Poilsį gamtoje mėgstantys žmonės iškyloms renkasi ne tik kruopščiai prižiūrimus parkus – daugeliui kur kas maloniau atokvėpio valandėlę praleisti tikrame miške. Bet ten galima sutikti ir prieš saulę besišildančių roplių, kurie ne visuomet būna nusiteikę draugiškai. Prasidėjus uogų, o vėliau ir grybų sezonui, kelionės į miškus ir susitikimai su žvynuotaisiais – dar dažnesni. Tačiau Lietuvoje gyvenančios gyvatės nėra tokios pavojingos, kaip kartais įsivaizduojame, o apsisaugoti nuo jų įgėlimo nesudėtinga – tereikia būti atidesniems.

Nuodinga viena rūšis

Lietuvos miškuose aptinkama vienintelė nuodinga gyvatė – paprastoji angis. Jos kūno viršus pilkas, pilkai ar tamsiai rudas. Angį galima atpažinti iš išilgai nugaros vingiuojančios rudos ar juodos juostos, plačios trikampės galvos. Ji užauga iki 75–80 cm, gyvena drėgnuose miškuose, miško aikštelėse, aukštapelkėse, pamiškėse, mėgsta šiltas ir saulėtas vietas.

Angis minta smulkiais graužikais, o nuodus naudoja medžiodama – suleisdama juos paralyžiuoja auką, pavyzdžiui, varlę, pelę ar driežą. Gamtininkai pabrėžia, kad žmogaus gyvatė niekada nepuola pirmoji – ji gelia tik gindamasi, jei negali pasprukti. Užminta ar suerzinta angis gali žaibiškai kirsti ir skaudžiai įkąsti (gyvatės kanda dantimis, o kaišiodamos dvišakį liežuvį uodžia kvapus). Įkandusi paprastoji angis, kaip ir kitos jos giminaitės, kurių vien Europoje gyvena devynios rūšys, išskiria nuodus.

Nors dažnai manoma, kad jie labai pavojingi, tačiau angies, kuri Lietuvoje dar vadinama marguole, arba margąja gyvate, įkandimas paprastai nėra mirtinas. Vis dėlto į ligonines dėl angies įkandimo žmonių pakliūva kasmet. Pernai vien Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) stacionare gydyta 10 pacientų, dar apie 15 jų gydėsi ambulatoriškai. Kelerių pastarųjų metų statistika rodo, kad kasmet apie 20 žmonių patenka į RVUL po nesėkmingų akistatų su gyvatėmis. Per metus Lietuvoje užfiksuojama apie 60–70 atvejų, kai po susitikimo su gyvatėmis žmonėms prireikia medikų pagalbos.

Kas išduoda įgėlimą

„Žiūrėkite, kur kišate rankas“, – perspėja VšĮ Kauno miesto greitosios pagalbos stoties direktoriaus pavaduotoja medicinai Ilona Kajokaitė, paklausta, kaip saugotis, kad neįkąstų gyvatė ir kaip suteikti pirmąją pagalbą jai įkandus.

Šis medikės įspėjimas ne be pagrindo, nes dažnai pačios gražiausios uogos sirpsta tokiose vietose, kur prieglobstį susiranda ir ropliai. I.Kajokaitė nesistebi, kad, pajutę neaiškios kilmės skausmą, žmonės dažniausiai iš karto net nepagalvoja, kad jiems įgėlė gyvatė. Anot jos, jei miške nebuvote pasilenkę ir nenaršėte rankomis palei žemę po aukštą žolę, maža tikimybė, kad rankos skausmas ir tinimas atsirado būtent dėl roplio įkandimo.

Vis dėlto įkandimą į ranką žmonės paprastai pajunta iš karto, o į koją – ne taip greitai: „Tai šaka trakšteli vaikštinėjant, tai į ką nors apsibraižome nepridengtą odos vietą, tad ir įkandimo žymės iš karto galime nepastebėti“, – sako medikė.

Gyvatės įgėlimas daugiau sveikatos sutrikimų sukelia vaikams ir senyvo amžiaus žmonėms. Scanpix nuotr.

Anot jos, įgėlus nuodingai gyvatei, netrukus prasideda tinimas, apima silpnumas, pakinta odos spalva įkandžio vietoje. „Dažniausiai manoma, kad gyvatės įkandimą išduoda skaudamoje vietoje atsiradę du taškai, tačiau taip būna ne visais atvejais: gali būti ir viena įkandimo žymė“, – teigia I.Kajokaitė.

Vėliau nukentėjusįjį gali pradėti pykinti, jis ima prakaituoti, pasunkėja kvėpavimas, taip pat gali prasidėti kraujavimas iš nosies, burnos gleivinių, odoje gali atsirasti kraujosruvų. Praėjus kelioms valandoms po įkandimo, įgėlimo vieta dar labiau patinsta, pagausėja kraujosruvų, itin sunkiais atvejais gali prasidėti audinių nekrozė.

Pasak medikės, kiekvieno žmogaus organizmas į nuodingo roplio įkandimą reaguoja skirtingai. Įkandimo pavojingumą lemia daugelis veiksnių, tarp kurių – gyvatės rūšis ir dydis, sušvirkštų nuodų kiekis bei įkandimų skaičius.

Kaip greitai pasireikš pirmieji negalavimai, lemia įkandimo vieta, nukentėjusiojo amžius bei svoris, bendra sveikatos būklė. Gyvatės įgėlimas daugiau sveikatos sutrikimų sukelia vaikams ir senyvo amžiaus žmonėms.

Kokia turėtų būti pirmoji pagalba žmogui, kuriam įgėlė gyvatė? Atsakydama į šį klausimą, I. Kajokaitė sako: „Veržti galūnės, kurioje yra įkandimas, nereikia, patartina ją laikyti ramiai, nejudinti, imobilizuoti.“ Pasak medikės, negalima bandyti nuodų iš žaizdos iščiulpti, nes bandantis tai padaryti žmogus gali pats apsinuodyti.

Jei įgėlus nuodingam ropliui žaizda gausiai kraujuoja, nereikėtų skubėti jos užspausti – tegul kraujas teka 15–30 sekundžių, kartu su juo išbėgs dalis nuodų. Kitas žingsnis – įgėlimo vietą nuplauti švariu vandeniu ir uždėti šaltą kompresą.

Šaltis numalšins skausmą ir padės sumažinti patinimą, o dėl toje vietoje šiek tiek sulėtėjusios kraujotakos nuodai ne taip greitai išplis po kūną. Nuplovus įkandžio vietą, reikėtų nuimti apyrankes, žiedus ir laikrodį: jei galūnė smarkiai sutins, jie ims veržti.

Gamtininkų teigimu, įkandus angiai labai išsigąsti nereikėtų, nes šios gyvatės suleistų nuodų koncentracija suaugusiam žmogui nėra labai didelė. Vis dėlto jie pataria būtinai kreiptis į medikus – jei žmogus alergiškas, gali kilti rimtesnių komplikacijų.

Būtinai kreiptis į medikus pataria ir I.Kajokaitė. Specialistė teigia neprisimenanti, kad Kauno miesto greitosios pagalbos stotyje būtų pasitaikę mirties atvejų dėl gyvatės įkandimo. „Laiku suleidus specialaus antitoksinio serumo, žmogaus būklė pagerėja“, – sako ji ir priduria, kad šių vaistų, kurie skubiai suleidžiami žmogui, kuriam įkando nuodingas roplys, turi visų šalies ligoninių priėmimo skyriai.

Geltonos žalčio ausytės

Dažnai gamtoje sutikę roplį žmonės baiminasi, kad jiems kelią pastojo nuodingoji anglis, nors iš tiesų tai būna žaltys ar gluodenas, kurie žmogui nepavojingi.

Gluodenas savo išvaizda primena gyvatę, todėl Lietuvoje kartais vadinamas geležine, arba varine, gyvate. Pasak gamtininkų, nors atrodo, kad žeme šliaužia gyvatė, šis bekojis roplys yra driežas. Atskirti nuo gyvatės jį galima iš judančių akių vokų, ilgos ir lengvai nulūžtančios uodegos. Odą šis driežas keičia lopais, o ne išsineria, jo kūnas padengtas lygiais, vienas kito neuždengiančiais apvaliais žvynais. Patelėms išilgai nugaros eina dvi ištisinės juodos juostelės, patinams – tamsiai rudų dėmėlių eilės. Gluodenas gyvena spygliuočių ir lapuočių miškuose, miško aikštelėse, kirtavietėse, paprastai slepiasi po lapais ar šakomis, bet kartais randamas soduose, krūmais apaugusių upių ir upelių slėniuose.

Žaltį lengva aptikti besišildantį saulėje šalia tvenkinių ar kitose saulėtose teritorijose. Jie gyvena vandens telkinių pakrantėse, užliejamose pievose, pelkėse, drėgnuose miškuose, bet kartais sutinkami ir prie sodybų. Negalėdami pabėgti nuo persekiotojų, Lietuvoje gyvenantys geltonskruosčiai žalčiai šnypščia ir gąsdina staigiais galvos judesiais, o pagauti ginasi išpurkšdami nemalonaus kvapo skystį. Atskirti žaltį nuo paprastosios angies lengva: jis yra tamsaus atspalvio, be zigzago nugaroje, o pagrindinis skirtumas – jo galvos šonuose yra geltonos ar oranžinės dėmelės, dar vadinamos ausytėmis. Atskirti žaltį nuo angies galima ir pagal akies vyzdžius– žalčio vyzdžiai apvalūs, o angies – elipsės formos.

Žalčiai kartais plaukioja vandens telkiniuose, bet tai daro slėpdamiesi ar jausdami pavojų, o angys vandenyje plaukioja retai. Specialistų teigimu, susidūrus su gyvatėmis vandenyje, nereikėtų išsigąsti – reikia tiesiog palaukti, kol roplys nuplauks tolyn.

Tinkama apranga

Gamtininkai įspėja, kad, sutikus gamtoje tiek žaltį, tiek angį, nereikia jų erzinti ar gaudyti, tiesiog leiskite gyvūnui ramiai pasišalinti, o gydytoja I.Kajokaitė primena, kad šiuo, kaip ir kitais gyvenimo atvejais, galioja tinkamos aprangos taisyklė.

„Vargu ar kas nors eis į mišką pasivaikščioti mūvėdamas specialias pirštines, bet batais aukštesniu aulu vertėtų pasirūpinti, nes nuo gyvačių galima apsisaugoti iškyloms gamtoje pasirinkus tinkamą avalynę ir drabužius“, – sako medikė ir primena, kad aukštaauliai laisvalaikio ar guminiai batai yra kur kas geresnis pasirinkimas keliauti į mišką nei atviros basutės, o vietoje trumpų šortų reikėtų rinktis ilgas kelnes. Jei vis dėlto į mišką ruošiatės eiti avėdami atvirą avalynę, nepamirškite apsimauti kojinių.

Viktorija Mitkutė