LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
„Sirgti cukriniu diabetu – tarsi nuolat vaikščioti ašmenimis“, – šiurpų, tačiau taiklų palyginimą pateikia jau keliolika metų veikiančio Kėdainių vaikų ir jaunimo diabeto klubo „Cukrinukas“ pirmininkė Jūratė Atkočiūnienė.
Pasak klubo veiklą koordinuojančios šeimos gydytojos Eugenijos Konovalovienės, Kėdainių krašte cukriniu diabetu sergančių vaikų skaičius, kaip ir visame pasaulyje, deja, auga. Guodžianti žinia ta, jog modernėjant technologijoms „cukrinukai“ gali gyventi aktyvų, komfortišką ir spalvingą gyvenimą, kaip bet kuris kitas vaikas.
Jaučiasi šeima
„Į klubą mus subūrė vienas rūpestis – atžalos, sergančios cukriniu diabetu, – klubo priešistorę trumpai pristato įkūrėja J. Atkočiūnienė. – Esame viena šeima, kurią jungia bendra bėda. Stengiamės vienas kitam padėti ir palaikyti.
Mano sūnui buvo 14 metų, kai jam diagnozavo diabetą. Taigi puikiai žinau, kaip juoda ir baisu iš pradžių viskas atrodo ir kaip sunku su tokia žinia susitaikyti. Pagalba, supratimas ir padrąsinimas iš tą patį išgyvenančių šeimų labai padeda.“
Gripo komplikacija
Pašnekovė pasakoja, jog sūnaus diagnozė šeimai smogė tarsi perkūnas iš giedro dangaus – vaikas visada buvo labai sveikas, nė gripu nesirgdavo, bet štai kartą paguldė į lovą lemtingasis gripas ir cukrinis diabetas, pasak medikų, pasireiškė kaip gripo komplikacija.
„Sūnaus liga mums buvo didžiulis šokas. O kai esi vienas, nežinai nei į ką kreiptis, nei ko paklausti. Atrodo, klinikose visko išmoko, bet kai grįžti su tuo vaiku namo, vėl kitaip. Juk netgi tas pats maistas skirtingai veikia kiekvieną organizmą, o ištisai skambinėti į klinikas nesmagu. Tad bendraminčių klubas buvo tikras išsigelbėjimas“, – pasakoja J. Atkočiūnienė.
Aukso viduriuko nepasieksi
Ir gydytoja E. Konovalovienė, ir klubo pirmininkė J. Atkočiūnienė sutaria – dabar sergant cukriniu diabetu sąlygos komfortiškai gyventi yra nepalyginamai geresnės nei anksčiau. Mat yra modernių priemonių ligai kontroliuoti.
„O ta ligos kontrolė reikalinga kiekvieną dieną. Turi nuolat skaičiuoti, kiek gali suvalgyti angliavandenių, kiek turi susileisti insulino. Esi priverstas tapti tikru matematiku.
Palaikyti idealų cukraus kiekį kraujyje labai sunki užduotis, nes jis dar priklauso ir nuo fizinio krūvio, išgyvenamų emocijų. Laviruoti sudėtinga. Kiekvieną dieną vaikštai ašmenimis“, –kasdienybę dėsto J. Atkočiūnienė. Moteris priduria, kad vaikui diagnozuotas cukrinis diabetas tampa didžiuliu iššūkiu ir tėvų sveikatai. – Kam širdis, kam skydliaukė sustreikuoja. Juk visos ligos nuo streso. Vaikas gal dar ne taip gerai viską supranta, o suaugęs žmogus suvokia, ką ši liga iš tiesų reiškia.“
Nors tikimybė, kad I tipo cukriniu diabetu sergantis žmogus ligą perduos savo vaikams, yra, tačiau J. Atkočiūnienė pasidžiaugia pozityviais pavyzdžiais, kai su minėta diagnoze nuo vaikystės gyvenusios „Cukrinuko“ klubo narės suaugusios sukūrė gražias šeimas ir susilaukė sveikų atžalų.
Priežastys neaiškios
Vaikams ir jaunuoliams dažniausiai diagnozuojamas I tipo diabetas. Juo gali susirgti netgi kūdikiai. Šiuo metu nėra I tipo diabeto profilaktikos, nes, kaip atskleidžia gydytoja E. Konovalovienė, kol kas dar nenustatyta, kodėl vaikai suserga šio tipo diabetu.
Atidžiai stebėdami savo atžalą, tėveliai gali pamatyti pirmuosius diabeto simptomus. Vaikas pradeda jausti didelį troškulį, dažnai šlapinasi, jį vargina silpnumas. Susirgus simptomai išryškėja per kelias savaites.
Trūksta visuomenės supratimo
Diabetu sergančius vaikus auginantys tėveliai pastebi, kad nors gyvename moderniais laikais, tačiau visuomenės supratimas ir žinios apie cukrinį diabetą kartais atrodo tarsi iš praėjusio amžiaus.
Klubo nariai pasakojo istorijų, kai atžalų bendraklasių tėvai, sužinoję, kad vaikas serga diabetu, patarė savo atžaloms su sergančiuoju nebendrauti, nes neva šis gali diabetu užkrėsti. O tai visiškas absurdas.
Jau užaugę „cukrinukai“ taip pat dalijosi neįtikėtinais pasakojimais, kai anuomet mokykloje pamatę sergantįjį besileidžiantį švirkštu insuliną, jam tuoj pat priklijuodavo narkomano etiketę ir imdavo šalintis.
Tėvelių nuomone, kuriant „cukrinukui“ komfortišką aplinką, trūksta mokyklų bendruomenės įsitraukimo: reikėtų ne tik šviesti moksleivius, jų tėvus, pedagogų bendruomenę apie cukrinį diabetą, bet ir parūpinti mokykloje vaikui saugią erdvę, kur jis bet kada galėtų ateiti ir ramiai susileisti insulino. Tikėkimės, jog technologijų inovacijoms sparčiu žingsniu šuoliuojant į priekį, šviesės ir visuomenės akys bei supratimas.
„Cukrinuko“ nariai nuoširdžiai dėkoja prie klubo veiklos prisidedantiems ir ją remiantiems Kėdainių „Kaštonų“ vaistinės savininkams Elenai ir Daliui Vansevičiams, kurie puikiai pažįsta cukrinį diabetą, todėl ypač gerai supranta sergančiųjų kasdienybę ir bėdas.
Nė neįtartumSuvokęs visus cukriniu diabetu sergantiems vaikams tenkančius išbandymus, imi galvoti, kokie prislėgti jie turėtų jaustis. Vis tik sveiki žmonės niurzga gerokai dažniau ir neretai gyvenimo automobiliu rieda įjungę rankinį stabdį.
Susipažinkite – gražuolė, nepaprastai žavingos šypsenos savininkė kraštietė Gabrielė Meškauskaitė. Merginai 17 metų. Diabetas jai diagnozuotas prieš 15 metų.
Merginos entuziazmas ir optimizmas tiesiog užburia. Su diabetu Gabrielė tvarkosi taip meistriškai, kad šis nė nedrįsta rodyti savo kaprizų ir komplikuoti jaunos merginos gyvenimo. Susitikimai ir smaguriavimas užkandžiais su draugais? Taip. Gabalėlis šokolado? Žinoma. Dideli profesiniai tikslai? O kaipgi be jų! Taigi šiuolaikiniai „cukrinukai“, jei tik nori, gyvena kuo įprasčiausią gyvenimą.
Supratingi draugai
„Visas gyvenimas, kurį atsimenu, yra su cukriniu diabetu. Neįsivaizduoju, kaip kitaip ir galėtų būti, – šypsodamasi pasakoja Gabrielė. – Mano dienotvarkė visada aiški ir tiksli: insulinas, angliavandeniai, nuolatinis skaičiavimas, bet nematau čia bėdos. Tikrai nesijaučiu apribota. Tiesiog neįsivaizduoju, kaip pavalgius man nereikėtų susileisti insulino ar skaičiuoti maiste esančių angliavandenių. Tai darau visą gyvenimą, todėl diabetas man sunkumų nekelia.
Žinoma, aš turiu ribas, ką galiu daryti ir ko ne, bet tikrai nevengiu susitikti su draugais ir, pavyzdžiui, ko nors skanaus kartu paužkandžiauti. Esu laiminga, kad mano draugai supranta, yra labai rūpestingi ir mielai pasisiūlo palaukti pusvalandį ar valandą, kol valgyti galėsiu ir aš. Jiems kartais tai būna savotiški iššūkiai.“
Picų svajos nekankina
Gabrielė pasakoja, jog draudžiamų patiekalų sąrašo ji neturi. Mergina gali skanauti visko, bet yra dalykų, kurių ji tiesiog nemėgsta.
„Man patinka švieži kopūstai, tačiau kepinti ar virti... Net kvapas erzina! – juokiasi pašnekovė. – Taip pat galiu valgyti apelsinus, bet jų dirbtinis kvapas mane atgraso, todėl niekada neišvysite manęs valgančios citrusinių vaisių skonio ar kvapo gliukozės. Dar ne itin patinka pieno produktai.
Mėgstu įvairias žolelių arbatas ir šokoladą. Tiesa, man jo nesinori kirsti plytelėmis. Pakanka mažo kąsnelio. Dievinu sūrius patiekalus, garuose virtas daržoves, žuvies patiekalus. O picas mieliau išmainyčiau į lazaniją ar makaronų patiekalą.“
Svarbu žmogaus nusiteikimas
Cukriniu diabetu sergančio žmogus sveikata neatsiejama nuo įvairių priemonių ir technikos, kurie padeda palaikyti tinkamą cukraus kiekį kraujyje. O tai ar nevaržo jauno žmogaus?
„Čia, manau, yra paties žmogaus nusiteikimas. Jis pats nusprendžia, kaip į tai reaguos. Yra nejaukių situacijų, bet jas gali palenkti savo naudai. Pavyzdžiui, aplinkinių smalsumas gali būti naudingas. Galbūt taip susirasi naujų draugų? – šviesiąją pusę įžvelgia Gabrielė. – Žinoma, mintis, kad gali nepavykti sukontroliuoti diabeto, visada šalia, bet stengiesi apie tai negalvoti ir kruopščiai savimi rūpintis. Tai tampa tavo rutina: skaičiuoji kiekvieną kąsnį, kontroliuoji savo veiksmus ir viską atlieki, kaip reikia, nes žinai, kad aplaidus požiūris gali skaudžiai paveikti tavo sveikatą ateityje. Kad ir kaip bebūtų, jaučiuosi gyvenanti visiškai įprastą gyvenimą, kaip ir mano bendraamžiai.“
Knygų skaitytoja ir jos svajonė
Laisvalaikiu Gabrielė užsiima tuo, nuo ko dažnas šiuolaikinis paauglys suka nosį – jai be galo patinka skaityti knygas.
„Skaitau viską iš eilės, – nusijuokia mergina. – Vis tik dažniausiai mano rankose atsiduria biografiniai, istoriniai romanai, filosofinė bei saviugdos literatūra.“
Ši entuziastinga skaitytoja jau audžia svajones apie savo profesiją. Gabrielė rinksis mediciną ir sieks tapti odontologe arba suks į akušerijos-ginekologijos sritį.
„Jei po apsilankymo pas tave žmogaus savijauta pagerėja ir jis tampa laimingas, manau, tada ir aš jausčiausi laiminga“, – kilniomis įžvalgomis dalijasi Gabrielė.
Mamai dukra – pasididžiavimas
Nors Gabrielės diagnozė skaičiuoja jau penkioliktus metus ir mergina apie ją kalba taip pat ramiai tarsi pasakotų apie matematikos namų darbus, visiškai kitokias emocijas išgyvena jos mama. Širdyje moteris vis dar jaučiasi palūžusi, tačiau dukros ryžtingumas ir atkaklus charakteris neleidžia pasiduoti.
„Apie dukros dienotvarkę daugiau nieko neturiu pridurti, Gabrielė pati viską puikiai supranta ir žino beveik daugiau už mane“, – trumpai taria mama, žvelgdama į besišypsančią dukrą.
Gabrielė diabetą ne tik prisijaukino, bet taip su juo susidraugavo, kad šis merginai nekelia jokio diskomforto.
Retorinis klausimas – argi ši jauna mergina negalėtų tapti pavyzdžiu daugeliui iš mūsų?
Akvilė KUPČINSKAITĖ
