Praryta adata iš organizmo dažniausiai pasišalina pati, bet būna, kad užstringa ir ją reikia ištraukti. Tuo metu kitų daiktų, kuriuos medikams tenka traukti iš skrandžio, stemplės ar žarnyno, sąrašas, atrodo, begalinis – nuo monetų iki paklodžių skiaučių. Tokiais atvejais į pagalbą skuba gastroenterologai ir jiems padedantys gydytojai. Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos Endoskopijų skyriaus vadovas profesorius Kęstutis Adamonis sutiko LRT.lt papasakoti apie savo darbą iš arti.

Pacientai: nuo naujagimių iki šimtamečių

Interviu su prof. K. Adamoniu susitikome Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikoje, susidedančioje iš Gastroenterologijos ir Endoskopijų skyrių. Nors dar nebuvo pietų meto, gydytojas jau buvo atlikęs du skrandžio ir penkis žarnyno tyrimus. Daug tai ar mažai? „Kasdienybė, – nusišypso K. Adamonis. – Dabar yra 11 val. ryto, kiekvienas kabinetas atlieka nuo 10 iki 14 tyrimų kasdien.“

Gastroenterologijos klinikoje gydomi visomis virškinimo sistemos ligomis sergantys pacientai, diagnozuojamos bei konservatyviais būdais gydomos onkologinės virškinimo sistemos ligos. Čia taip pat taikomi visi šiuolaikiniai virškinimo, kepenų ligų diagnostikos ir gydymo metodai, plėtojama transplantologija. Šioje klinikoje gydomi pacientai, sergantys stemplės, skrandžio, plonojo bei storojo žarnyno, tulžies pūslės ir latakų, kepenų bei kasos ligomis, onkologine virškinamojo trakto patologija. Ypač daug dėmesio skiriama retų, o taip pat ir sunkių susirgimų ankstyvai diagnostikai bei gydymui.

K. Adamonis suskaičiuoja, kad per metus klinika atlieka daugiau kaip 12 tūkst. įvairiausių tyrimų.

„Kai skyrius pradėjo veiklą, dažniausiai buvo atliekami stemplės, skrandžio, dvylikapirštės žarnos tyrimai. Dabar jau esame pasiekę europinį standartą, kai vienai kolonoskopijai tenka dvi gastroskopijos: atliekame maždaug 4 tūkst. storosios žarnos tyrimų ir 8 tūkst. – stemplės, skrandžio, dvylikapirštės žarnos tyrimų“, – LRT.lt vardijo medikas.

K. Adamonis, E. Blaževič/LRT nuotr.

Kaip teigia gydytojas, pacientų spektras šioje klinikoje yra labai platus – nuo naujagimių iki šimtamečių. K. Adamonis pastebi, kad ir ligų per pastarąjį dešimtmetį taip pat padaugėjo.

„Tačiau reikia pabrėžti, kad kolonoskopinių tyrimų skaičių padidino ir tai, kad vyksta ankstyvojo storosios žarnos vėžio programa, tiriama visiškai nauja pacientų grupė. Netgi sveiki žmonės, kurių amžius nuo 50 iki 74 metų, šeimos gydytojui nukreipus gali pasidaryti slaptą kraujo tyrimą, o rezultatams esant teigiamiems, vis tiek būti nukreipti kolonoskopijai“, – paaiškina prof. K. Adamonis.

Kokia procedūra yra sunkiausia, o kokia lengviausia, paklausiame gydytojo. „Žiūrint, kas atlieka tyrimą: patyręs gydytojas, ar ne, – šypsosi profesorius. – Stemplės, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos tyrimas yra toks, kad jei jau įkišai lemputę į stemplę, didelė tikimybė, kad net ir turėdamas mažesnę patirtį pateksi į dvylikapirštę žarną. Įdomiau tirti storąją žarną, nes kaskart nežinai, kur ji nuves. Maždaug 80 proc. kolonoskopijų yra padaromos pakankamai lengvai, 18 proc. – sunkiai, o 2 proc. neįmanoma padaryti dėl buvusių operacijų, patologinių pakitimų ir kt.“

K. Adamonis, E. Blaževič/LRT nuotr.

„Ryti žarną“ pataria su narkoze

Vienas dažnesnių klausimų, kuriuos endoskopuotojai išgirsta iš savo pacientų, besiskundžiančių skrandžio ar žarnyno skausmais: ar man reikės „ryti žarną“?

K. Adamonio rankose – 1,1 metro ilgio endoskopas su vaizdo kamera. Gydytojas sako, kad anksčiau ši „žarna“ būdavo kur kas storesnė, taigi ir tyrimai su ja būdavo sudėtingesni, pacientams labiau skaudėdavo ją ryti.

„Žinote, ir medikai kartais gali pagalvoti – nejau tam žmogui sunku minutę pakentėti? Tačiau kai pats kartą pabandžiau „ryti žarną“ be narkozės, ir kitą kartą – su užmigdymu, ranką prieš širdies pridėjęs galiu pasakyti: procedūrą geriau atlikt tik su narkoze, nes tada tikrai nejauti nieko. Atėjai, užmigai, gydytojas tau atliko procedūrą, o prabudęs matai, kad tau jau rašo atsakymą“, – sako K. Adamonis.

K. Adamonis, E. Blaževič/LRT nuotr.

Mediko žodžiais, labai svarbus ir paciento nuteikimas tyrimui – jis vyksta sklandžiau, jei žmogų stengiamasi nuraminti, jo paprašoma minutę pagulėti, atsipalaiduoti, kvėpuoti ramiai. „Svarbu žinoti, kad atliekant procedūrą be narkozės, ryklė visada nujautrinama vaistais, tad ypatingai didelis diskomfortas tikrai nėra juntamas “, – priduria profesorius.

Taigi, atvykus pas medikus pirmiausia atliekamas endoskopinis tyrimas, apžiūrima stemplė, skrandis, jei reikia – imama biopsija: skrandžio, stemplės ar dvylikapirštės žarnos gabaliukai ištyrimui.

„Skrandžio tyrimai užtrunka iki dviejų minučių, o žarnyno – apie penkiolika. Vis dėlto, jei randama polipų ar šalinamas ankstyvas skrandžio vėžys, tokia procedūra gali trukti ir kelias valandas“, – LRT.lt teigia profesorius.

Standartinės skrandžio ar žarnyno patikros metu kabinete gydytojui įprastai talkina tik bendrosios praktikos slaugytoja, o jei endoskopiją pasirinkta atlikti su narkoze, drauge dirba ir anesteziologas. Taip pat dažnai tenka bendradarbiauti su radiologais. Jų patirtis reikalinga atliekant rentgeno kontrastinius tyrimus kasos latakuose ar tiriant tulžį.

E. Blaževič/LRT nuotr.

„Kaip anksčiau buvo sunku dirbti, kai nebuvo endoskopinių tyrimų... Dabar gali stebėti beveik visą virškinamąjį traktą – nuo burnos iki analinio kanalo. Anksčiau turėdavai žiūrėti per akutę, o nuo 1998-ųjų jau turėjome endoskopinę aparatūrą su vaizdo kamera. Tai gerokai palengvino darbą. Technologijos sparčiai žengia į priekį, o tai gerokai palengvina darbą. Be to, kyla ir slaugytojų kvalifikacija: anksčiau gydytojams asistuota organizmo realiai net nematant, o šiandieną jos, stebėdamos vaizdą ekrane, dalyvauja tiek diagnostiniame, tiek gydomajame procesuose, kada atliekamos įvairaus sudėtingumo endoskopinės procedūros“, – pasakoja prof. K. Adamonis.

„Žinote, galvoju, kad gimiau pačiu laiku – buvo labai įdomu visko mokytis, daug ką atrasti. Tuomet, kai pradėjau dirbti, nebuvo geros aparatūros, instrumentų, tad tekdavo stipriai sukti galvą, kaip išspręsti vieną ar kitą itin sudėtingą situaciją. Ir išspręsdavom! O šiemet, dalyvaudamas Europos gastroenterologinės savaitės renginiuose, susimąsčiau, kad daugelį dalykų už mus dabar jau atlieka pažangiausios technologijos. Ruošdamas, mokydamas jaunimą supranti, kiek jėgų per 30 metų atidavei, kaip sunkiai dirbai, kad padėtum žmonėms, ir kad naujosios kartos specialistams to patirti neteks, jiems bus gerokai paprasčiau “, – pastebi profesorius.

K. Adamonis, E. Blaževič/LRT nuotr.

K. Adamonis yra vienas iš labiausiai patyrusių invazinių gastroenterologų Lietuvoje, taip pat – invazinių virškinamojo trakto endoskopinių procedūrų ir kitų inovatyvių metodų Lietuvoje pradininkas.

„Viską man tenka daryti – dirbu ir su sunkiausiais, ir su lengviausiais pacientais. Daugiausia įspūdžių palieka tie tyrimai, kuriuos įdiegiu naujai. Tebūnie tai plonojo žarnyno patikra. Atlikti šį tyrimą įprastais metodais – itin keblu, todėl labai džiaugėmės, kad profesoriui Limui Kupčinskui inicijavus, pirmieji Lietuvoje pradėjome taikyti kapsulinę endoskopiją (miniatiūrinė kamera, esanti vienkartinėje kapsulėje, kuri natūraliai pereina per virškinimo sistemą). Tai leido pirmą kartą pamatyti plonąjį žarnyną“, – pasakoja medikas.

K. Adamonis pirmasis Lietuvoje įdiegė ir nutukimo gydymo būdą intragastriniu balionu. Ši priemonė – puiki pagalbininkė pacientams, turintiems viršsvorį, tačiau sveriantiems per mažai, kad būtų atliekamos operacinės procedūros. Ji ne tik gali nudžiuginti puikiais rezultatais, bet ir yra mažiausiai invazinė iš visų bei trunka vos kelias minutes: į skrandį endoskopu įvedamas sintetinis balionas, kuris vėliau pripildomas metileno mėliu dažyto distiliuoto vandens. „Tokiu būdu paciento skrandžio tūris sumažėja, todėl ir daug greičiau nuo gerokai mažesnio maisto kiekio pasisotinama“, – gydymo metodą, įprastai trunkantį pusę metų ar metus, paaiškina specialistas.

Sunkiausia ištraukti peilį ir smulkius daiktus

Endoskopuotojas į pagalbą kviečiamas ir tuomet, kai iš virškinamojo trakto tenka traukti pačius įvairiausius svetimkūnius: daiktus netyčia praryja vaikai ir suaugusieji, skubantys valgyti ar turintys kramtymo problemų, kenčiantys nuo psichikos susirgimų ar besiskundžiantys stemplės susiaurėjimu.

Kalbant su K. Adamoniu, klausant jo kalbų apie mediciną susidaro įspūdis, kad profesoriui tai – ne tik darbas, bet ir visas gyvenimas.

„O kaip gi kitaip? Visą laiką tuo turi gyventi, nes nežinai, kokį turėsi pacientą. Sunkesni atvejai padeda mokytis ir tobulėti. Dažnai padeda ir internetas – jame gali rasti viską, ko tik reikia. Niekada nepamiršiu atvejo, kai tik pradėjau dirbti Endoskopijų skyriuje ir iškvietė budėjimo metu. Mergaitė buvo prarijusi sąvaržėlių rinkinį, kur susegame lapus – visą plokštelę. Įkišęs endoskopą sugavau plokštelę, bet ji pradėjo trupėti. Kaip ją ištraukti? Pamenu, kad iš  operacinės buvome gavę prailginimo žarnų. Ją susukau, sukarpiau ir uždėjęs ant endoskopo ištraukiau. Tai buvo kaip išorinis šarvas, padėjęs sąvaržėles sugauti“, – pasakoja profesorius.

E. Blaževič/LRT nuotr.

Per savo karjerą jam teko traukti įvairiausių daiktų. „Viena mergaitė buvo prarijusi adatą. Dažniausiai tokie svetimkūniai patys pasišalina iš virškinamo trakto, bet šiai pacientei taip nenutiko. Atlikę rentgeno kontrastinį tyrimą pamatėme dvylikapirštėje žarnoje skersai įstrigusią adatą. Laimei, endoskopiniu būdu – be operacijos, nepažeidžiant vidaus organų – ją pavyko sėkmingai pašalinti.

Įdomus atvejis nutiko vieną vasarą, kai Marijampolės miesto šventėje dalyvavęs vyrukas užsimanė alaus: pasiėmęs butelį norėjo jį atsikimšti, o kamštis tiesiog iššovė į gerklę. Pacientui atvykus buvo akivaizdu, kad neprašytas „svečias“ niekur nepasislinko. Vargais negalais nustūmiau kamštelį į skrandį ir pasiūliau atvažiuoti į ligoninę kitą dieną – gal bus pasišalinęs natūraliu būdu. Tačiau taip neįvyko, tad kitą dieną teko jį traukti, o informacijos, kaip tai padaryti geriausia, ieškojau netgi internete. Galiausiai, iš apkirptos guminės pirštinės suformavau menamą „sijonėlį“, kurį medicininiu siūlu pritvirtinau ant endoskopo, „patobulintą“,instrumentą įkišau į skrandį, papurčiau, apgaubiau svetimkūnį ir jį ištraukiau“, – pasakoja K. Adamonis.

Kartą į Kauno klinikas buvo atvežtas vaikas su įstrigusiu saldainiu – švilpyne. „Kadangi jau buvo praėję nemažai laiko, viskas buvo sutinę, todėl į virškinamąjį traktą su endoskopu patekti negalėjau. Švilpuką sėkmingai ištraukiau, tačiau tam pasitelkti reikėjo urologinį kateterį su balionėliu (per kurį buvo pučiamas oras).

Ir žmonėms norėčiau pasakyti, kad jei stemplėje įstrigo mėsos gabalas, reikia kuo greičiau atvažiuoti į ligoninę. Kuo ilgiau mėsa būna organizme, tuo labiau žmogų pykina, seilių, skrandžio sulčių poveikyje (patenka skrandžio sultys) prasideda virškinimas, tad ir svetimkūnį tenka traukti gabaliukais, skaidulomis. Priešingai, jei nelaimė atsitiko neseniai, užstrigusį gabalėlį galima suimti instrumentu ir tiesiog ištraukti“, – pataria gydytojas.

E. Blaževič/LRT nuotr.

Bene dažniausiai pacientai į ligoninę atvyksta su stemplėje įstrigusiais šašlykais ar žuvies kaulais.

„Tada iškart klausiame, ką valgė, kokią žuvį, kuri jos dalis galėjo įstrigti. Taip sprendi, ką daryti. Mėsos gabaliuką galime nustumti į skrandį, o su ašakomis reikia elgtis atsargiau. Esminis patarimas: valgant žuvį negalima skubėti“, – pripažįsta K. Adamonis. Profesorius sako, kad užstrigusį žuvies kaulą ar mėsos gabalėlį gali padėti nustumti didesnis kąsnis kietesnės duonos ar kito panašaus maisto.

Jis prisiminė ir dar vieną atvejį, kai moteris su užstrigusiu mediniu iešmeliu tiesiu taikymu į Kauno klinikas atvyko iš Vokietijos.

„Moteris į užsienį vyko pirkti automobilį: išalkusi restorane valgė vėrinuką ir nepastebėjo, kad jis pervertas – iešmelį nurijo, o šis įstrigo stemplėje. Kadangi neturėjo kelionės draudimo, lietuvė nutarė stengtis grįžti į savo šalį. Pacientei pagaliau atvykus, padariau endoskopinį tyrimą ir pamačiau, kad iešmelis „stovi“ skersai. Labai mažai trūko iki pradurtos stemplės... Laimei, medinį pagaliuką pavyko perkirpti, jį dalimis ištraukti. Organai pažeisti nebuvo ir pacientė greitai pasveiko“, – prisimena medikas.

K. Adamonis, E. Blaževič/LRT nuotr.

Vienas sunkiausių dalykų, kuriems medikams reikia ištraukti, yra peiliai. „Pas mus tokie pacientai atvyksta fakyrų, ryjančių ugnį, pozoje... Tenka ypatingai stengtis, laviruoti, kad ištraukti ašmenis būtų kuo lengviau. Pasitaiko ir prarijusių sulankstytas bei siūlais aprištas lovos spyruokles, tačiau nepagalvojusių, kad siūlai skrandyje ištirps, o spyruoklė – išsiskleis... Dažniausiai tokius svetimkūnius prariję pacientai atvyksta iš kalėjimų“, – LRT.lt pasakoja K. Adamonis.

Medikas, atrodo, galėtų nesustodamas vardyti daiktus, kuriuos teko traukti iš žmonių organizmų: pieštukai, flomasteriai, šaukštai, monetos. Kartą iš skrandžio teko traukti net paklodės atraižas. „Viena pacientė pas mus atsidūrė su pilnu skrandžiu skiaučių. Taip ir traukėme po vieną...“ – prisimena profesorius.

Priklausomai nuo to, koks svetimkūnis buvo prarytas, jo šalinimo procedūra gali trukti ir kelias minutes, ir kelias valandas. Jei vidinių organų pažeidimų neužfiksuojama, pacientas jau tą pačią dieną gali grįžti namo.

E. Blaževič/LRT nuotr.

Naujųjų išvakarėse kartu su sesele užstrigo lifte

Šiemet profesorius K. Adamonis gavo Lietuvos nusipelniusio gydytojo garbės ženklą, o 2015 metais buvo išrinktas nuoširdžiausiu Kauno gydytoju. Pats profesorius – kuklus ir apie apdovanojimus kalbėti nelinkęs, tačiau visada vadovaujasi vienu pagrindiniu principu: elkis su pacientu taip, kaip tu norėtum, kad medikas elgtųsi su tavimi.

„Kad ir koks žmogus patektų į kabinetą, reikia su juo rasti bendrą kalbą – kitaip nieko nepavyks. Ginčą ir kibirkštis galima greitai išprovokuoti, bet būtina rasti kontaktą. O galvoti tenka apie viską, juk kiekvienas ateina su savo bėdomis...“ – LRT.lt kalba K. Adamonis.

Profesoriaus mama taip pat buvo medikė, o Kauno klinikose jis susipažino ir su savo būsimąja žmona. Pastarosios pažinties, beje, būta itin įdomios. 1985-aisiais K. Adamonis dirbo vaikų kardiochirurgu. Taip nutiko, kad jam reikėjo budėti Naujųjų naktį Vaikų chirurginiame skyriuje. Buvo vėlyvas gruodžio 31-osios vakaras. Į nudegimų skyrių paguldė smarkiai nudegusį berniuką – apsiplikino verdančiu vandeniu. Vaikui reikėjo atlikti venesekciją, o nudegimus gydantiems medikams pritrūko pagalbos. Buvo išsikviestas K. Adamonis, kad atvertų veną ir suleistų kateterį lašinti skysčiams.

„Pamenu, tokia simpatiška sesutė šalia buvo. Padėjau vaiką nuvežti į reanimaciją, o vėliau kartu pasukome grįžti į skyrių: įlipome į liftą, kuris besileidžiant užstrigo. Taip ir susipažinome. Nauji metai buvo tokie įdomūs – 23:45 val. dar buvome lifte. Skyriuje mūsų pasigedo ir tik kai pro šalį ėjo gydytojas, išsikvietėme pagalbą, kad mums padėtų ištrūkti. Tąnakt drauge praleidome pusvalandį, kol atvykę šaltkalviai išlaužė duris. Dar gerai pamenu ir pirmąją Naujų metų „penkminutę“, kai profesoriui Jurgiui Brėdikiui paklausus, kas naujo nutiko, visi pradėjo juoktis“, – pasakoja medikas.

K. Adamonis, E. Blaževič/LRT nuotr.

K. Adamonis dėsto ir Lietuvos sveikatos mokslų universitete, kur perduoda savo sukauptas žinias jauniesiems gydytojams.

„Žinote, tik gal studentai į mediciną dabar žiūri kitaip. Kai studijavome mes, technologijos buvo dar tik pakeliui, o dabar viskas taip ištobulėjo, kad pradėjus dirbti nėra taip sudėtinga, daug kas jau apgalvota. Be to, nemaža dalis baigusių medicinos mokslus renkasi Vakarus. Kodėl? Gal dėl to, kad apskritai yra galimybė išvažiuoti, įsidarbinti, gauti gerą atlyginimą. Ten rezidentų atlyginimai kur kas didesni. Dabar juk durys atviros – kur nori, ten gali važiuoti. Žinoma, truputį apmaudu, kad mes visko išmokom, o jie išvažiuoja. Bet ir daugelis studentų iš užsienio atvažiuoja pas mus mokytis, o tai reiškia, kad mūsų paruošimas yra pripažįstamas visame pasaulyje“, – teigia K. Adamonis.

Vytenis Radžiūnas