Jau trečią mėnesį visame pasaulyje vyksta karas su koronavirusu, o žmones yra apėmęs kasdienis nerimas, baimė ar net panika, kad gali užsikrėsti, sunkiai susirgti, galiausiai mirti patys ar jų artimieji. Tas visuotinis nerimas pamažu augo jau nuo sausio – kiekvieną mėnesį, savaitę, o paskutiniu metu, kai pasaulyje paskelbta pandemija, kasdien su kiekvienu nauju užsikrėtimo atveju mūsų šalyje, mieste, rajone darosi nevaldomas. Ar įmanoma suvaldyti nerimą ir paniką?
Kruopų pirkimas irgi ramina
Sausio mėnesį pradėjome sekti įvykius, kasdien vis didėjančius užsikrėtimų ir mirčių skaičius tolimojoje Kinijoje. Vylėmės, kad Kinijai uždarius sienas klastingas virusas mūsų nepasieks, tačiau vasarį, kai užkratas pradėjo plisti aplinkinėse valstybėse ir Europoje, kiekvienas pradėjo nerimauti. Kiekvieną rytą per radiją, televiziją, interneto portaluose pirmiausia sekėme karo su nematomu priešu naujienas. Džiaugėmės, kad Lietuvoje niekas neserga, tačiau žmonėms grįžtant iš kelionių ir vasario 28 d. nustačius pirmąjį užsikrėtimo atvejį Šiauliuose supratome, kad ir Lietuva šio karo neišvengs. Kovo 16 d. Lietuvoje buvo patvirtinta 17 užsikrėtimo atvejų ir paskelbtas karantinas.
Apimti baimės žmonės, net ir tie, kurie kovo pradžioje pašiepė gausiai perkančius grikius, konservus ir tualetinį popierių, iš parduotuvių nešė ilgai galiojančius, negendančius produktus. Visi prisipildėme spinteles, šaldytuvus, šaldiklius ir pasidarė ramiau – bent jau badu nemirsime užsidarę namuose. Dauguma žmonių laikosi karantino: ištuštėjo miestų gatvės, prekybos centrai, visuomeninis transportas; žmonės dirba iš namų, vieni gavo netikėtų atostogų arba pasiėmė biuletenį, kiti išvis neteko darbo. Gyvenimas sustojo dviem savaitėms. Tačiau užsikrėtusiųjų skaičius kasdien auga kaip ir žmonių baimė, nežinomybė. Karantinas neabejotinai bus pratęstas iki gegužės mėn.
Ar sudėtinga pagaminti respiratorių?
Atidžiai sekame žinias dėl koronaviruso: jau žinome, kaip nuo jo saugotis, kokios dezinfekcinės priemonės geriausiai veikia. Su viltimi laukiame – gal jau atrado vaistus nuo koronaviruso – ir domimės, kaip vyksta vakcinos bandymai. Internete gausu klaidinančios, melagingos informacijos, teikiančios apgaulingų vilčių, kurias išsklaido medikų profesionalų patarimai.
Kaip visuomet suaktyvėjo ir sukčiai, plėšikai, važinėjantys po kaimus, besibraunantys į žmonių namus ir „tikrinantys“, ar jie neužsikrėtę koronavirusu. Neabejotinai atsiras ir „sanitarinių tarnybų“, siūlysiančių „nukenksminti“ popierinius pinigus, kad senoliai neužsikrėstų nuo savo santaupų ar gautos pensijos banknotų, ant kurių, kaip žinia, yra daugiausia bakterijų.
Žmonių baimę užsikrėsti didina ir tai, kad ne tik eiliniai žmonės, bet ir medikai negali gerai apsisaugoti – vaistinėse nėra paprasčiausių medicininių kaukių, ką jau kalbėti apie respiratorius. Lietuva gamina sudėtingiausius lazerius, fermentus, robotus, bet nepajėgia per mėnesį du suorganizuoti gyvybiškai reikalingų respiratorių su anglies filtrais gamybos. Gerai, kad Kinija susiprato atgabenti ir aprūpinti bent jau medikus.
Jei reikia išeiti iš namų, būtina dėvėti vienkartinę kaukę, nesvarbu, kad ji neapsaugo nuo viruso – užtat sumažina tikimybę būti užpultam aplinkinių. Pabandykite be kaukės sukosėti ar nusičiaudėti parduotuvėje, stotelėje ar gatvėje – tikrai būsite sugėdinti, piktai aprėkti, iškeikti ar net jėga išvaryti kuo toliau, nesvarbu, kad kostelėjote netyčia. Užtenka vieno panikuojančio, kad minioje prasidėtų vadinama masinė isterija. Panikuojanti minia niekada nesielgs taip, kaip geriausia visiems, nes suveikia savisaugos instinktas ir kiekvienas kovoja už save. Tai dažnai pasireiškia ir apsirūpinimu būtiniausiomis priemonėmis (maistu, vandeniu, kaukėmis) anksčiau už kitus – nepaisant to, jog kažkam jų gali nelikti. Per paniką nebelieka galimybės galvoti apie vienybę, todėl žmonės minioje sutrypia vieni kitus, plėšikauja, elgiasi agresyviai. Skaičiau, kad Ukrainoje ar Rusijoje tariamai užsikrėtę žmonės gatvėje buvo sumušti. Pas mus iki to dar neprieita, tikėkimės, ir nebus...
Kaip sumažinti paniką?
Šiurpstame matydami, kas vyksta Italijoje – keli šimtai mirčių kasdien, bažnyčioje laikomi mirusieji, nes jų nespėja kremuoti ir laidoti. Ar ir Lietuvoje laukia tas pats? Italai jau nebedainuoja balkonuose, kaip karantino pradžioje, jiems net neleidžiama apraudoti savo mirusiųjų.
Todėl su draugais, giminėmis ar sutiktu kaimynu bendraukime per atstumą – metrą ar du, geriausia, susisiekite telefonu, elektroniniu paštu, skaipu ar feisbuku.
Tačiau tikras dviejų savaičių ar net ilgesnis nežinomybės ir baimės pragaras mūsų laukia, jei lankėmės poliklinikoje, kurioje dirbo užsikrėtusi gydytoja, ar prekybos centre, kuriame apsipirko užsikrėtęs klientas. Galbūt mūsų kaimynai grįžo iš užsienio ir sėdi namuose karantine. Užsikrėtusių kasdien vis daugėja, ne visi laikosi karantino, galiausiai ne visi žino, kad serga. Todėl mūsų baimė, panika auga kaip ant mielių ir ji yra reali, pamatuota. Vienintelis vaistas – mums patiems, kol kas sveikiems, sėdėti namuose ir kuo rečiau eiti į lauką, plauti rankas, vėdinti kambarius, dezinfekuoti namus. Tai gerokai sumažina ne tik baimę, bet ir galimybę užsikrėsti.
Baimę mažina žinios
Psichologai teigia, kad pagrįsta baimė yra vertinga emocija, padedanti išvengti pavojų, sauganti sveikatą ir gyvybę bei mobilizuojanti visus vidinius resursus darbui. Tačiau stipresnė baimė greičiau auga, didėja – kuo labiau bijome, tuo mažiau apgalvojame veiksmus, ieškodami išeičių greičiau imamės nepamatuotų ar klaidingų sprendimų, prasčiau girdime ir matome. Didelis nerimas verčia veikti čia ir dabar, todėl nebelieka kantrybės „devynis kartus pamatuoti, dešimtą kirpti“. O panika – kraštutinė žmogaus psichikos mobilizacija savo sveikatai ar gyvybei gelbėti, kada žmogus yra linkęs pulti į kraštutinumus, elgtis spontaniškai, agresyviai, blaškytis ir visai negirdėti argumentų. Tai yra tarsi savisaugos instinktas, todėl tam tikra prasme pateisinamas elgesys.
Natūralu, kad skirtingai vertiname gaunamą informaciją apie tykančius pavojus, nes kiekvienas turime savitą gyvenimo patirtį, kitokį išsilavinimą. Tačiau psichologai neabejoja, kad žmogui reikia kuo daugiau žinių, informacijos, kompetentingų, tegul ir skirtingų, specialistų nuomonių. Kuo geriau žinosime, kas vyksta ir kaip reikia elgtis, tuo greičiau ir lengviau imsimės konkrečių apsisaugojimo veiksmų, jausime mažiau baimės.
Karas – ne pirmas ir ne paskutinis
Daugelis žmonių jau suprato, kad vyksta karas. Tačiau mūsų priešas įžiūrimas tik per elektroninį mikroskopą. Tai didina mūsų baimę, nes „plika akimi“ nematomas priešininkas neleidžia atsipalaiduoti – kol neturime vakcinos ir vaistų, jaučiamės bejėgiai. Tačiau šįkart ne psichologai, o virusologai mums pataria, kaip elgtis, kad išliktume saugūs bent jau artimiausias dvi savaites ar kelis mėnesius. Kuo daugiau sužinome patikimos informacijos, tuo mažiau lieka baimių ir panikos. Klausykime jų rekomendacijų, elkimės ramiai – tai padės išgyventi ir dideles negandas. Mintinai išmokime ir įpraskime laikytis higienos reikalavimų, kuriuos girdime kasdien: dažnai ir kruopščiai plauti rankas šiltu vandeniu ir muilu (40–60 s.), trinti jas dezinfekantu, neliesti veido; bent kartą per valandą reguliariai vėdinti patalpas; drėgnuoju būdu valyti baldus ir kitus kietuosius paviršius, papildomai dezinfekuoti durų rankenas; vengti kontakto su žmonėmis, galinčiais nešioti virusą. Patartina vengti masinių susibūrimo vietų uždarose patalpose – koncertų, sporto varžybų ir kitų renginių, prekybos centrų, viešojo maitinimo įstaigų; atsisakyti turistinių, poilsinių kelionių, komandiruočių ir kitų išvykų į svečias šalis; į asmens sveikatos priežiūros įstaigas vykti tik esant neišvengiamai būtinybei, o savivaldybės administracijos, seniūnijų ir kitų įstaigų teikiamas viešąsias paslaugas tvarkyti nuotoliniu būdu, elektroninėmis priemonėmis – telefonu ar internetu.
Gyvai bendraujant patariama laikytis saugaus, bent 2 metrų, atstumo (tokia distancija yra saugi iki 15 min). Venkite pasisveikinimų rankos paspaudimu, apkabinimų ir kito fizinio kontakto.
Vietoje viešojo transporto, esant galimybei, rinkitės nuosavą automobilį arba daugiau vaikščiokite. Nesilankę šalyse, kuriose nustatyti COVID-19 atvejai, nekontaktavę su ten pabuvojusiais, tačiau pajutę peršalimo požymius – kreipkitės į savo šeimos gydytoją (jokiu būdu iškart neikite į gydymo įstaigą), kad nuotoliniu būdu būtų išduotas nedarbingumo pažymėjimas dėl įtariamo gripo. Būdami rizikos grupėje ir pasireiškus karščiavimui su bent vienu iš nurodytų simptomų – kosulys, gerklės skausmas, apsunkintas kvėpavimas – nedelsdami skambinkite karštąja linija 1808.
Laikykimės saviizoliacijos
Eiti į karą visiems kartu nereikia, atvirkščiai, klastingą priešą nugalėsime po vieną, laikydamiesi atskirai. Kad būtų efektyviai suvaldyta rizika užsikrėsti, grįžę iš koronaviruso židinių yra raginami 14 dienų likti namuose, neleisti vaikų į mokyklas bei darželius. Saviizoliacija – pagrindinė priemonė, padėsianti sustabdyti koronaviruso plitimą.
Ypač svarbu į šias visuomenės sveikatos specialistų ir medikų rekomendacijas žiūrėti rimtai, stengtis uoliai jų laikytis, paisyti visų oficialių įspėjimų ir visa reikiama informacija dalintis su aplinkiniais. Tik adekvačiai reaguodami į situaciją galime išvengti virusų plitimo ir apsaugoti save bei kitus nuo grėsmingų ligų.
Nepanikuokime ir raminkime savo vaikus, artimuosius. Kol nematomas priešas šalia, elkimės racionaliai, paisykime gydytojų rekomendacijų, pamirškime judėjimo, pasirinkimo laisvę, daugybę kasdienių malonumų, kurių nevertinome, kai turėjome ir galėjome rinktis.
Prisiminkime istoriją, kai lietuviams ir viso pasaulio žmonėms reikėjo išgyventi pasaulinius karus, revoliucijas, maro, choleros, ispaninio gripo epidemijas. Matyt, kiekviena žmonių karta turi būti išbandoma kančiomis, ligomis, mirtimis. Iškęsime ir mes.
LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
