LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Duona kartu su kitais grūdiniais produktais sudaro sveikos mitybos piramidės pagrindą. Tačiau kokią rinktis, kai pasiūla tokia didžiulė? Specialistai sako, kad svarbu ne tik tai, kokia duonos sudėtis, bet ir kaip ją namie laikome bei kaip pjaustome.
LRT TELEVIZIJOS laidoje „Vartotojų kontrolė“ Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Maisto saugos ir kokybės katedros profesorė Elena Bartkienė sakė, kad į tradicinę duoną neturėtų būti dedama daugybė neaiškių priedų. Sudėtis turi būti aiški ir paprasta.
„Pagrindinės žaliavos yra miltai, vanduo ir mielės arba raugas. Kokybiška duona yra be papildomų žaliavų, be konservantų, nes raugas ir yra konservantas pagrindinis, kuris konservuoja duoną ir mes ją galime ilgiau išlaikyti tiek šviežią, tiek nesupelijusią“, – teigė E. Bartkienė.
Specialistai sutaria, kad rupi, viso grūdo dalių duona yra pati sveikiausia, nors ir ne visų mėgstama. Pasak ekspertų, kvietinėje duonoje skaidulinių medžiagų, kurios labai svarbios žmogaus organizmui, iš tiesų yra mažiau nei ruginėje. Viskas priklauso nuo miltų, jei tai – valyti, aukščiausios rūšies miltai, iš jų iškepta duona bus menkai naudinga, o štai viso grūdo dalių miltai, kuriuose gausu grūdo luobelių, tikrai praturtins organizmą.
Tiesa, viso grūdo dalių duoną iškepti yra sunkiau. „Ji labiau linkusi susmegti, ją reikia geriau minkyti, tiesiog technologiniai procesai yra sunkesni, todėl daugelis gamintojų renkasi ne viso grūdo dalių ruginius miltus, bet, pavyzdžiui, išvestinius miltus arba maišo išvestinius miltus su sijotais ruginiais miltais – jiems palengvina procesą, lengviau kyla duona“, – sakė duoną kepantis Vaidas Baranauskas.
Nors E. Bartkienė teigė kad duonos raugas iš tiesų tėra dviejų sudedamųjų dalių – miltų ir vandens mišinys, visgi masinei prekybai ruošdami duonos gaminius, gamintojai nevengia ir įvairių priedų, netgi dažiklių, kad duona būtų tamsesnė. Dažniausiai stengiamasi pateikti vartotojo akiai maloniau atrodančią duoną.
Vienas iš natūralių duonos dažiklių – salyklas. Ši medžiaga padeda krakmolui, esančiame tešloje, pavirsti į cukrų, taip pat skaido kai kuriuos baltymus. Taigi duona, viena vertus, tampa puresnė, minkštesnė, lengviau pasisavinama, kita vertus, ji ne tokia soti, nes dalis sudėtingų angliavandenių virsta paprastais.
Specialistai įspėja apie duonos plutą. „Salykle, kai jis termiškai apdorojamas, susidaro kancerogeniniai junginiai – akrilamidas, kuris kaupiasi dažniausiai plutelėje“, – pabrėžė E. Bartkienė.
Vartotojai sveikesne dažnai laiko bemielę duoną. Gamintojai sako, kad iškepti duoną su mielėmis užtrunka gerokai greičiau negu naudojant raugą, dėl to, dažnas eina paprastensiu keliu.
Tačiau žinovai mielių teisti neskuba. Jos yra būtinos norint iškepti kvietinių miltų duoną. O ją žmonės mėgsta, todėl ir gamintojai mielių neatsisako.
Dietologė Rūta Petereit paaiškino, kad mielės nekenkia sveikatai, jei žmogus nėra alergiškas ar neserga specifinėmis ligomis. Pasak jos, vengdami pridėtinių mielių dėl galimų virškinamojo trakto negalavimų, pamirštame, kad ir natūralus duonos raugas gali sukelti tokias pačias reakcijas.
Nors pasitaiko vartotojų, sakančių, kad renkasi duoną be pridėtinio cukraus, vis dėlto atrodo, kad didžioji dalis renkasi tai, kas skaniau. Tačiau duonos saldumas, anot žinovų, idealiu atveju turėtų būti reguliuojamas keičiant gamybos būdą, raugo apdirbimą, o ne tiesiog pridedant daugiau cukraus.
„Jeigu mes norime gauti saldaus skonio duoną, reikėtų ruošti duoną su plikiniu. Užplikomi miltai ir natūraliai juose esantis krakmolas susicukruoja, turime saldų skonį. Jeigu pridedame į plikinį raugo, turime saldžiarūgštį. Pagal plikinio kiekį galime gauti mažiau ar daugiau saldžią duoną“, – kalbėjo E. Bartkienė.
Jei duona greitai ima pelyti ar vos per kelias dienas sudžiūvo, greičiausiai dėl to kalti esame patys. Žinovai vieną po kitos vardija duonos valgytojų klaidas.
„Svarbiausia duonos nedėti į šaldytuvą. Kaip aš sakau – jeigu jūs norite valgyti šaldytuvo skonio duoną, dėkite į šaldytuvą ir valgykite... Duoną reikia laikyti kambario temperatūroje, pageidaujama laikyti maišelyje arba drobiniame maišelyje“, – pamokė V. Baranauskas ir pridūrė, kad duonos vieta yra duoninėje.
Jis taip pat teigė, kad duoną ir batoną reikėtų pjaustyti skirtingais peiliais arba juos prieš tai gerai nuvalyti ir nusausinti.
„Nusipirkote duoną, kuri yra rankų darbo ir sveika, kurią norite ilgai vartoti. Atsiriekiate batono, paskui tuo pačiu peiliu atriekiate tą gerąją duoną ir ji po kelių dienų supelijo. Atpjovus mielinį produktą, reikia peilį nuplauti, nusausinti“, – paaiškino V. Baranauskas.
E. Bartkienė pridūrė, kad geriau rinktis neraikyti duoną ir ją susipjaustyti patiems.
„Jeigu įmanoma, pirkim neraikytą duoną, nes raikyta... Vis tik peiliai yra tepami atitinkamais lubrikantais, gali būti užteršiami papildomai sporomis. Išvengsim ilgau, kai patys atsipjausim riekelę kokią norime storumo“, – kalbėjo E. Bartkienė.
Specialistai taip pat įspėja, kad reikėtų nepamiršti saiko – yra tam tikros rekomendacijos, kiek duonos riekelių galima suvalgyti.
„Sveikas suaugęs žmogus turėtų ne rečiau negu du kartus per dieną suvalgyti kažką iš grūdų, nebūtinai duonos. Bet jei, pavyzdžiui, nevalgome košės, tai gali būti drąsiai 2 kartus per dieną 2-3 riekelės duonos“, – skaičiavo dietologė R. Petereit.
LRT TELEVIZIJOS laida „Vartotojų kontrolė“
