Vaizdo įrašo nuotr.

Šiemet jauniausiam Nacionaliniame vėžio institute (NVI) gydytam skrandžio vėžio pacientui nebuvo nė 30-ies, o vyriausias viršijo 90 metų – liga gali užklupti bet kokio amžiaus žmogų, todėl rūpintis savo sveikata reikėtų įprasti jau nuo jaunystės. Tai pabrėžia NVI Bendrosios ir abdominalines chirurgijos ir onkologijos skyriuje dirbantis Augustinas Baušys ir paaiškina, į kokius, dažnam atrodytų, įprastus simptomus negalima numoti ranka, kokių rizikos veiksnių derėtų vengti ir kodėl svarbu gydytis centruose, kuriuose aktyviai vykdoma ne tik klinikinė, bet ir mokslinė veikla.
Kokia epidemiologinė skrandžio vėžio situacija Lietuvoje ir pasaulyje?
Skrandžio vėžys išlieka viena dažniausių mirties nuo onkologinių ligų priežasčių pasaulyje, nusileidžianti tik plaučių ir storosios žarnos vėžiui. Apytiksliai skaičiuojama, jog 1 iš 12 pacientų mirštančių nuo vėžio miršta būtent nuo skrandžio vėžio. Sergamumas šia liga taip pat didelis, tai yra penkta dažniausia onkologinė liga, ja visame pasaulyje kasmet suserga daugiau nei vienas milijonas žmonių. Sergamumas šia liga skirtinguose pasaulio regionuose labai skiriasi, didžiausias registruojamas rytų ir centrinėje Azijoje bei Pietų Amerikos šalyse. Deja, Lietuvoje sergamumas šia liga yra taip pat labai didelis, nedaug mažesnis nei didžiausio paplitimo zonose ir gerokai didesnis nei daugumoje vakarų Europos valstybių. Vienintelis džiuginantis faktas žvelgiant į skrandžio vėžio epidemiologiją yra tai, jog ilgalaikėje perspektyvoje tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje sergamumas šia liga po truputį mažėja.
Šios lokacijos vėžys dažnai vadinasi agresyviu. Kaip tai pasireiškia?
Skrandžio vėžys iš tiesų yra agresyvi liga. Manau, kad šios ligos agresyvumą puikiai iliustruoja kolegų iš Pietų Korėjos atliktas mokslinis darbas, kuriame jie nagrinėjo pacientų, sergančių šia liga, likimą, kuomet dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebuvo taikytas joks gydymas. Išgyvenamumas priklausė nuo nustatytos ligos stadijos ir esant II stadijos susirgimui vidutiniškai siekė apie 2 metus, kai tuo tarpu esant III-IV stadijos ligai nesiekė nė metų.
Augustinas Baušys

Augustinas Baušys

Šiek tiek geriau sekėsi tiems pacientams, kuriems buvo nustatyta I stadijos liga, jų tarpe vidutinis išgyvenamumas siekė apie 5 metus. Taigi skrandžio vėžys tikrai yra agresyvi liga. Vis dėl to būtina paminėti, jog taikant gydymą mes tikimės ženkliai geresnių rezultatų. Tais atvejais, kai gydome ankstyvu skrandžio vėžiu sergančius pacientus, penkerių metų išgyvenamumo be ligos rodiklis mūsų centre siekia net 98 proc.
Skrandžio vėžio rizika glaudžiai susijusi su mityba. Šios ligos riziką didina sūdytų, raugintų, marinuotų, aštrių maisto produktų, rūkytos, perdirbtos mėsos produktų dominavimas žmogaus mityboje. Visko atsisakius, atrodytų, mityba taptų blanki – kaip patartumėte žmogui, nebūtinai pacientui, išlaikyti sveikos mitybos balansą, privengiant įrodytų kancerogenų?
Iš tiesų, tam tikri mitybos veiksniai didina riziką susirgti šia liga. Skirtingas mitybos racionas yra viena iš priežasčių, kuria aiškinamas skirtingas sergamumas šia liga skirtingose šalyse. Vis dėlto renkantis, ką valgyti ir ko atsisakyti svarbu išlaikyti sveiką protą, juk maistas dažnam iš mūsų yra vienas iš gyvenimo malonumų. Manau, visuomet verta prisiminti, kad viena svarbiausių taisyklių yra viską daryti saikingai. Taip pat sveikos mitybos klausimais visuomet galima kreiptis patarimo į savo šeimos gydytoją ar gydytoją dietologą.
Kurie rizikos veiksniai priklauso nuo paties žmogaus ir yra nesudėtingai koreguotini?
Žinoma, daug skirtingų skrandžio vėžio riziką didinančių veiksnių, o kai kurių iš jų mes tikrai galime išvengti. Tarp tokių verta paminėti rūkymo atsisakymą bei nesaikingą alkoholio vartojimą. Taip pat mitybą, kurioje užtikrinamas pakankamas vaisių ir daržovių vartojimas, saikingas marinuotų, rūkytų produktų vartojimas bei ribojamas suvartojamos druskos kiekis. Taip pat turėtume žinoti, kad vengdami šių veiksnių ne tik sumažinsime skrandžio vėžio riziką, bet ir daugelio kitų ligų riziką.
Skrandžio skausmai – veikiausiai vienas dažniausių sveikatos nusiskundimų. Dažnas esame persivalgę, apsinuodiję. Kaip pažinti, kad skrandžio skausmas yra ne epizodinis, o turi gilesnę priežastį? Ar svarbus dažnumas, lokacija, gretutiniai simptomai?
Skausmai viršutinėje pilvo dalyje, ten, kur yra mūsų skrandis, tikrai yra vienas iš simptomų, kurio priežastimi gali būti skrandžio vėžys. Vis dėl to, toks simptomas yra būdingas labai dideliam spektrui įvairių kitų ligų ar sutrikimų, todėl vos pajutus šį simptomą nereikia panikuoti ir pradėti galvoti apie blogiausius scenarijus. Jei tokie skausmai nėra vienkartiniai, o pradeda varginti periodiškai, verta kreiptis į gydytojus. Persivalgymo jausmas taip pat yra normalus, jei iš tikrųjų persivalgome, tačiau tais atvejais, kai jaučiate pilnumo jausmą, ankstyvą sotumą ar persivalgymą suvalgius nedidelę maisto porciją ar vos tik pradėjus valgyti, vertėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją. Jūsų gydytojas patikimai įvertins situaciją ir esant reikalui paskirs tolimesnius reikiamus tyrimus.
 Į kokius dar simptomus derėtų atkreipti dėmesį?
Skrandžio vėžiui būdingi simptomai yra tokie: apetito stoka, svorio kritimas, viršutinės pilvo dalies pilvo skausmas, pilnumo jausmas suvalgius nedidelę maisto porciją, deginimo jausmas už krūtinkaulio (rėmens graužimas), pykinimas ir vėmimas, kraujavimas iš virškinamojo trakto (stebimos juodos spalvos išmatos) ar nustatoma anemija. Šių simptomų žinojimas tikrai gali padėti anksčiau diagnozuoti šią ligą.
Pamenu pacientę, kuri pati yra į pensiją išėjusi medikė, todėl gerai žinojo šios ligos simptomus. Vos pajutusi, kad protarpiais jaučia diskomfortą viršutinėje pilvo dalyje bei pilnumo jausmą pavalgiusi jį kreipėsi į gydytojus, kur atlikus gastroskopiją (skrandžio ištyrimas endoskopu) buvo nustatytas skrandžio navikas. Atvykusi į Vilnių ji buvo papildomai tirta ir gydyta, o po sėkmingo gydymo išvažiuodama namo labai džiaugėsi, kad liga buvo nustatyta dar pirmojoje stadijoje.
Dauguma skrandžio piktybinių navikų yra epitelinės kilmės. Kaip tai paveikia diagnostiką ir gydymą?
Iš tiesų, net 95 procentus skrandžio vėžio atvejų sudaro epitelinės kilmės navikas – adenokarcinoma. Kadangi skrandžio gleivinė dengia šio tuščiavidurio organo vidų, todėl dažniausiai šiai ligai diagnozuoti tenka pažiūrėti į skrandį iš vidaus. Tam atliekamas endoskopinis skrandžio ištyrimas – gastroskopija. Sutinkame pacientų, kurie labai bijo šio tyrimo ir vengia jį atlikti net ir esant išreikštiems simptomams, tačiau to daryti nevertėtų, tai tikrai nėra labai skausminga ar ilgalaikius nemalonius pojūčius sukelianti procedūra. Taip pat pastebime, kad labiausiai bijo tie, kuriems ši procedūra atliekama pirmą kartą, o tie, kuriems tokia procedūra jau buvo atlikta praeityje, žino, kad bijoti neverta.
Kalbant apie skrandžio vėžio gydymą sunku neišsiplėsti, nes jis yra labai įvairus: esant labai ankstyvam skrandžio vėžiui gali pakakti procedūros, kuomet navikas yra pašalinamas endoskopijos metu, o skrandis išsaugomas. Atvejais, kai skrandžio vėžys yra pažengęs, tačiau nėra atokiųjų metastazių, tenka atlikti didelės apimties operaciją, kuomet šalinama ne tik dalis ar visas skrandis, tačiau ir aplinkiniai audiniai. Neretai prieš ir po operacijos yra taikoma chemoterapija.
Visi šie skirtingi metodai parenkami individualiai, dalyvaujant daugeliui skirtingų gydytojų specialistų bei atsižvelgiant ne tik į paciento ligą, bet ir pačią kiekvieno paciento būklę, gretutinius susirgimus. Toks daugelio sričių specialistų dalyvavimas ir skirtingų metodų kombinavimas reikalingas norint pasiekti geriausių įmanomų gydymo rezultatų. Šiuolaikiniame skrandžio vėžio gydyme ta specialistų komanda nuolatos auga, į pagalbą nustatant kuo tikslesnę diagnozę bei kuo geriau paruošiant pacientą gydymui ateina gydytojai radiologai, patologai, dietologai, anesteziologai, reabilitologai, taip pat kineziterapeutai, psichologai, bei esant reikalui kitų sričių specialistai. Būtent dėl tokio kompleksinio gydymo poreikio pacientams, išgirdusiems šią diagnozę, rekomenduojama nedelsiant vykti gydytis į didžiuosius Lietuvos vėžio gydymo centrus.
Vyrai skrandžio vėžiu serga dažniau nei moterys. Kodėl?
Iki šiol labai sunku atsakyti į ši klausimą, tačiau manoma, kad tam egzistuoja keletas paaiškinimų. Visų pirma, vyrai dažnu atveju yra linkę piktnaudžiauti kai kuriais skrandžio vėžio riziką didinančiais veiksniais, pavyzdžiui, rūkymas vyrus tarpe daugelyje šalių yra labiau paplitęs nei moterų. Visgi, net ir tose šalyse kur vyrai ir moterys rūko vienodai, sergamumas skrandžio vėžiu vyrų tarpe išlieka didesnis. Manoma, jog tai gali būti paaiškinama skirtingu vyrų ir moterų hormonų balansu.
Pastebėta, jog estrogenai, kurie yra būdingi moterims, gali apsaugoti nuo skrandžio vėžio.
Didžiausias sergamumas skrandžio vėžiu pasireiškia 60-75 m. Ar jūsų darbe pasitvirtina tokia statistika?
Koks jūsų gydytas jauniausias, vyriausias ir dažniausias pacientas? – Tokia statistika tikrai pasitvirtina, skrandžio vėžiu dažniausiai serga būtent tokio amžiaus žmonės. Vis dėl to, tai tėra dažniausiai sutinkama žmonių amžiaus grupė, o šia liga gali sirgti labai įvairaus amžiaus žmonės. Šiais metais jauniausias mūsų gydytas pacientas nesiekė nė 30 metų, o vyriausias viršijo 90. Ši liga gali užklupti bet kokio amžiaus žmogų, todėl rūpintis savo sveikata reikėtų įprasti jau nuo jaunystės.
Ar dažnai tenka žmogui pašalinti visą ar dalį skrandžio? Ar tai labai apsunkina kasdienį žmogaus gyvenimą?
Skrandžio ar jo dalies pašalinimas išlieka dažniausiu ir pagrindiniu skrandžio vėžio gydymo metodu. Be abejo, tai yra didelės apimties ir ypatingai sudėtinga operacija, kurios pacientai prisibijo. Dažniausiai išgirstame klausimų, kaip reikės valgyti po operacijos, ar tai bus įmanoma?
Visuomet patvirtiname, jog valgyti tikrai pavyks, taip pat esant reikalui į pagalbą dėl mitybos po tokio tipo operacijų visuomet gali ateiti gydytojas dietologas. Remdamiesi paskutinėmis mokslo žiniomis mes informuojame pacientus, jog po operacijos dauguma gali patirti vienokių ar kitokių nemalonių simptomų, tačiau absoliuti dauguma jų pranyksta jau per pirmuosius 6 mėnesius po operacijos. Žinoma, jog jei skrandžio vėžys neatsinaujina, pacientai neturintys dalies ar viso skrandžio ilguoju laikotarpiu gyvena gyvenimą, kurio kokybė yra artima sveikų asmenų gyvenimo kokybei.