Rupūžę palikime ramybėje savo pačių naudai, nes su naminiais vaistais galima pasidaryti daugiau bėdos negu naudos.

Lietuvos žiniuonė, Žolynų karalienė, Lietuvos ragana – taip žmonės vadino habilituotą biologijos mokslų daktarę Eugeniją Šimkūnaitę, kuri puikiai pažino vaistažoles, išmanė liaudies mediciną ir be atlygio padėdavo žmonėms. Šiemet švenčiame jos 100-ąsias gimimo metines, tad Seimas 2020-uosius metus paskelbė E.Šimkūnaitės metais. Prieš kelis dešimtmečius ji negailėjo patarimų paskaitose bei spaudoje, buvo ir „Valstiečių laikraščio“ autorė. Prisiminkime E.Šimkūnaitės pamokas.

Gerti antpilus pavojinga

Ir gyvatė, ir rupūžė – nuodingi gyvūnai. Gyvatės nuodai yra specialiuose maišeliuose prie dantų, rupūžės – odoje. Ir gyvatės, ir rupūžės nuodingumas ne visada vienodas. Šaltuoju metų laiku jos mažiau nuodingos, vasarą – nuodingesnės. Drėgnas oras gyvatės nuodingumą pakeičia mažai, o rupūžės nuodingumas sumažėja kelias dešimtis kartų. Gyvačių gaudytojai iš paliaukių pabrinkimo nusprendžia, ar išsisunks daug nuodų, ar gyvatė „sausa“. Nusibrūžinusios rupūžės mažiau nuodingos.

Kinai ir meksikiečiai valgo gyvates (tiesa, be galvų), prancūzai, vokiečiai, belgai nevengia varlės šlaunelių. Kiek prasčiau gali būti, jei pasitaikys daugiau nuodų turinti gyvatė ar rupūžė.

Gyvatės nuodai naudojami gydymui, tiksliau, skausmo malšinimui. Jei drauge šalinama ir skausmo priežastis – gerai, jeigu ne – liga įsisenėja, nors ligoniui lyg ir lengviau. Gyvatės nuodais malšinami nerviniai skausmai, odos nervinių galūnių uždegimai, sąnarių bei raumenų skausmai. Vaistinėse galima nusipirkti gyvačių nuodų tepalo. Bet gyvačių antpilus gerti pavojinga, nes skrandžio sultys suardo nuodus, o sergant skrandžio opa, gali pakenkti svarbioms nervų galūnėms. Taigi, jei dar galima pateisinti naminį gydymą gyvačių nuodais, tai gerti jų antpilus – pavojinga.

Rupūžės naudingesnės gyvos

Rupūžės odoje yra bent dvi grupės nuodų, kurie veikia širdį ir gali būti mirtinai pavojingi žmogui. Ne vien dėl prietaro rupūžių gaudytojai būdavo griežtai baudžiami, dažnai kaip raganiai.

Pastaruoju metu daržininkai, pamatę, kad chemija toli gražu ne tik naudą neša, galvoja apie rupūžių veisimą daržuose bei soduose, nes rupūžė – puiki talkininkė kovojant su įvairiais vabzdžiais ir jų vikšrais.

Jei bus daug rupūžių, bus papildomos naudos – gal pravers jų išgryninti, išvalyti nuodai. Rupūžių nei džiovinti, nei degtinėje mirkyti niekas nesiruošia. Gryninti rupūžės nuodus būtina dėl antrosios veikliųjų medžiagų grupės. Visi žino, kad sugavus rupūžę, rankas išberia karpos – vieniems tuoj pat, kitiems po kelių ar keliolikos dienų; vieniems tos karpos išnyksta vėliau, kitiems pasilieka visam amžiui. Žinoma atvejų, kai iš tokių karpų išsivystė piktybiniai augliai. Rupūžės nuodams jautresni vėžiu sergančių žmonių šeimos nariai bei patys ligoniai. Šiandien neabejojama, kad vėžys neužkrečiamas, bet duomenys liudija, kad sergančių onkologinėmis ligomis vaikai šiai ligai atsparūs mažiau. Rupūžės nuodai, patekę ant odos ar gleivinės, gali paskatinti piktybinių auglių vystymąsi, o apsaugoti – tikrai ne.

Tiek gyvatė, tiek rupūžė – naudingi, kenkėjais mintantys gyvūnai. Greitai, tikriausiai, jie bus globojami. Rupūžę palikime ramybėje savo pačių naudai, nes su naminiais vaistais galima pasidaryti daugiau bėdos negu naudos.

1975 m.

 

Parengė Valda Dagilė