J.Vainikonytė-Krištaponė: „Labai svarbu neuždelsti ir laiku atlikti tyrimus, nes savalaikė diagnostika lemia geresnę ligos kontrolę.“

Šiuo metu Lietuvoje cukriniu diabetu serga apie 120 tūkst. žmonių. Tačiau dar bene tiek pat nenutuokia, kad jau turi šiai ligai būdingų sveikatos pakitimų. Kaip atpažinti šią ligą ir susirgus gyventi ilgai bei kokybiškai?

Dviejų tipų diabetas

Kai kurie pacientai bijo cukrinio diabeto diagnozės ir į gydytojus nesikreipia sąmoningai. Tačiau specialistė nuramina, kad baimintis nevertėtų: „Cukrinį diabetą šiandien galima suvaldyti ir net išvengti kasdienių insulino injekcijų“, – teigia gydytoja endokrinologė Jelena Vainikonytė-Krištaponė.

Cukrinis diabetas yra lėtinis, progresuojantis medžiagų apykaitos sutrikimas, kuriam būdingas absoliutus arba santykinis kasos hormono insulino trūkumas. Dėl šio sutrikimo didėja gliukozės kiekis kraujyje.

Dažniausi cukrinio diabeto tipai yra pirmas ir antras. Pirmajam tipui būdingas absoliutus kasos negebėjimas gaminti insulino, o antrajam tipui būdingas progresuojantis insulino trūkumas bei jo pasisavinimo sutrikimas. Yra ir daugiau specifinių šios ligos tipų, tačiau pastarieji diagnozuojami rečiau.

„Cukrinis diabetas – paveldėta genetinė liga, kuri turi labai ilgą slapto vystymosi periodą ir tik kai kurie simptomai gali padėti atpažinti ligą ankstyvos stadijos. Manau, kad jeigu žmogus turi sergantį tėvą arba motiną, tikimybė, kad jis pats susirgs, siekia iki 50–60 proc. Jeigu serga senelis arba močiutė, šie pesimistiniai skaičiai vis tiek bus įspūdingi – apie 25–30 proc. Gera žinia yra ta, kad anksti pradėjus gydymą galima kokybiškai ilgai gyventi be komplikacijų, dėl kurių ir kenčia dauguma pacientų“, – „Valstiečių laikraščiui“ pasakoja Respublikinės Klaipėdos ligoninės gydytojas endokrinologas Andrej Levinger.

Andrej Levinger.

Andrej Levinger.

Simptomai

Pirmojo tipo cukrinį diabetą, kurį sudaro apie 10 procentų šia liga sergančių pacientų, aptikti nėra sudėtinga, simptomai išryškėja labai greitai.

„Pagrindiniai ligos požymiai – troškulys, gausus šlapinimasis, kūno svorio mažėjimas, padidėjęs nuovargis, regėjimo sutrikimai. Šiuo tipu dažniausiai serga liekni, jauni iki 40 metų amžiaus žmonės. Tačiau liga gali pasitaikyti ir vyresniems“, – teigia J.Vainikonytė-Krištaponė.

Sudėtingiau aptikti antro tipo cukrinį diabetą, kuris nustatomas net apie 90 procentų visų sergančiųjų šia patologija: „Simptomai panašūs kaip sergant pirmojo tipo cukriniu diabetu, tik jie nebūna tokie ryškūs. Be jau išvardintų ligos požymių, taip pat galimas galūnių tirpimas, dilgčiojimas, sausa, niežtinti oda, lytinių organų grybelinė infekcija, blogiau gyjančios žaizdos. Tiesa, šis ligos tipas dažniausiai būna tylus, neretai sergantieji jokių simptomų nejaučia.“

Dėl šios priežasties 20–50 proc. atvejų diagnozė nustatoma išryškėjus cukrinio diabeto komplikacijoms: akių, inkstų, nervų pažeidimams, kraujagyslių ligoms.

Rizikos veiksniai

Pagrindiniai pirmo tipo cukrinio diabeto rizikos veiksniai – paveldimumas, imuniteto susilpnėjimas, įvairūs infekciniai procesai. Antro tipo – daugiau negu 45 metų amžius, antsvoris, nutukimas, jei cukriniu diabetu serga artimi giminaičiai – tėvai, broliai, seserys, vaikai. Rizikos grupėje taip pat atsiduria moterys, sirgusios nėščiųjų diabetu.

Gydytoja J.Vainikonytė-Krištaponė paneigia sklandantį mitą, kad cukrinį diabetą sukelia cukrus. „Neįrodyta, kad cukrus sukelia cukrinį diabetą. Tiesa, cukrus gali daryti netiesioginės įtakos šiai ligai atsirasti – angliavandenių perteklius organizme virsta riebalais, riebalai skatina nutukimą. Labai svarbu, kad profilaktiškai pasitikrintų ir pacientai, nevartojantys cukraus, bei nuoširdžiai tikintys, jog cukriniu diabetu jie tikrai neserga“, – tikina ji.

J.Vainikonytė-Krištaponė

J.Vainikonytė-Krištaponė

Kada kreiptis?

Turintiems cukrinio diabeto rizikos veiksnių, patartina kreiptis į šeimos gydytoją kartą per metus. Gydytojas atliks gliukozės tolerancijos mėginį. Jei mėginio rezultatai normalūs, tyrimą reikėtų pakartoti po 3 metų. Jei cukrinio diabeto rizikos veiksnių nėra, pasitikrinti reikėtų nuo 45 metų amžiaus. Neigiamu atveju šeimos gydytojas nukreips pas endokrinologą, kuris tęs gydymą.

„Labai svarbu neuždelsti ir laiku atlikti tyrimus, nes savalaikė diagnostika lemia geresnę ligos kontrolę. Pavėlavus gali kilti gerokai daugiau problemų dėl cukrinio diabeto komplikacijų – kraujagyslių, periferinės bei autonominės nervų sistemos pakenkimo“, – įspėja J.Vainikonytė-Krištaponė.

Gydymas pasikeitė

Gydytojai tikina, kad cukrinio diabeto gydymas per pastaruosius 20–30 metų pasikeitė kardinaliai. „Anuomet buvo virinami stikliniai švirkštai, storos adatos, leidžiami insulinai, dėl kurių poveikio labai svyruodavo cukraus kiekis kraujyje ir buvo sunku suvaldyti šią ligą. Dabar gydymas progresavo, atsirado inovatyvių vaistų, pavyzdžiui, tabletės, kurias vartojant ir keičiant gyvenimo būdą pacientui nereikia insulino. Tokiu atveju jis gali 10–20 metų vartoti tik tabletinius preparatus. Patobulėjo ir pats insulinas, cukraus svyravimai gerokai mažesni“, – sako J.Vainikonytė-Krištaponė.

„Man pradėjus dirbti egzistavo dviejų rūšių tabletės, dabar jų – dešimtys, o ir leidžiamų preparatų labai daug, ne tik insulinai, bet ir kiti hormonai. Visus juos endokrinologai gali pritaikyti individualiai pagal ligos stadiją ir eigą“, – pritaria A.Levinger.

Cukrinio diabeto sėkmingą gydymą labiausiai lemia paties paciento pastangos. Įrodyta, kad šios ligos galima išvengti ar atitolinti pradžią keičiant gyvenimo būdą – mitybą, didinant fizinį aktyvumą.

Sergančiųjų klaidos

Kokių klaidų daro sergantieji cukriniu diabetu, papasakojo gydytojas endokrinologas A.Levinger.

„Pirma klaida – nekreipti dėmesio į savo giminės ligas. Antra – nepastebėti ankstyvų diabeto požymių: rytinio silpnumo ir nenoro valgyti pusryčius arba atvirkščiai – alkio jausmo tik atsibudus po sunkios su prakaitu ir košmarais nakties, taip pat ir alkio jausmo praėjus kokiai valandai po valgio. Nepastebėti palaipsniui augančio pilvuko – juk pastebėjus reikės ką nors keisti, o tam nėra laiko“, – pasakoja gydytojas.

A.Levinger atkreipia dėmesį į trečią klaidą – netinkamą mitybą. Anot jo, klaida yra valgyti „sveiką“ maistą: „Dažnai pacientai nesupranta, kad maistas turi būti subalansuotas, o ne „sveikas“, pvz., tunas su salotų lapais – labai skanu ir sveika, bet sergant cukriniu diabetu jis netinka pusryčiams, nes nėra balanso. Žmonės, tik išgirdę apie cukrinį diabetą, nustoja valgyti cukrų – tai didžiausia klaida. Mityboje būtinai turi būti angliavandenių, tik jie turi būti subalansuoti ir kokybiški. Tad tuną reikėtų valgyti su ryžiais, geriausia – su rudais (laukiniais)“.

Jis ragina pacientus dėl mitybos būtinai pasikonsultuoti su diabetinės mitybos specialistu – ne su gydytoju, o su slaugytoju.

„Svarbu suprasti, kad gydytojai gali tik padėti, o kontroliuoti ligą teks pačiam pacientui. Juk jūsų šuniuką ar kačiuką reikia subalansuotai maitinti, vesti mankštintis į lauką pačiam“, – priduria endokrinologas.

Skaistė: „Tragedijos nedarau“

55 metų Skaistė pasakojo, kad prieš 15 metų po hormonų terapijos ji pradėjo blogai jaustis – smarkiai troškino, tačiau atsigėrus vandens tuoj turėdavo bėgti šlapintis. Džiūvo burna. „Kiek beišgerčiau vandens, po 5 min. nubėgdavau į tualetą, ir vėl imdavo troškinti“. Vėliau, prisimena ji, burnoje susidarė žaizdelės, suprastėjo regėjimas, sutriko pusiausvyra.

Simptomams nenykstant, moteris pateko į ligoninę, ir po atliktų tyrimų bei endokrinologo konsultacijos paaiškėjo diagnozė – 1-ojo tipo cukrinis diabetas. Iškart buvo priskirtas insulinas.

„Ši diagnozė man nebuvo pasaulio pabaiga. Tik šiek tiek nuogąstavau dėl regėjimo: žinojau, kad diabeto komplikacija yra regėjimo netekimas“, – pasakoja Skaistė. Tačiau ji pripažįsta, jog lengva nebuvo – darbe tekdavo bėgioti į nuošalią vietą tikrintis gliukozės kiekį kraujuje, leistis insulino, negalėjo laiku pavalgyti, nes turėjo laikytis nustatyto režimo.

Medikų išmokyta kontroliuoti ligą, Skaistė jau daugelį metų specialiu aparatu pasitikrina gliukozės kiekį kraujuje ir, atsižvelgdama į jo rezultatus, po valgio susileidžia insuliną. „Dažniausiai 4 kartus per dieną leidžiuosi trumpo veikimo, vieną kartą – ilgo veikimo insuliną“.

Būna, kad cukraus kiekis kraujuje nukrenta per daug, ypač paryčiais. Kad taip neatsitiktų ir dėl gliukozės trūkumo neištiktų koma, moteris vakarais pavalgo sočiau.

 

Birutė Litvinaitė