Vartoti maistą be gliuteno pastaraisiais metais tapo mados dalyku. Dažnas linkęs šią dietą išbandyti, tikėdamasis sureguliuoti svorį ir sutrikusį virškinimą, išvengti pilvo pūtimo bei kitų simptomų. Miltinių produktų atsisakę žmonės išties jaučiasi geriau ir daro išvadą, jog yra alergiški arba serga celiakija. Kaip yra iš tikrųjų?

Nustojo augti svoris

„Kai mano dukrelei buvo pusė metų, jai nustojo augti svoris, – prisimena celiakija sergančios Aistės (20 m.) mama Andra iš Šiaulių. – Iki tol ją maitinau savo pienu, svoris augo normaliai: per mėnesį vaikas priaugdavo nuo 800 g iki 1 kg. Tačiau mažutė buvo labai nerami. Tuomet dar nežinojau, kodėl. Pati valgiau viską, matyt, vaiko organizmas per pieną gaudavo kviečių, miežių ar rugių gliuteno. Praėjus pusvalandžiui po valgio, ji pradėdavo raitytis, nes skaudėdavo pilvą.“

Praėjus pusei metų, moteris pradėjo duoti maistelio papildomai: sumaldavo kelių grūdų dribsnius ir pagamindavo tyrelę.

Nerimą kėlė tai, kad per mėnesį mergaitė priaugdavo vos 200–400 g. Andrą susirūpinti privertė ne tik neaugantis svoris, bet ir mergaitės odos baltumas, glebumas – kūdikis atrodė pavargęs.

„Kraujo tyrimas parodė, kad labai nukritęs hemoglobino kiekis kraujyje. Gėrėme gydytojų skirtus geležies preparatus, tačiau niekas negelbėjo – hemoglobino lygio atkurti nepavyko. Baiminomės, kad vaikas serga mažakraujyste, leukemija. Kiek vėliau ligoninėje atlikti kraujo tyrimai ir biopsija parodė, kad vaikas serga celiakija. Uždegimas plonajame žarnyne trukdė organizmui pasisavinti geležį. Tuomet Aistei buvo 10 mėnesių.“

Šiaulietė prisimena, kad išgirdus diagnozę lengva nebuvo – teko pereiti prie begliutenės dietos, o tokie produktai prieš 20 metų buvo gana brangūs, be to, deficitiniai.

„Ne visi gydytojai suprato, kas tai per liga. Iš kai kurių specialistų ne kartą teko girdėti, kad vaikas išaugs ligą ir viskas praeis“, – stebisi mama.

Kai pradėjome dukrą maitinti begliuteniu maistu, prarastas svoris sugrįžo ir liga daugiau nebepasireiškė jokiais nerimą keliančiais simptomais.

Kas yra celiakija?

„Celiakija – sisteminė autoimuninė liga, kuriai būdingas virškinimo trakto pažeidimas. Liga gali pasireikšti ir kitų organų sistemų sutrikimais, bet dažniausiai pažeidžiamas virškinimo traktas, viršutinė plonojo žarnyno dalis. Dėl uždegiminės reakcijos plonajame žarnyne sutrikdomas maistinių medžiagų įsisavinimas, dėl to gali atsirasti geležies, vitaminų (pavyzdžiui, B₁₂, folio rūgšties ir kt.), kalcio trūkumas“, – pasakoja Vilniaus dietologijos centro gydytoja dietologė Eglė Kliukaitė-Sidorova.

Celiakija išsivysto genetinį polinkį tam turintiems žmonėms. Ją sukelia gliuteno (glitimo) baltymai, t. y. šių baltymų turintys grūdai – kviečiai, rugiai, miežiai.

Literatūroje rašoma, kad Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose celiakija serga apie 1 proc. žmonių.

Kaip liga pasireiškia

„Celiakijos simptomai labai priklauso nuo žmogaus ir jo amžiaus. Liga diagnozuojama bet kokio amžiaus žmogui. Simptomų spektras nemažas – viduriavimas, nuolatiniai nepaaiškinami virškinamojo trakto funkcijos sutrikimai, pykinimas, vėmimas, skrandžio skausmai, pilvo pūtimas, vitaminų B₁₂, folio rūgšties stoka. Taip pat gali pasireikšti nuovargis, galvos skausmas, svorio kritimas, burnos opos, plaukų slinkimas, dantų emalio pažeidimai, osteoporozė, depresija, nevaisingumas, persileidimai, sąnarių kaulų skausmai, rankų tirpimas ir kiti sveikatos sutrikimai. Pažymėtina, kad vienam žmogui gali pasireikšti tik keletas simptomų“, – pasakoja gydytoja dietologė.

Pasireiškus minėtiems simptomams, E.Kliukaitė-Sidorova rekomenduoja pasikonsultuoti su šeimos gydytoju ar gastroenterologu, sužinoti, kokia yra tikroji simptomų priežastis – galbūt celiakija, alergija kviečių baltymams ar kita liga. Į gydytoją-dietologą dažniausiai kreipiasi pacientai, kuriems jau diagnozuota liga.

Norint šią ligą diagnozuoti, atliekamas kraujo tyrimas – ieškoma tai ligai būdingų specifinių antikūnų. Tačiau pagrindinis celiakijos diagnostikos tyrimas – plonosios žarnos biopsija.

„Dėl šios biopsijos nuogąstauti nereikia, – pataria medicinos gydytoja Jolita Sadauskaitė. – Ji atliekama su endoskopu pasiekiant dvylikapirštę žarną – keli bioptatai audinio histologiškai ištiriami. Celiakija – blogiausiai diagnozuojama virškinimo trakto liga Lietuvoje. Kartu su prof. Vaidotu Urbonu atliktas tyrimas parodė, kad kiekvienas šeimos gydytojas savo apylinkėje turėtų turėti po 2–3 celiakija sergančius pacientus, bet taip nėra“.

Gal alergija ar kita bėda?

Kol kas celiakija yra neišgydoma liga, todėl ligonis visą gyvenimą turi laikytis giežtos begliutenės dietos, t. y. nevalgyti kviečių, rugių, miežių ir jų gaminių. Dietos besilaikančio žmogaus gyvenimo kokybė niekuo nesiskiria nuo sveiko.

Jei dėl ligos tenka atsisakyti gliuteno turinčių produktų, anot dietologės, maistinių medžiagų ir vitaminų gaunama iš kitų gliuteno neturinčių grūdinių kultūrų, kruopų (grikių, ryžių, bolivinės balandos, ispaninio šalavijo, sorų, kukurūzų), taip pat daržovių, vaisių ir uogų, žuvies, mėsos, pieno produktų, kiaušinių, riešutų ir sėklų.

„Begliutenė dieta skirta sergantiems celiakija. Tačiau žmogus gali būti alergiškas kviečiams – tuomet jis turi vengti kviečių, gali būti alergiškas rugiams ar miežiams – turi vengti šių kultūrų. Alergijas dažniausiai nustatome vaikams, kurie su amžiumi jas išauga, bet tam tikrai daliai suaugusiųjų alergijos išlieka“, – kuriems pacientams vengti gliuteno, paaiškina medicinos gydytoja J.Sadauskaitė.

Kita vertus, jei atlikus tyrimus kraujyje nerandama celiakijai būdingų antikūnų ir neigiamas histologinis biopsijos mėginio tyrimas, bet žmogus tvirtina, kad po dviejų savaičių dietos jis jaučiasi geriau, jam, pasak gydytojos, diagnozuojamas neceliakinis jautrumas gliutenui.

Ryšys su autoimuninėmis ligomis

J.Sadauskaitės teigimu, jei žmogus serga autoimuninėmis ligomis, nemaža tikimybė, kad jis gali sirgti ir celiakija.

„Celiakija sergantiems suaugusiesiems virškinimo trakto problemos dažniausiai nepasireiškia taip aiškiai, kaip vaikams, todėl ligą būna sunku diagnozuoti. Suaugusieji dažnai jau turi šios ligos komplikacijas – geležies stokos mažakraujystę, kitas autoimunines ligas, pavyzdžiui, 1 tipo diabetą, reumatoidinį artritą, autoimuninį tiroiditą. Taip pat gali kankinti problemos kurias „nurašome“ greitam gyvenimo tempui, namų problemoms: nevaisingumas, dažni persileidimai, nuotaikos svyravimai, depresija. Šie žmonės turėtų išsitirti ir dėl celiakijos. Laiku nediagnozavus celiakijos gali išsivystyti grėsmingiausia celiakijos komplikacija – plonosios žarnos T limfoma“, – teigia J.Sadauskaitė.

Ji pasakoja, kad neseniai Kauno klinikose, vadovaujant doc. Aidai Žvirblienei, buvo ištirta 50 žmonių (18–65 m.), sergančių autoimuniniu tiroiditu. Trims iš jų nustatyta celiakija. Juos vargino geležies stokos mažakraujystė, pilvo skausmas ir nuovargis. Įdomu tai, kad vienas iš trijų tiriamųjų turėjo antsvorio, kitas – 2 laipsnio nutukimą, o trečio svoris buvo nepakankamas.

Remdamasi tyrimo išvadomis, gydytoja visiems, sergantiems autoimuniniu tiroiditu, rekomenduoja išsitirti ir dėl celiakijos. Tyrimai Kauno klinikose bus tęsiami ir šiais metais.

O gal paeksperimentuoti?

Jei žmogus įtaria sergąs celiakija ir savarankiškai nutaria laikytis dviejų savaičių dietos, ką jis turėtų žinoti?

Gydytoja J.Sadauskaitė vis dėlto patartų iš pradžių pasidaryti audinių transgliutaminazės antikūnų tyrimus. „Puiku, jei žmogus sugeba įsijausti ir pastebėti, kad atsisakius gliuteno jo savijauta pagerėjo. Bet ne kiekvienam tai pavyksta – kraujo tyrimas atsakys išsamiau, – sako ji. – Kartais žmogus laikosi dietos pusę metų ar metus ir nusprendžia išsitirti. Tuomet tyrimo rezultatai bus klaidingai neigiami, nes laikantis dietos organizmas negamina antikūnų, žarnų gleivinės gaureliai, kurie sergant nyksta, vėl atauga.“

Beje, gydytojos turimais duomenimis, jei atlikus kraujo tyrimą specifiniai celiakijos antikūnai neigiami, nusiraminti vis tiek nereikėtų. Kai kuriais retais atvejais serologinis tyrimas gali būti neigiamas, o norint galutinai išsiaiškinti, ar sergate celiakija, būtina atlikti plonosios žarnos endoskopinį tyrimą.

Su kokiais sunkumais susiduriama

Gydytoja J.Sadauskaitė pastebi, kad ligoniai vis dar susiduria su maisto be gliuteno stoka viešojo maitinimo įstaigose. Kartais to maisto yra, tačiau trūksta sąmoningumo: ne visi maitinimo įstaigų darbuotojai supranta, kas yra gliutenas, kokiuose produktuose jo gali būti.

Celiakija sergantiems vaikams (iki 18 m.) miltai be gliuteno yra kompensuojami, tačiau Lietuva, anot J.Sadauskaitės, galėtų pasiremti kitų šalių patirtimi ir kompensuoti daugiau produktų ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.

Celiakijos diagnostikos tyrimas

Genovaitė Privedienė