V. Pranevičiaus darbinėje praktikoje – dešimt tūkstančių padarytų operacijų

Ukmergiškio Vidmanto Pranevičiaus – patyrusio otorinolaringologo, aukščiausios kategorijos gydytojo pristatinėti kraštiečiams tikrai nereikia. Jį pažįsta, gerbia ir Ukmergės, ir aplinkinių rajonų gyventojai.

Skaičių magija kiekvieno žmogaus gyvenime turi savo prasmę, bet ji ypač įdomi Vidmanto Pranevičiaus gyvenime ir gydytojo praktikoje.

Dešimt tūkstančių padarytų operacijų. Kaip reikėtų suprasti šį skaičių? Tai daug ar normalu? Ir kas suskaičiavo padarytas operacijas?

Suskaičiavo pats V. Pranevičius. Pirmą kartą gyvenime mačiau tokius gydytojo užrašus. Ten aprašyta pirmoji pacientė, gydyta 1974 metais rugpjūčio mėnesį Vilniuje, dar dirbant internu vienoje sostinės ligoninėje.

Žinoma, ta operacija buvo stebima patyrusių kolegų, bet nuo pradžios iki pabaigos atlikta jauno gydytojo. Ar žinojo pacientė, kad ją operuoja gydytojas, kuriam ši operacija pirmoji gyvenime? Žinoma – ne. Bet viskas puikiai pavyko.

„Aš norėjau jai net padėkoti, bet kolegos patarė to nedaryti“, – šiandien sako gydytojas. Iki šiol ši pacientė ir būtent ši operacija gyvena gydytojo mintyse.

Nuo 1975-ųjų gydytojų Janinos ir Vidmanto Pranevičių šeima gyvena ir dirba Ukmergėje.

Anginos, adenoidų, polipų, nosies pertvaros operacijas gydytojas atlieka ne tik Ukmergėje, bet ir Kaune, Vilniuje, Taline. Sako, kad sudėtingiausios yra ausų radikalios ir atlėpusių ausų operacijos.

Dešimt tūkstančių operacijų – tai epocha. Kaip pasikeitė per tą laiką pati medicina ir pacientai?

Prisimena, kad pirmosios operacijos buvo atliekamos tik su vietine nejautra. Labai stigo instrumentų. „Pagiriamąjį žodį reikėtų pasakyti šviesios atminties kolegai Ukmergėje Jonui Švitrai, kuris buvo surinkęs tiems laikams gana pažangų instrumentų rinkinį. Kai kuriuos instrumentus teko gaminti nagingiems ukmergiškiams“, – pasakoja V. Pranevičius.

Juokaudamas prisimena, kad operuodamas vaikus, atlikęs vietinę nejautrą liepdavo deklamuoti eilėraščius. Vien todėl, kad mažieji pacientai koncentruotųsi į kitus dalykus ir užsimirštų. Deklamuodavo užsikirsdami ir bijodami pamiršti kai kuriuos žodžius…

Per tą laiką medicina labai pasikeitė. Šiuo metu atliekamos operacijos, esant bendriniam nuskausminimui, dalyvaujant slaugytojai ir anesteziologui. Būtini endoskopai, mikroskopai bei visi tobuli instrumentai.

Operacijos metu labai svarbus slaugytojų darbas. Tokios komandos narės kaip Laima Petronienė ir Audronė Toliūnienė gali padėti ir aukščiausios kvalifikacijos gydytojams.

V.Pranevičius sako, kad jo pacientų ratas labai platus. Įsimintiniausi yra iš Portugalijos ir Libano. Operuojant libanietį, jo brolis panoro stebėti gydytojo darbą. O kartą operuojant 95 metų pacientę, įsiminė gydytoją padrąsinę žodžiai: „nemirsiu, nebijok“.

Sunkiausia, tvirtina, operuoti gydytojus ir giminaičius. Ir vienų, ir kitų pacientų teko turėti. Dėkoja likimui, kad mirčių operuojant nebuvo, bet sunkių atvejų pasitaikė ir ne vienas.

Patirtis V. Pranevičiaus gyvenime ir gydytojo praktikoje kaupiama skirtingais mastais: jis vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo daryti endoskopines operacijas ir įsigijo brangią aparatūrą. Kolegos, kuriuos vadina mokytojais – docentas Romas Kašinskas ir medicinos mokslų daktaras Laimutis Martinkėnas. Patirties semtasi stažuotėse Norvegijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje, Belgijoje…

Skaitinė išraiška darbe ir šeimyniniame gyvenime leidžia daryti apibendrinimus. Gydytojai Janina ir Vidas Pranevičiai išaugino du vaikus. Dukra Vija pasirinko tėvų kelią – tapo gydytoja, tėvelio kolegė. Sūnus Julius – ambasadorius.

 

Lina SUKACKIENĖ