R.Šoparienė tvirtina, kad nuomonė, jog Alzheimeriu labiau serga neišsilavinę žmonės, – mitas: serga išsilavinę, dirbantys protinį darbą, buvę veiklūs, aktyvūs, daug kuo besidomintys žmonės.

Jei jūsų artimas žmogus pradėjo keistai elgtis – pasidarė nesukalbamas, liūdnas, išsiblaškęs, ėmė painioti žodžius, viskam prieštarauti, slapukauti, daryti skaičiavimo klaidas, nesiorientuoti aplinkoje, nenumokite į tai ranka: šie simptomai gali reikšti, jog jis susirgo Alzheimerio liga. Ši liga – sunkus kryžius ne tik sergančiajam, bet ir jo artimiems žmonėms.

Priežastys įvairios

Alzheimerio liga – tai neurodegeneracinė liga, pasižyminti pažintinių funkcijų blogėjimu, kasdienės veiklos pasyvėjimu, elgsenos pokyčiais, neuropsichiatriniais simptomais. Mokslininkų pastangos surasti priemones, galinčias užkirsti ligai kelią, ją išgydyti, kol kas bevaisės. Siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į šios ligos keliamas problemas, rugsėjo 21-ąją minima Tarptautinė Alzheimerio ligos diena.

Pagrindinė ligos priežastis nėra žinoma, manoma, kad gali būti paveldima arba lemiama įvairių faktorių: patirtos galvos traumos, arterinės hipertenzijos, virusinės infekcijos, apsinuodijimo aliuminiu, estrogenų kiekio sumažėjimo moterims po menopauzės, blogos socialinės ir ekonominės padėties, – skelbia Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras.

Šio centro išplatintoje informacijoje teigiama, kad dažniausiai demencija prasideda perkopus 65 metus. Šia liga gali susirgti ir jaunesni asmenys – tuomet liga progresuoja greičiau, pasireiškia kalbos, rašymo, skaitymo, veiklos sutrikimais. O susirgus vyresniam žmogui, progresavimas būna lėtesnis.

Tarp pagrindinių Alzheimerio ligos simptomų dažniausiai minimas trumpalaikės atminties sutrikimas. Daugelis sergančių žmonių lėčiau suvokia situaciją bei priima sprendimus, dažnai pameta daiktus ar netgi mano, kad juos kas nors paėmė, labiau kreipia dėmesį į save, mažiau domisi aplinkiniais, jiems pasireiškia depresija, apatija, kognityvinių funkcijų sutrikimas ir kt. simptomai.

Ligai progresuojant atsiranda asmenybės pokyčių, nebeatpažįstami šeimos nariai ir artimi draugai. Ligonis tampa visiškai priklausomas nuo aplinkinių.

Alzheimerio liga sergantys žmonės vidutiniškai išgyvena 7–12 metų. Ligonis dažniausiai miršta nuo infekcijų, atsirandančių dėl ilgo gulėjimo ir organizmo išsekimo.

Nesureikšmina pirmųjų simptomų

Klaipėdos krašto Alzheimerio ligos klubo „Atmena“ pirmininkė Raimonda Šoparienė, dirbanti Klaipėdos psichikos sveikatos centre socialine darbuotoja, iš savo darbo patirties gali pasakyti, jog ši liga dažnai yra nustatoma per vėlai, nes neatkreipiamas reikiamas dėmesys į pirmuosius simptomus. Nustatyti ligą kuo anksčiau labai svarbu – kuo anksčiau ši smegenų degeneracijos liga diagnozuojama, tuo ilgiau žmogus gyvens visavertį gyvenimą.

Raimonda Šoparienė

Raimonda Šoparienė

Ji pataria atkreipti dėmesį, jei artimas žmogus pradeda painioti vardus, padėti daiktus į neįprastas vietas, pasiduoti liūdesiui, nebesidomi daugeliu dalyku, pvz., jis nebenori skaityti knygų, nes nebesupranta, apie ką rašoma, nebenori rūpintis savo higiena, išvaizda.

„Beje, išsilavinę žmonės sugeba nuslėpti pirmuosius užmaršumo momentus. Kai jau artimieji pradeda pastebėti, jog kažkas ne taip, ligonius sunku įkalbėti nueiti pas gydytoją, kad diagnozė būtų patvirtinta, skirtas gydymas ir nustatyti specialieji poreikiai. Alzheimerio liga sergančiųjų artimieji dažnai skundžiasi, kad atvykus pas gydytoją ar psichologą jie sugeba mobilizuotis, pasirodo gana gerai ir specialusis poreikis nėra nustatomas. Pasak artimųjų, grįžę namo jie netenka jėgų ir būna dar prastesnės būklės nei paprastai“, – teigia R.Šoparienė ir patvirtina, esą įsigalėjusi nuomonė, kad šia liga labiau serga neišsilavinę žmonės, tėra mitas: serga išsilavinę, dirbantys protinį darbą, buvę veiklūs, aktyvūs, daug kuo besidomintys žmonės.

Klubo „Atmena“ sąrašuose, anot vadovės, yra 48 žmonės, iš jų – tik du jaunesni nei pensinio amžiaus. Klube rengiami grupiniai psichologiniai užsiėmimai, susitikimai su įvairių sričių specialistais – slaugytojomis, socialiniais darbuotojais, globos įstaigų specialistais, vyksta pokalbiai su artimaisiais, diskusijos. Susitikimų metu mokomasi prižiūrėti, slaugyti sergančiuosius Alzheimerio liga, nuolat raginama rūpintis savo dvasine ir fizine sveikata.

Manė, kad serga depresija

63 metų Virgilijus prieš 4 metus pastebėjo, kad žmonai kažkas blogai. Nerimą sukėlė šeimoje pašliję santykiai. Jo vienmetė sutuoktinė, su kuria darniai gyveno 40 metų, pasidarė nesukalbama, liūdna, išsiblaškiusi, ėmė painioti žodžius (vietoj balta pasako juoda, vietoj švelnusšiurkštus), viskam prieštarauti, slapukauti, daryti skaičiavimo klaidas, nesiorientuoti aplinkoje, nepastebėti tam tikrų objektų, pvz., susitarus susitikti prie kirpyklos, praėjo pro šalį jo nepastebėdama.

„Iš pradžių pagalvojau, gal atsibodome vienas kitam, nors buvome apsitrynę, pripratę, vaikus užauginę. O gal depresija? Pakeltu balsu reikalavau, kad kreiptųsi į gydytojus“, – kalba Virgilijus.

Simptomai, pasakoja vyras, kol žmona buvo priversta nueiti pas gydytoją, jau vargino apie 3 metus, neatsirado per dieną ar savaitę.

Progresas per 4 metus

Gydytojas, į kurį kreipėsi manydami, kad moterį vargina depresija, įkalbėjo gultis į ligoninę ir išsitirti. Diagnozė buvo Alzheimerio liga.

„Sergantiesiems Alzheimerio liga pamažu išsitrina socialiniai įgūdžiai. Emocijos išlieka: pavyzdžiui, žmona koncerte džiaugiasi, stengiasi papasakoti, kaip jai patinka. Tas nemokėjimas pasakoti per tuos ketverius metus darėsi vis ryškesnis, tarsi mažėtų jos turimų žodžių arsenalas“, – pasakojo Virgilijus.

Dabar vos 63 metų sulaukusi moteris jau visai nekalba, pati nebepavalgo, nebepavaikšto, nebeparodo ir emocijų, nebepažįsta aplinkos. Nuo sausio mėnesio ji guli medicininės slaugos ligoninėje.

Slaugos našta artimiesiems – per sunki

Iš pradžių Virgilijus savo žmoną pats slaugė namuose. Kad galėtų tai daryti, jo prašymu buvo skirta išankstinė pensija.

Anot jo, kol sergantieji Alzheimerio liga dar vaikšto, slaugyti juos itin sunku: šie atsuka vandenį – užmiršta, palieka įjungtas dujas, elektrą, atrakintas duris, gali į butą įsileisti bet kokius žmones. Ir tai dar ne viskas.

„Buvau nepanašus į žmogų, atsidūriau ties emocinio išsekimo riba, kankino nervinė įtampa, daug valgydavau, gėriau raminamuosius, alkoholį. Beslaugydami Alzheimeriu sergantį ligonį žmonės patys save užmiršta. Kankina ir kaltės jausmas, nes ką bedarytum – artimo žmogaus būklė vis blogėja. Kad to neatsitiktų, slaugantiems patariu įsisąmoninti, kad prieš juos yra ligonis, nemokyti ir nebarti, kai ką nors daro ne taip. Kadangi sergančiųjų būklė blogėja, dingsta jų sugebėjimas sutelkti dėmesį, jie daug ką pamiršta daryti. Kaltės jausmas atsiranda, kai tampame baudėjai, gelbėtojai. Patys tampame kankiniai, kai užmirštame galvoti apie save“, – pasakoja Virgilijus.

Trūksta atokvėpio paslaugos

Socialinė darbuotoja R.Šoparienė pritaria: valstybės pagalba reikalinga ne tik sergantiems Alzheimeriu, bet ir jų globėjams, sergantįjį prižiūrintiems ištisą parą. Kad galėtų slaugyti, jie atsisako darbo arba – jei užsisako mokamą slaugos į namus paslaugą – po darbo skuba namo ir vėl dirba be atokvėpio, naktimis keliasi prie neramaus ligonio.

„Globėjai pervargsta, suserga, tačiau neturi galimybių nei pailsėti, nei, esant poreikiui, pasigydyti, atsigulti į ligoninę operacijos, nes nėra kur laikinai palikti ligonių, ypač tų, kurie dar vaikšto, nes tokių, bent jau Klaipėdos miesto slaugos ligoninės ir globos namai, nepriima“, – aktualią problemą išsako socialinė darbuotoja.

Kita vertus, kai kurie globėjai neturi pinigų sumokėti už pagalbą, nes specialiųjų poreikių išmokos gana nedidelės, ypač tų, kurie dar vaikšto, apsitarnauja. O tokį ligonį prižiūrėti yra sunkiau nei gulintį, nes vaikštantis Alzheimerio liga sergantis žmogus neprognozuojamas ir gali sukelti pavojų net savo gyvybei.

Ilgos eilės ir brangios paslaugos

Viena pagrindinių problemų, su kuria susiduria sergantieji Alzheimerio liga ir juos slaugantys artimieji – ilgos eilės į slaugos ar globos namus. Į kai kurias įstaigas esą tenka laukti net metus ar ilgiau.

Kita problema – didelės paslaugų kainos, siekiančios 800–1 000 eurų per mėnesį. Akivaizdu, tiek mokėti išgali ne kiekvienas.

„Daugelis pagyvenusių žmonių turi nekilnojamojo turto, kurį parduoti sudėtinga, o ir nenaudinga: visi nori gyventi savo namuose, o po mirties to turto nebereikės. Civiliniame kodekse įteisinta uzufrukto teisė – galimybė savo turtą kam nors perduodi nuosavybėn, paliekant teisę savininkui juo naudotis iki gyvos galvos. Kreipiausi į du bankus, bet jie tokios paslaugos neteikia. Galėtų tokių senjorų namus savo žinion perimti savivaldybė, tuomet senukams liks pinigų oriai senatvei, būtų iš ko susimokėti ir už slaugą“, – įvairias galimybes, kaip išgyventi, svarsto pašnekovas.