Liūdesys, skausmas, sielvartas, vienatvė, ilgesys – dažni jausmai, nuolat iškylantys skyrybų situacijoje.

 Lietuvoje išsiskiria daugiau kaip pusė šeimų. Skyrybų sukeliamas stresas stiprumu nusileidžia tik sutuoktinio mirčiai. Psichologė psichoterapeutė Jurga Dapkevičienė, teikianti psichologo konsultacijas (psichologejurga.lt), teigia, kad skyrybas išgyvenančius žmones lydi pasimetimas, baimė, liūdesys, pyktis, kaltė, sielvartas, neapykanta, įtūžis. Jų laukia ilgas kelias ieškant darnos ir ramybės, tačiau skaudžias skyrybų pasekmes galima sušvelninti. Pirmiausia atlikime savianalizę ir aptarkime tipines būsenas, kurios paprastai apima skyrybas išgyvenančias moteris.

Viską galinti supermoteris

Kai tokias ar panašias frazes išgirstu iš besiskiriančiųjų, žinau, kad akistata su juos užplūdusiais jausmais yra dar per sunki. Žmogui būdinga savisauga. Kai situacija nepakeliama, ištverti ją padeda neigimas – atsisakymas pripažinti sunkumus. Pasitelkus neigimą ir savo vidinę, viską galinčią supermoterį, lengviau išgyventi, sustiprėti ir priimti pokyčius. Supermoteris – vieną iš mūsų asmenybės dalių – figūra, kuriai jokie pavojai nebaisūs, kuri nepripažįsta sunkumų. Dauguma moterų turi tokią vidinę figūrą. Kad ir koks būtų jos vardas (Visatos valdovė, Ksena), svarbu, kad ši asmenybės dalis įsijungtų mums žinant ir pastebint, leidžiant jai veikti, bet neįstringant „viską susikursiu pati, nieko man iš jo nereikia“ ar panašių scenarijų gniaužtuose. Jei jaučiate didelę pagundą save išreikšti būtent šitaip, dar sykį sustokite ir pagalvokite, kokią įtaką tokie manifestai turės jūsų ir jūsų vaikų ateičiai, duokite sau laiko, pasitarkite su artimaisiais ar profesionalais.

Bebaimė keršytoja

 Ši vidinė figūra dažniausiai seka paskui Supermoterį. „Aš jam parodysiu. Neturės gyvenimo nei jis, nei ta…“ „Noras atkeršyti rodo, kad mes pykstame ir ieškome būdų, kaip tą pyktį išreikšti. Pyktis suteikia jėgų ir energijos. Belieka tik suvaldyti šį srautą ir nukreipti jį atsiskyrimui bei savo naujojo gyvenimo kūrybai, o ne svetimojo griovimui. Labai dažnai būna, kad didžiausia pykčio dozė tenka ne paliekančiam šeimą vyrui, bet trečiajam asmeniui, kuris „išdraskė“ šeimą. Tokį posūkį galima paaiškinti tuo, kad nesąmoningai vis dar tikimasi atkurti santykius, todėl vengiama pykti ant to, su kuriuo siekiama susitaikyti.

Kad ir kaip ten būtų, pasinaudokite pykčio energija ir nukreipkite ją savo naudai. Negaiškite laiko kerštui. Jis neatneš įsivaizduojamo palengvėjimo. Sakoma, kad kerštas – saldus. Tačiau šis posakis greičiausiai apibūdina tas akimirkas, kai leidi sau atsiduoti kunkuliuojančiam pykčio verpetui ir genialus keršto planas susidėlioja tarsi savaime, be jokių pastangų. Neapsigaukite ir tuomet, kai galvoje iškyla paprastas, žmogiškas, bet iš esmės taip pat destruktyvus, noras, kad jis irgi patirtų tai, ką patiriate jūs. Šio noro verta atsisakyti ne vien dėl to, kad jis – neįmanomas, ir joks žmogus šiame pasaulyje negali būti jūsų vietoje. Toks noras slepia tą patį pyktį ir keršto troškimą, tik subtiliau išreikštą. Padėti sau įsisąmoninti ir išreikšti pyktį galite ir užbaigdama sakinį „Aš pykstu… …“ Jei nuoskaudų susikaupė daug, ir jūs vis prisimenate ką nors naujo, užveskite „Skundų knygą“, kurioje galėtumėte žymėti partnerio prasižengimus. Pildykite šią knygą tol, kol vieną dieną pasijusite laisva, ir buvusiam sutuoktiniui nebesinorės ištarti nieko asmeniška.

Nuskriaustoji ir pažemintoji

Tai dar viena vidinė figūra, mėgstanti užimti centrinę vietą skyrybų situacijoje. Svarbu suprasti, kad dažna ir labai žmogiška litanija „…ir kaip jis taip galėjo? Nuskriaudė vaikus, išdraskė šeimą“ slepia gailestį sau, norą būti geram (pačiam geriausiam) ir teisiam. Gailėti savęs yra natūralu ir sveika, kol pasiguodimai netampa nuolatiniu verkšlenimu ir neperauga į aukos poziciją. Neužstrikite ties skyrybų patirtimi. Nejaugi ir po 10 metų mąstysite apie tai, kaip jis – niekšas – sugriovė jums gyvenimą? Juk viskas būtų pernelyg paprasta (ir palyginti lengvai pataisoma), jei kaltas būtų tik kuris nors vienas. Jautriai ir nuoširdžiai išklausykite savo vidinę kankinę. Tegu ji išlieja savąją savigailą, kad padėtų jums pasiruošti savosios atsakomybės pripažinimui. Juk tik tada galėsite iš tikrųjų liūdėti ir kartu sveikti, padėti tašką, atsisveikinti ir atversti naują gyvenimo lapą. Šio etapo mantra – kuo įvairiau užbaigtas sakinys „Man gaila…“

Kai jausmai kaip jūra

Liūdesys, skausmas, sielvartas, vienatvė, ilgesys – dažni jausmai, nuolat iškylantys skyrybų situacijoje. Neslopinkite jų. Priešingai, atsiverkite jiems ir atraskite kuo daugiau būdų, kaip su jais išbūti. Pasinerkite į liūdesį, leiskite užplūsti ilgesiui. Tačiau neįsikibkite į juos. Leiskite jiems išsekti ir pasibaigti. Pastebėkite ritmą: jausmai ateina ir atsitraukia. Pamąstykite, kas galėtų sušvelninti jausmus, kai jie tampa ypač aštrūs. Gal piešimas, gal muzikavimas ar kita meninė veikla, galbūt sporto klubas ar baseinas, pasilepinimas grožio procedūromis. O gal širdies gelmėje turite svajonių, kurios tik ir laukia savo valandos? Viskas tikrai praeis, reikia tik išbūti.

Nesidairykite atgal

Būna, kad po skyrybų mintimis vis grįžtama prie bendro gyvenimo būties, atrodo, kad atsiskyrimas dar neįvykęs, bandoma atnaujinti santykius. Žinoma, pasitaiko porų, kurios skiriasi ir taikosi, tačiau tai daugiau išimtis nei taisyklė. Gerai pamąstykite, ko iš tikrųjų siekiate? Susigrąžinti šeimą?.. Ar tai atrodo vis dar realu, net ir po teismo sprendimo? Ar jūsų sutuoktinis tikrai tas žmogus, su kuriuo norėtumėte ir galėtumėte auginti vaikus, sulaukti senatvės?.. Nepuoselėkite vilčių, kad viskas pasikeitė arba dar pasikeis. Skirtis sunku, bet jei kartu išgyventi buvo neįmanoma, ryšys nutrūko, blaškytis neverta.

Jei jaučiate įkyrų norą pasikalbėti su savo buvusiuoju, išsakyti jam patirtas skriaudas, išsiaiškinti ar pan., turėkite omenyje, kad ne mažesnį efektą ir geresnius rezultatus duos pokalbis mintyse. Įsivaizduokite savo sutuoktinį ir išsakykite jam savo nuoskaudas. Tuomet atsistokite į partnerio vietą ir atsakykite už jį. Vidinį dialogą tęskite tol, kol jis išseks, o jūs pati pasijusite bent truputį laisvesnė. Tuo metu bandymas išlieti širdį buvusiajam greičiausiai baigtųsi abipusiškais kaltinimais.

Trauma vaikams

Šeimos iširimas vaikų pasąmonėje gali sietis su mirtimi, pasaulio pabaiga. Vaikas negali suvokti, kad tėvų konfliktai pernelyg gilūs ar neišsprendžiami. Mažieji mėgsta rutiną ir pastovumą – tai, prie ko jie yra pripratę. Skyryboms pritartų tik itin dideles skriaudas ar išnaudojimą patyręs vaikas. Skirtis ar išgyventi – tai suaugusiųjų sprendimas, vaikai čia neturėtų būti painiojami. Apie skyrybas jiems turėtų būti pranešama, kai jos jau tikrai nebeišvengiamos. Pokalbis šia tema būtinas, vaikai neturėtų būti laikomi nežinioje ar paliekami susigaudyti patys. Žodžiai, kuriuos jūs parinksite kalbėdami šia tema, turi būti paprasti ir aiškūs. Pavyzdžiui: „Aš ir tėtis nusprendėme gyventi atskirai. Tai mūsų sprendimas. Tu liksi gyventi su manim, ten kur ir dabar gyveni. Su tėčiu susitiksi savaitgaliais.“ Nesakykite vaikui, kad nebemylite vienas kito – tai reikštų, kad vieną dieną ir jo galite nebemylėti. Nesakykite, kad susipykote, juk kai vaikai susipyksta, jiems liepiate susitaikyti… Parinkite vaiko amžiui tinkamus žodžius, kuriuose atsispindėtų, kad skyrybos – tai dviejų suaugusių žmonių sprendimas, vaikai čia niekuo dėti, o mama ir tėtis jais visada rūpinsis. Leiskite mažyliui išreikšti savo jausmus ir nuomonę apie artėjančius gyvenimo pokyčius. Būkite pasiruošę pykčiui ir protestams. Sulaukę neišvengiamo klausimo „Kodėl?“, nepulkite aiškinti savo santykių peripetijų, teisintis ar versti kaltę partneriui. Vargu ar vaikui iš tikrųjų rūpi jūsų santykių detalės. Mažieji iki pat paauglystės mąsto egocentriškai. Klausinėdami jie bando išsiaiškinti savo vietą šioje istorijoje. Jaunesni vaikai skyrybų priežastis sieja išimtinai su savimi. „Tėtis išeina, nes aš buvau negeras, ir jis manęs nebemyli“ – dažna mažojo išvada. Vaikams reikėtų tvirtai užtikrinti, kad jie čia niekuo dėti ir yra mylimi, jais bus pasirūpinta.

Tenka pripažinti, kad skyrybos turi ne tik trumpalaikes, akivaizdžias, bet ir ilgalaikes, užslėptas pasekmes. Vaikai gali tapti neramūs, baimingi, liūdni, prislėgti, jautresni nei įprasta, pablogėja mokslo rezultatai, elgesys. Jie gali bandyti kontroliuoti su jais gyvenantį tėvą, kiekvieną akimirką bandydami išsiaiškinti, ką, kur ir su kuo šis veikia, kada grįš. Gali pasireikšti naktiniai košmarai, regresas – grįžimas į ankstesnę raidos stadiją. Pvz., vaikas, kuris jau buvo išmokęs naudotis tualetu, gali nustoti juo naudotis. Tėvų skyrybas patyrę vaikai suaugę rizikuoja dažniau patirti depresijos epizodus, patys labiau linkę skirtis. Tačiau yra ir guodžiančių žinių: esama tyrimų, kurie nerodo, kad vaikai iš išsiskyrusių šeimų kuo nors skirtųsi nuo pilnoje šeimoje gyvenančių bendraamžių.

Mamos dažnai jaučiasi kaltos dėl skyrybų ir bando šį jausmą išpirkti „mylėdamos“ už du. Nepasiduokite šiai pagundai. Lepinimas nepadės kompensuoti tėvo stygiaus. Visiems vaikams reikalingos ribos ir aiški tvarka. Be to, nepamirškite, kad jūs taip pat turite teisę į laiką tik sau, turite teisę pramogauti ir ilsėtis, net jei kartais ir ima atrodyti, kad kiekvieną laisvą akimirką turėtumėte skirti vaikams. Mintis paaukoti savo gyvenimą vaikams yra iš esmės ydinga. Neužsidarykite, palaikykite ryšius su draugais ir artimaisiais. Neapsiribokite vienišomis, taip pat skyrybas patyrusiomis draugėms. Bendraukite su laimingai santuokoje gyvenančiais žmonėmis ir nepaliaukite tikėtis, kad dar spėsite į tą patį traukinį.

Nejuodinkite tėvo

Kad ir kokie būtų jūsų santykiai su buvusiu vyru, prisiminkite, kad tai tik jūsų nuomonė. Vaikai turi teisę į savąją. Net jei manote, kad jūsų sutuoktinis destruktyvus žmogus, neskubėkite, suteikite jam šansą būti kitokiam savo vaikams. Nekaltinkite sutuoktinio girdint vaikui, nesijauskite atstumta, jei vaikas iš susitikimo su tėvu grįžta patenkintas ir laimingas. Pasidžiaukite su juo ir už jį. Jokiu būdu nejuodinkite vaiko tėvo ir nemanykite, kad tokiu būdu pavyks patraukti vaiką į savo pusę. Kiekvienas vaikas trokšta turėti mylintį, stiprų ir sėkmingą tėtį. Padarykite viską, kad ši svajonė išsipildytų.

Pabrėžkite vaikui, kad tėtis jį myli ir kaip mokėdamas rūpinasi, net jei negali su juo susitikti, pažaisti, pasivaikščioti – tai sumažins vaiko vienišumą. Savo nuomonę apie tėvus vaikas susidarys tik užaugęs, kai sukurs savo šeimą. Jei vaikas augs žinodamas, kad tėvas jį paliko ir pamiršo, jam bus sunku atsikratyti nereikalingumo jausmo ir patikėti savo verte, būti visapusiškai sveika asmenybe.

 

Parengė Virginija Genienė