitų nebūdingų elgesio pakitimų: drebulys, vangumas arba atvirkščiai – nervingumas ar agresyvumas, kartais padidėja seilėtekis, dantų griežimas, dažniau šlapinamasi ir geriama. Gyvūnai pradeda liesėti ir galiausiai nugaišta. Dažniausiai suserga vyresnio amžiaus elniniai gyvūnai. Tačiau minėti klinikiniai požymiai pasireiškia ne visuomet. Pavyzdžiui, Norvegijoje lėtinė elnių išsekimo liga buvo nustatyta trims sumedžiotiems briedžiams, kuriems išvardytų klinikinių požymių nebuvo pasireiškę.

Lėtine elnių išsekimo liga gali sirgti visi elniniai gyvūnai: šiauriniai elniai, suominiai šiaurės elniai, briedžiai, stirnos, baltauodegiai ir taurieji elniai. Vakcinos nuo šios ligos nėra, gydymo – taip pat. Liga nustatoma gyvūnams nugaišus.

Jau minėta, kad lėtine išsekimo liga elniai gali užsikrėsti tiesioginio kontakto metu, taip pat per seilėmis, šlapimu ar išmatomis užterštą aplinką. Reikėtų žinoti, kad ligą sukeliantys baltymai prionai ilgai išlieka aplinkoje, todėl nuo šios ligos nugaišę gyvūnai gamtoje tampa ilgalaikiu užkrato šaltiniu, kai ligos sukėlėją platina plėšrūnai, maitėdžiai žvėrys ir maitlesiai paukščiai.

Tai, kad ši liga atkeliavo į Europą ir plinta, kelia medžiotojams ir elnių augintojams didžiulį nerimą ir susirūpinimą. Tose ES šalyse, kuriose yra daug stambių elninių gyvūnų ūkių, taikomi tam tikri apribojimai, pavyzdžiui, Norvegijoje ribojama prekyba gyvais šiauriniais elniais. O kaip bus Lietuvoje?

VMVT specialistai ramina, kad šiuo metu laukinių elnių išsekimo ligos paplitimo rizika mūsų šalyje yra labai maža.

Todėl vykdoma stebėsenos programa, skirta prevencijai ir statistiniams duomenims surinkti.